Saulius Prūsaitis: „Sėkmės nebūna be nesėkmės“

Saulius Prūsaitis: „Sėkmės nebūna be nesėkmės“

S. Prūsaitis sako, kad kartais per dieną tenka suspėti į kelis koncertus...



Dainininkas, populiaraus muzikinio projekto „X faktorius“ teisėjas Saulius PRŪSAITIS teigia dar trylikos metų supratęs, kad muzika jį lydės visą gyvenimą. Kad ir į kokius darbus būdavo įsitraukęs, mintyse nuolat ieškodavo geriausių sąskambių.


Laimius STRAŽNICKAS


– Pernai daug koncertavote pristatydamas savo albumą „Vaikas iš didelės raidės“. Gal šiemet gyvenote ramiau?


– Nė velnio. Būdavo tokių momentų, kad per dieną tekdavo suspėti į tris koncertus: iš Naisių – į Radviliškį, iš ten – į Vilnių. Ir toks bėgimas nesibaigia iki šiol. Be to, aš jau esu nuėjęs pusę naujojo albumo gamybos kelio. Tikiuosi, kad kitą rudenį jį išleisiu.

– Koks jis bus?


– Manau, kad tai bus Prūsaičio albumas – toks pat eklektiškas, tiesiog įvairių žanrų mišinys. Skirtumas tik tas, kad ankstesnįjį kūriau daugiau kaip šešerius metus, o naujajam skirsiu pusantrų.


– Kokius reikalavimus keliate savo dainoms?


– Pirmiausia daina turi aiškiai išreikšti mintį. Ne mažiau svarbu ir tai, kad tas kūrinys tarsi į vieną didelę šeimą sutelktų visą komandą, su kuria koncertuoju, kad jai taip pat būtų smagu kaip man. Faktas, kad kartais aš mėgstu daug šnekėti, bet įrodau. Aš kuriu muziką lėtai ir sunkiai, gal atrodo, kad paviršutiniškai. Iš tikrųjų taip nėra. Į priekį sunkiai iriuosi, nes stengiuosi sukurti ne dainą, o reiškinį.


– Jums svarbiau išlieti susikaupusias emocijas ar ir įvertinti, kaip tą kūrinį priims klausytojai?


– Tiesą pasakius, aš vis dar negaliu suprasti klausytojų. Galiu panaudoti tam tikrus sėkmingų produktų gamybos šablonus, bet nenoriu to imtis, nes tada mano vidinis „aš“ liktų nepatenkintas ir nutemptų mane ten, kur aš nenoriu būti.


– Ar savo muziką traktuojate kaip verslą?


– Ir taip, ir ne. Būtų kvaila, jei sakyčiau, kad visiškai atsiriboju nuo šio dalyko. Kai gimsta idėja, stengiuosi ją tobulinti, apipinti įvairiomis kompozicinėmis detalėmis, tam tikrų instrumentų partijomis. Tačiau tikrai negalvoju, kad šita daina bus verta 30 eurų, o ana – 50 eurų. Repeticijų metu taip pat suku galvą, kur ir ką reikėtų patobulinti. Jei aš ar mano grupė gamintų broką, iškart nukentėtų finansai.


– Tad kaip elgiatės, jei gimsta geniali mintis, bet žinote, kad ji nebus artima klausytojams?


– Man negimsta genialios mintys. Ir net nesistengiu to įrodyti. Mano mintys – paprastos, tik šiek tiek kitokios. Sutinku, kad kartais atsiranda visokių gražių dalykų, tačiau nenoriu jų sieti su žodžiu „genialus“. Man tai turi neigiamą atspalvį.

– Kokia emocinė būsena palankiausia kūrybiniam procesui?


– Pats gyvenimas. Jis arba palankus, arba ne. Bet kai susideda aplinkybės, reikalaujančios greito rezultato, tai, žiūrėk, jis ima ir atsiranda.


– Kada jautėtės geriau – kai buvote grupės „Happyendless“ narys ar kai ėmėtės solinės veiklos?


