Pikutiškių kaimą garsina itališki makaronai

Pikutiškių kaimą garsina itališki makaronai

Makaronų fabrikas – šeimos verslas. Jame šiuo metu dirba tik penki žmonės.


Ar lengva kurti verslą Lietuvoje? Kas bendra tarp muzikos, kavos ir makaronų? Ir kodėl makaronų gamybos procesą reikia… pajusti – lyg muziką?


Birutė JANČIENĖ


Įsikūrė buvusioje kalvėje


Jau kelerius netoli Vilniaus esančiame Pikutiškių kaime įsikūręs makaronų gamybos fabrikas „Bravo Pasta“, kuriame „raitomi“ skanūs švieži makaronai bei itališki virtiniai (ravioliai).


Čia yra ir firminė parduotuvėlė. Ir ne bet kokia! Ji atidaryta visą parą. Parduotuvėje žmogus išsirenka prekę ir sumoka už ją… įmesdamas pinigus į pašto dėžutę. Fabriko savininkas Ignotas Adomavičius džiaugiasi, kad, kartą apsilankę parduotuvėlėje, žmonės ir vėl čia sugrįžta. Makaronų fabrikas įsikūrė buvusioje Ignoto tėčio kalvėje. Jaunas vyras prisipažįsta, jog pats viską statė, įrenginėjo, tvirtino, dažė ir valė. „Be abejo, tėtis daug padėjo, – šypsosi, – antraip būčiau pritrūkęs kompetencijos. Tėtis gi – kalvis. Moka įvairius suvirinimo, šaltkalvio, dailidės darbus. Taigi, statybų darbai vyko sklandžiai.“ Ignotas paėmė iš banko paskolą ir patalpas iš tėčio nupirko. Verslas yra verslas! Taigi, tokia mūsų pašnekovo šiandiena. Apie į Lietuvą parvežtą Italiją – kiek vėliau. Pirmiau apie pradžią, kuri vadinasi muzika.


Iš muzikos – į verslo studijas

I.Adomavičius baigė Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Regis, tolesnis kelias turėjo būti iš anksto nulemtas, be abejo, susietas su muzika. Tačiau pašnekovas šypteli, kad po dvylikos muzikai pašvęstų metų panūdo išmokti... verslo subtilybių. Jaunas vyras pasirinko bakalauro studijas Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje (TVM). Sako, čia išmoko daug verslo sistemos organizavimo dalykų.

REKLAMA


Tačiau Lietuvoje verslo samprata tokia – gauti pigiau, parduoti brangiau. Ignotas šypteli, esą jam taip nepavykdavę. Ir greičiausiai todėl, jog dažnai viršų imdavo menininko pašaukimas. Bet muzikos ir verslo studijos – dar ne visi Ignoto mokslai. Vyrukui parūpo išmokti verslo anglų kalbos, kurios mokytis dvi vasaras skrido į vieną Čikagos kolegiją. Už Atlanto ne tik kalbos mokėsi, bet ir dirbo. Džiaugiasi, kad picų išvežiojimas po užsakovų namus buvo puikus, su studijų grafiku suderinamas darbas. „Automobilio kuro bakas visada pilnas, visad esu sotus, o darbo grafikas – paslankus. Ko daugiau reikia?“


Pikutiškių kaimą garsina itališki makaronai

I. Adomavičius sako, kad palankūs ir draugiški klientų atsiliepimai, džiugina ir verčia tobulėti. Tomo Griškevičiaus nuotraukos


Kavos namai ir obuolių štrudeliai


Grįžęs į Lietuvą, Ignotas kartu su draugu Vilniuje, Trakų gatvėje, atidarė kavos namus „Cafe Vienna“. Sako, tai buvo ypatinga vieta, kur buvo galima pasimėgauti dieviško skonio Zacherio tortu, austrišku obuolių štrudeliu, romo pyragu. Gaminti šiuos desertus išmokė geriausias tuo metu Austrijos ambasadoje dirbęs konditeris. Bet kavinė buvo uždaryta. Kodėl? Todėl, kad jaunajam verslininkui parūpo daryti ką nors nauja. Tarkime, pasiūlyti išsinešti kavos. Tiesa, išgirdę šią idėją, daugelis protingų dėdžių pirštą prie smilkinio sukiojo, girdi, nekvailiok, tau nepavyks, juk žmonės kavą geria namie, o ne gatvėje. Tuomet Ignotas išvyko į Londoną – miestą, kur kavos kultūra gerokai pažengusi, – pasisemti patirties. O „Cafe Vienna“ uždarė, nors dabar šiek tiek gailisi. Sako, ir šiandien sugebėtų iškepti skaniausią Lietuvoje obuolių štrudelį.