– Geriausiai jaučiuosi dabar, kai mane šiek tiek lydi sėkmė, kai kuriu muziką ir esu už ją visiškai atsakingas, nes tai yra mano darbo vaisius. Jei ką nors padarau ne taip, kaltinu save. Jei tai patinka liaudžiai, labiausiai džiaugiuosi irgi aš. Jei daina nepatinka, pats gaunu per užpakalį. Su grupe praleidau nemažai laiko, pajutau kolektyvinio darbo žavesį, tačiau ilgainiui atsirado nesutarimų ir gniuždančios įtampos.


– Ar žinote, kur slypi jūsų sėkmės paslaptis?


– Aš nebijau nesėkmių, nes žinau, kad ateis ir geresnė diena. Tiesiog gyvenu ant aštrios linijos ir dėl to nesibaiminu. Žinau, kad vieną dieną galiu pridaryti lemtingų klaidų, bet kartu esu įsitikinęs, jog yra ir gražioji gyvenimo pusė. Sėkmės nebūna be nesėkmės. Esu optimistas ir visiems to linkėčiau.

REKLAMA


– Kokie būdo bruožai jums labiausiai padeda ir trukdo?


– Jei aš myliu, tai iki pamišimo, jei geriu – iki nukritimo, jei nusišneku – iki beprotybės, jei esu naivus – iki begalybės. Tačiau jei kuriu muziką, iš salės išeinu paskutinis. Man patinka, kad aš nevėluoju, ir vis labiau nekenčiu vėluojančiųjų.


– Teko girdėti, kad, ilgai rūkęs, atsikratėte šio žalingo įpročio…


– Taip, nerūkau jau pusantrų metų. Noriu, kad dukra matytų sveiką tėtį.


– Davėte sau žodį ir jo tvirtai laikotės?..


– Toli gražu nesu žodžio žmogus, nors tokią etiketę labai norėčiau prisiimti. Iš tikrųjų aš labiau esu veltėdis ir netikėlis. Jeigu jau nutariau, kad kasdien darysiu atsilenkimus, dar nereiškia, kad taip ir bus. Bet štai jei nutariau nerūkyti, tai ir nerūkysiu, kasdien dukrą vesiu į darželį... Žodžiu, aš nesu velnias, bet ir nesu angelas.


– Esate kūrybos žmogus, kurio niekas neverčia dirbti nuo... iki... Ar esate nusistatęs griežtą dienotvarkę?

REKLAMA


– Taip. Esu įsirengęs įrašų studiją, repeticijų salę. Tai yra mano kūrybos namai. Jeigu manęs ten nebūna dešimtą ryto, man tai – jau didelė problema. Darbo turiu begalę – visą parą ten galėčiau ką nors veikti: rašyti tekstus, įrašyti dainas, vokalo partijas, techniškai apdoroti kūrinius... Kartą per savaitę visi muzikantai renkasi į bendrą repeticiją. Ne tik prisimename kūrinius, bet ir intensyviai juos tobuliname. Po tų trijų valandų grįžtu namo labai pavargęs ir tą dieną nieko daugiau negaliu daryti.


Saulius Prūsaitis: „Sėkmės nebūna be nesėkmės“

„Esu optimistas ir visiems to linkėčiau“, – sako S. Prūsaitis. Tomo Griškevičiau nuotr.


– Jau ne pirmą sezoną darbuojatės TV projekte „X faktorius“. Ar čia daug sau naudingo randate?


– Taip, nes čia aš mokausi dainuoti. Mokydamas kitus, pats turiu progą pasikartoti taisykles ir būdus, kaip jas įtvirtinti. Keista, kad šio projekto aš vis dar nelaikau darbu, už kurį gaunu atlygį. Aš vis laukiu sezono, kuriame įvyktų stebuklas. Ten tiek daug dalykų vyksta. Tačiau tiek, kiek atiduodame, gauname patys. Faktas, kad ten aš ir užsidirbu, kai mane mato, šiek tiek lėčiau užmiršta... Yra daug vertingų dalykų. Tačiau didžiausia ambicija – įrodyti, kad žmonės, su kuriais dirbu, verti pergalės. Pernai mano mokinė Iglė tapo projekto nugalėtoja.

– Šiemet dirbsite su vyresniais atlikėjais. Su kokiais jums įdomiausia?


– Dirbau su merginomis, vaikinais ir grupėmis. Su šia kategorija dar tik pradedu. Tad visų palyginti negaliu. Tačiau tikrai žinau, kad su merginomis – sunkiausia. Negaliu joms sudainuoti taip, kaip jos turėtų tai daryti. Vaikinams padainuodavau, tarsi nubrėždavau liniją, ir jie suprasdavo.


– Šie besibaigiantys metai jums yra jubiliejiniai. Ar likimas jums atseikėjo daug malonių?


– Gal nuskambės nesmagiai, tačiau jaučiuosi palaimintas dėl savo gyvenimo: žmonos, dukros, aibės įdomių darbų. Nesakau, kad viską gavau veltui. Turiu labai stengtis. Kuo mažiau stengiuosi, tuo mažiau man pavyksta. Turiu galimybę tobulėti, jau šešerius metus esu Nacionalinio dramos teatro spektaklio „Išvarymas“ kūrybinės komandos narys. Manau, kad gyvenu įdomų, dinamišką ir spalvotą gyvenimą. Todėl tikiuosi, kad elgiuosi gerai ir iš viršaus man siunčia palaimą...



– Atsimenate momentą, kai ryžotės gyvenimą sieti su muzika?


– Taip. Man buvo gal trylika metų. Tada Marijampolės daugiabučio laiptinėje užgrojau akustine gitara. Tas visą laiptinę užpildęs garsas mane velniškai sujaudino – net oda pašiurpo. Supratau, kad įdėjęs pastangų gali gauti rezultatą. Tai mane taip apkerėjo, kad supratau, jog gyvenime daugiau nieko nedarysiu. Net kai negalėjau atsiduoti muzikai, ji visuomet buvo manyje.


– Kodėl baigęs mokyklą nesiekėte muzikos aukštumų?


– Pusę metų mokiausi Marijampolės aukštesniojoje pedagoginėje muzikos mokykloje. Senelių prašymu ruošiausi būti vargonininkas. Tačiau supratau, kad esu per didelis tinginys mokytis natas ar solfedžio. Man labiau norėjosi popso. Tik to niekas nemokė. Tada išvažiavau į Angliją dirbti. Dažiau sienas ir švilpavau sau kokias nors melodijas, o grįžęs po darbo nusitverdavau gitarą ir ką nors kurdavau.


– Kodėl po trejų su puse metų ryžotės grįžti?


– Supratau, kad ta emigracija mane traumuoja. Man labai reikėjo muzikos, aš be jos negalėjau gyventi.


– Kodėl Anglijoje nebandėte prasimušti?


– Ten man buvo per daug pavojinga teritorija. Žinojau, kad namie gausiu dar ir lašinių, ir bulvių. Žmogus juk negali būti pusiau stomatologas ir pusiau operos solistas. Čia siekti svajonės man atrodė saugiau. Grįžęs į Lietuvą įsidarbinau vertėju vienoje medienos drožlių plokštes gaminančioje įmonėje. Pusmetį ištvėriau, paskui viską mečiau ir ryžausi rizikuoti. Man buvo nesvarbu, jog lieku be darbo, neturiu kur gyventi, buvo svarbiausia, kad einu daryti to, kas mane labai jaudina. Nuo paauglystės muzikavau tai vienoje, tai kitoje grupėje, todėl ryžausi paskambinti vienam kolegai į Vilnių ir sutarėme, kad bandysime suvienyti jėgas. Taip prieš keliolika metų aš atsidūriau sostinėje.

REKLAMA


– Šiandien nė kiek nesigailite, kad palikote tą gėrybių kupiną kraštą?