Apie emigraciją


Ignotas tvirtina, kad pasisemti patirties užsienyje – puiku, bet visam laikui palikti Lietuvos nenorėtų. Nes viskas čia yra gerai! Tereikia turėti tikslų, užsispirti ir dirbti. Na, o svetur įgyta patirtis savame krašte labai praverčia. Londoną prisimena kaip nuolat gyvą, judantį miestą, kuriame labai daug žmonių, transporto, restoranų, barų ir įvairių pramogų. Čia nusistovėjusi barų kultūra ir aptarnavimo standartai. Kiekvienas darbuotojas apmokomas „nuo… iki“. Taigi, patirties – iki valiai! Bet perdien iki išnaktų sukiotis bare ilgainiui įkyri, ir darbas tampa rutina. O menininko gyslelę turinčiam žmogui rutina prilygsta kone savižudybei! Tad belieka griebti tą patirtį „po pažastim“ ir pritaikyti savam krašte. O kodėl Londone nebandė kurti verslo? „Nežinau, kodėl tada to nesiėmiau, užtat puikiai žinau, kad jeigu dabar ten važiuočiau, iškart kurčiau savo verslą.“

REKLAMA


Pikutiškių kaimą garsina itališki makaronai

Ignotas sako, kad įsukti verslą padėjo jo menininko pašaukimas ir žmonos Rimantės kruopštumas.

Bankininko krėslo išbandymas


Bankininkystė „apėmė“ sugrįžus namo po trejų Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Anglijoje praleistų metų. Ignotas juokiasi, kad per tuos emigracijos metus buvo gerokai prisiragavęs barų kultūros ir jautėsi ganėtinai kietas. Be to, ir su ekonomika susijusius mokslus norėjosi pritaikyti. „Bankininkystė buvo labai arti širdies, – prisipažįsta. – Vaikystėje su sese žaisdavom „banką“. Aš būdavau bankininkas, sesuo – mano referentė. Taigi, nusprendžiau iš tiesų išbandyti, kaip atrodo banko darbuotojo darbas“. Ir? Visai nieko, tik vienas niuansas – trūksta kūrybos, na, jos ten tiesiog nėra. Ir vėl suplazdėjo menininko širdelė...


Kodėl parūpo gaminti makaronus?


Smalsu, kodėl, tarkime, ne daržovių ar žąsų ūkis, o makaronai? Kelias į makaronų verslą prasidėjo nuo grūdų. Pasirodo, prieš pradėdamas gaminti makaronus, Ignotas prekiavo grūdais. Netgi, jo žodžiais, puikų prekės ženklą „Mano grūdai“ buvo sukūręs, kruopas pardavinėjo ir vienas pirmųjų pasiūlė jų ekologiškų prekių parduotuvėms. Sekėsi puikiai. Bet? „Vieną dieną, kai tau labai sekasi, kažkam pasidaro apmaudu. Dėl ko? Todėl, kad prekyviečių lentynose puikuojasi vien „Mano grūdų“ kruopos. Tuomet prasideda kainų karas, konkurencija… Aš nusprendžiau tame kare nedalyvauti“, – kalba Ignotas. Galvoje jau sukosi naujos idėjos apie grūdų perdirbimo galimybes. Atsiradus galimybei gauti Europos Sąjungos paramą, kilo mintis imtis makaronų gamybos. I. Adomavičius nusipirko (tuo metu didžiausią visose Baltijos šalyse) makaronų gamybos liniją. Tokia įranga leidžia per mėnesį pagaminti iki 20 tonų šviežių makaronų!