– Nesigailiu, nes čia esu daug pasiekęs. Vargu ar ten būčiau tiek galėjęs. Suprantu, kad stiprūs žmonės gali ir čia pasiekti. Dabar aš esu labai laimingas žmogus. Kol neužsigalvoju, kad esu nelaimingas... Būna ir taip. Kai įninki į detalių paieškas ir nerandi sprendimo, bet nori greito rezultato, pasijunti tarsi besitampąs į visas puses. Bet toks yra dainos gimimo procesas. Viskas turi savo kainą.

– Jūsų albumas „Vaikas iš didelės raidės“ yra aliuzija į vaikystę. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?


– Ilgai galvojau albumo pavadinimą, kaip ir jį kūriau. Tik pačioje pabaigoje, kai gimė to pavadinimo daina, supratau, kad tai yra ir albumo pavadinimas. Juk aš toks ir esu: eklektiškas, nebrendyla. Matyt, toks ir liksiu. Ir dauguma mano kūrinių nėra labai rimti, juose galima atrasti nemažai infantilumo, nemokšiškumo. Man patinka savo eilėse nebūti pernelyg rimtam. Mane netgi erzina nepagrįstas, apsimestinis rimtumas.

– Koks jūs buvote vaikas?


– Buvau nepiktas. Ir mano dukra Leonarda nepikta. Man patinka nepikti, nepiktdžiugiški žmonės. Tačiau nebuvau paklusnus vaikas. Buvau labai radikalus. Jei mokytojas mane sudomindavo, tą dalyką mokėdavau puikiai, tačiau jei man būdavo neįdomu, niekas negalėdavo priversti mokytis. Atsimenu, septintoje klasėje anglų kalbos mokytoja man duodavo klasiokų darbus taisyti. Prieš trimestro pabaigą taip išmokdavau istorijos vadovėlį, kad paskui mokytojas patikėdavo man vesti pamoką ir du penketus parašydavo.


– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų muzikinei brandai?


– Popmuzika. Priešingai nei džiazas, ji nėra suvokiama iš karto. Džiaze yra tam tikri šablonai ir tam tikri veiksmai, kuriuos išmokus, atlikus, įsisavinus atsiskleidžia tavo individualybė. O popmuzika – tarsi mistinė teritorija. Ji gali būti įvairi ir joje negalioja griežtos taisyklės. Tas neapibrėžtumas man imponavo.

REKLAMA


– Dažniau vadovaujatės emocijomis ar protu?


– Emocijomis. Turiu geras emocijas, kurios mane veda į priekį. Bet turiu ir proto.


Saulius Prūsaitis: „Sėkmės nebūna be nesėkmės“

S.Prūsaitis: "Apskritai apie kūrybą yra nyku kalbėti, tai – tik laiko švaistymas. Reikia kurti ir tik po to kalbėti, vertinti".


– Kokie trys dalykai jums svarbiausi gyvenime?


– Man labai svarbi meilė. Neseniai įrašiau dainą „Komplimentai“ ir supratau, kad ne meilė ar neapykanta suka pasaulį, o žodžiai. Nuo jų priklauso, kokia nuotaika bus šiandien, ar pavyks ramiai užmigti. Dar gamta mane veža. Bet vis tiek reikia žodžių, kad galėčiau pasidalyti tuo, ką joje atradau.

– Jūsų žmona Agnė Kuzmickaitė – žinoma dizainerė. Ar du menininkai po vienu stogu randa daug bendrų kūrybos sąlyčio taškų?


– Mes esame trys kūrėjai. Mūsų dukrai vasarą bus septyneri. Ji taip pat turi klausą, skonį ir gerai modeliuoja. Daugiausia vienas kitam padedame buityje. Tačiau jeigu Agnė rengia kolekcijos pristatymą, aš stengiuosi parinkti muziką, bet į jos projektus nesikišu. Ji mane pakonsultuoja sceninio įvaizdžio klausimais. Bet dažnai vis tiek pasielgiu savaip.


Dalis šio straipsnio pasiekiama tik prenumeratos skaitytojams.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)