Sunkumai, kurie užgrūdino


Teko skolintis. „Kai yra skolintų pinigų, atrodo, kad jie jau tavo, – karčia patirtimi dalijasi verslininkas. – Todėl ir disponuoji jais kaip savais. Labai greitai juos išleidome. O kai atėjo metas grąžinti, supratome, kad iš makaronų pardavimo fabriko neišsilaikysime...“ Tuomet ir prasidėjo sunkumai. Prasiskolino tiekėjams, todėl šie nebevežė žaliavų. Atrodė, kad tuoj teks viską išparduoti. Nuo bankroto išgelbėjo menininko pašaukimas ir žmonos Rimantės kruopštumas – neforsuoti įvykių, o elgtis apdairiai, žingsnelis po žingsnelio. Ėmė kurti ir burti tiesioginių klientų ratą, ir pardavimai pamažėle įsivažiavo! Buvo pradėtos sudarinėti sutartys su didesniais restoranais, kavinėmis, prekybos centrais bei specializuotomis krautuvėlėmis.



Į Italiją – pasisemti patirties


Ignotas tvirtina, kad šiandien į šį makaronų ir picų kraštą keliauja bent porą kartų per metus. Pasisemti žinių, paskanauti ir išbandyti naujų skonių bei receptų. „Daugiausia laiko užtruko perprasti miltų skirtumų niuansus ir susigaudyti, kodėl pirmaisiais gamybos metais nepavykdavo pagaminti geros koldūnų tešlos, kuri vis sukibdavo, tiždavo ir skildavo.“ Anot pašnekovo, neįmanoma išmokti gamybos proceso vien perskaičius vadovėlį. Tai reikia matyti ir pajusti. Kaip ir muziką.


Pikutiškių kaimą garsina itališki makaronai

Makaronų firminėje „Bravo pasta“ parduotuvėlėje galima įsigyti visą parą.

Apie fabrikėlį „Bravo Pasta“


Ar fabriką galima vadinti šeimos verslu? Ignotas linksi galvą, esą taip, tai yra jo ir žmonos Rimantės verslas. Bet nesipurto minties, kad galbūt ateityje šis verslas peraugs šeimos ribas, galbūt atsiras akcininkų ir pan. Šiandien „Bravo Pasta“ – puikus šeimos verslo pavyzdys. Fabrike triūsia tik penki žmonės. Čia gaminami itališki virtiniai, švieži makaronai bei jų padažai. Ir aktyviai ieškoma partnerių užsienyje – norima pasiūlyti jiems fantastiškų virtinių. Kuo jie ypatingi?


„Tai – natūralus produktas, – pasakoja Ignotas. – Mūsų naudojami kietųjų kviečių miltai turi gerokai mažesnį glikemijos indeksą, todėl produktai lengviau virškinami. Be to, miltuose mažiau pelenų, todėl makaronų spalva išlieka natūraliai geltona.“ „Bravo Pastos“ gaminamų itališkų virtinių įdarai – ne iš kur nors nugvelbti, o pačių sukurti pagal lietuvišką skonį.


Įdarams gaminti dažniausiai naudojami lietuviški produktai. Anot fabriko savininko, Lietuvoje yra puikiausios mėsos. Tereikia ją tinkamai panaudoti. Pavyzdžiui, virtiniams su vištiena tinka ne bet kokia vištų mėsa – tik maltos vištų krūtinėlės, jautienos įdarui – maltas kumpis. „Svarbiausia, kad mūsų fabrike pagamintą produktą mėgtų visa mano šeima, – sako Ignotas. – Tuomet ir kiti įvertins. Štai trejų sūnus virtinius valgo taip, kad net ausys linksta. O juk savo vaiko blogu maistu tikrai nemaitinu!“


Receptai – autentiški ar nukopijuoti?


Kopijuoti nėra gražu ir padoru, bet dviračio taip pat neišrasi. Yra dalykų, kurie sugalvoti seniai ir yra visa ko pagrindas. Tad kam atrasti nauja? „Mūsų makaronų gamybai naudojami Italijoje seniai prigiję receptai. Tačiau yra vienas bet! Ingredientai – aiškūs, tačiau, ko ir kiek berti, pilti ar dėti, kad produktas būtų skanus ir patrauklus, teko pačiam sukti galvą. Be abejo, ne viskas pavyksta išsyk.“ Sako, džiugina palankūs ir draugiški klientų atsiliepimai, juolab pagyrimai, kas ir kodėl patiko. Tai verčia pasitempti ir tobulėti. Tokiu principu kuriami savi receptai, paremti itališkomis tradicijomis.


Atsisveikindamas I. Adomavičius patikina: „Mūsų klientus labiausiai džiugina tinkamas kokybės ir kainos santykis. Todėl drąsiai galime save vadinti „Pasta experts“.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris