Alvyda Bajarūnaitė ištikima Lietuvos radijui

Alvyda Bajarūnaitė ištikima Lietuvos radijui

LRT radijo eteryje Alvydos Bajarūnaitės balsą girdime jau 30 metų. Mildos Juknevičiūtės nuotr.


„Aš mėgstu šiek tiek paslaptingą gyvenimą“, – sako Lietuvos nacionalinio radijo viena iš tiesioginės laidos „Ryto garsai“ vedėjų, kuri eteriui yra atidavusi tris savo gyvenimo dešimtmečius. Tiesa, ją yra kvietę dirbti ir į televiziją, tačiau moteris prisipažino, kad yra savikritiška ir nenori būti atpažįstama gatvėje.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


– Jūsų balsą jau seniai pažįsta radijo klausytojai. Esate buvusi diktore, o pastaraisiais dešimtmečiais – aktualių tiesioginių laidų vedėja. Kasdien privalote būti įvykių sūkuryje, viskuo domėtis. Toks darbas jums tinka ir tikriausiai patinka. O kokia buvo pradžių pradžia?


– Smalsi esu iš prigimties. Bet, jeigu klausiate apie žurnalistinį smalsumą, tai turiu prisipažinti, kad ne iš karto tapau žurnaliste. Patekau į darbą radijuje, galima sakyti, atsitiktinai. Esu gryna vilnietė.


Mus su jaunesniu broliu Eitvydu (buvęs Lietuvos ambasadorius Švedijoje – aut. past.) užaugino mama, tėtis anksti mirė. Mamos seserys man sakydavo, kad mamytei turėtume rankas kojas bučiuoti, kaip ji mus išaugino nelengvu metu, išauklėjo, kad nenuėjome šunims šėko pjauti. Brolis buvo kiek ramesnis, o aš labai pašėlusi, prikrėsdavau visokių eibių. Buvo sunkus laikas, septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai, mama mokėjo taupyti pinigėlius, nes baigusi Kaune mokslus visą gyvenimą dirbo finansininke.


Kai baigiau mokyklą, save laikiau šiokia tokia menininke, kaip ir dauguma mergaičių svajojau būti aktore, esu lankiusi garsiosios mėgėjų teatro pedagogės Valerijos Karalienės studiją, kurioje tuomet vaidino nemažai šiandien garsių scenos žmonių. Gyvenome netoli Lietuvos radijo ir televizijos komiteto. Mama, kad nedykinėčiau, man ir rado operatorės darbo radijuje. Dirbau dvejus metus, o diktoriai man sakydavo: „Mergaite, tavo gražus balsas, galėtum būti diktore.“ Bet norint ja tapti reikėjo dalyvauti konkurse, o tam būtinas aukštojo mokslo diplomas. Praėjus laikui darbo sutartis baigėsi, o gyvenimas nestovėjo vietoje: dirbau institute prie Plano komiteto, ištekėjau, pagimdžiau dukrą. Bendradarbiai ir mama įkalbėjo stoti į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, jį baigiau ir gavau taip trokštamą diplomą. Bet likimas padarė savo...

REKLAMA


Ekonomistės darbas pasirodė nuobodokas. Kaip tyčia vyras rado laikraštyje skelbimą, kad dar vyksta diktorių konkursas, o rytoj paskutinė diena. Aš nulėkiau ir man pasakė: „Prašom, dalyvauti dar nevėlu.“ Ir ką jūs manote, nuėjau ir laimėjau (šypsosi). Tad radijo diktore buvau iki 1990 m. Po Kovo 11-osios daug kas keitėsi, mane pervedė į Naujienų tarnybą, tapau redaktore. Stigo žurnalistikos žinių, todėl baigiau žurnalistikos kursus. Per pastaruosius dešimtmečius buvo visko. Kartais pagalvodavau: gal derėtų dar ką nors pabandyti, pakeisti, bet, kai pasvarstau, nėra geresnio darbo, juk kiekviena diena vis kitokia, kitos temos, kiti pašnekovai.


– Ką laikote savo mokytojais radijuje?


– Dirbau su legendine Undine Nasvytyte, ji kartu su Dariumi Bulavu buvo pirmieji mano mokytojai radijuje, dirbau šalia Janinos Navikaitės, Danos Rutkutės, dirbau su tuo metu daugeliui pažįstamu Petraičių šeimos nariu – Pranu Stankevičiumi. Ir šiandien koridoriuose susitinkame su Bernadeta Lukošiūte ir Loreta Jankauskaite.


– Kaip apibūdintumėte savo darbą?


– Jis labai įdomus man pačiai, nes iš pašnekovų daug sužinau. Kartais pagalvoju, kad man, kaip laidos vedėjai, stinga to akiplėšiškumo, kuris būdingas kai kurių televizijos laidų žurnalistams, jie stengiasi iš pašnekovo viską nuodugniai išpešti, iškedenti asmeninį gyvenimą, išspausti visus syvus. Aš nesistengiu to daryti. Toks mano charakteris, sakyčiau, dirbu žurnalisto darbą, ir tiek. „Ryto garsų“ formatas to nereikalauja. Kalbiname įvairių profesijų žmones, politikus, visuomenės veikėjus labai dalykiškai, tačiau retai kada bandau juos įvaryti į kampą. Esu įsitikinusi, kad svarbiausia yra pokalbio tema ir ja stengiuosi išpešti kuo daugiau informacijos. Šiaip jau man viskas įdomu: ir politika, ir kultūra, ir sveikatos problemos, ir kt.

– Papasakokite apie savo kolegas iš „Ryto garsų“, laidos, kuri už meistriškumą yra įvertinta aukščiausiu Lietuvos radijo ir televizijos apdovanojimu – „Bite“.

REKLAMA


– Oi, mes esame apdovanoti ne viena „Bite“, o pelnę tą apdovanojimą kokius šešis ar septynis kartus. Per laidos gyvavimo metus keitėsi mūsų komanda. Štai radijo senbuvis, kaip ir aš, Vytautas Markevičius iš laidos vedėjo tapo redaktoriumi, Giedrė Maksimaitytė atsisveikino su radiju, į kolektyvą įsitraukė jaunų žurnalistų. Tad šiandien „Ryto garsus“ veda ir Gabija Narušytė, Rūta Kupetytė, Artūras Matusas, Saulius Liauksminas, kiti kolegos. Gerai, kad tiesioginę kasdienę laidą veda skirtingo amžiaus ir patirties žmonės, juk čia reikia ir greitos orientacijos, ir sugebėjimų prakalbinti pašnekovą, dar labai svarbu laidos vedėjui atsakyti į klausimus, kuriuos pateikia klausytojai, paskambinę telefonu.


Alvyda Bajarūnaitė ištikima Lietuvos radijui

Prie senojo LRT pastato S. Konarskio gatvėje medžiai barsto lapus.


– Kokių nuotykių ar nesusipratimų jums yra pasitaikę eteryje ir kaip pavykdavo iš jų išsisukti?


– Oi, visko yra buvę... Dabar darbas tiesioginiame eteryje yra daug laisvesnis, nes galime ir nusijuokti, ir pašmaikštauti, galim ir suklysti, bet tuojau pat galime atsiprašyti ir pasitaisyti. Didžiausi nesusipratimai ir anekdotiniai atvejai buvo sovietmečiu, kai viskas vykdavo labai griežtai, tekstus reikėjo skaityti iš lapų labai tiksliai. Kaip jau minėjau, tuomet dirbau diktore. Štai skaitau žinias, o kolegai užeina ūpas mane prajuokinti. Yra tekę vidury žinių perduoti tekstą kitam diktoriui ir išbėgti į koridorių, nes juoko sulaikyti būdavo neįmanoma. Jeigu dabar vedant „Ryto garsus“ pasklinda į eterį kažkas gyva, manau, klausytojams dar įdomiau, nes jie gali suvokti, kad žurnalistai – tokie pat žmonės.


– Man regis, kad šiuo metu radijo populiarumas nemenkėja ir net gal turi tam tikrų privalumų.


– Nežinau, ar populiaresnis, bet kad vyresnio ir vidutinio amžiaus žmonių mėgstamas ir klausomas, tai tikrai. Jiems įdomu, kas vyksta, kodėl vyksta, antra vertus, prie radijo nereikia būti „prisirišus“ kaip prie televizoriaus. Juk radijo klausytis galima ir automobilyje, ir virtuvėje gaminant valgį, ir per ausines. Apie radijo populiarumą galima spręsti iš žmonių skambučių į laidą, jų aktyvumą, nuomones, klausimus, į kuriuos nori gauti kompetentingus atsakymus. Ir dar radijas neretai būna vienišų žmonių draugas, su kuriuo dabar gali ir pasikalbėti, tai yra išsakyti savo nuomonę, kartais ir išsipasakoti, pasiskųsti nelengvu gyvenimu. Deja, ribotas laidos laikas – nuo 6 ryto iki 10 val. ne visada leidžia mums visus skambintojus išklausyti. Turiu daug draugų ir pažįstamų, kurie prieš 20 metų retai klausydavosi radijo, o dabar vis dažniau pasiklauso – juk esame tikrai patikimi.



Ir aš pati jaučiu, kad mūsų laidos tapo gyvesnės, tobulesnės, mes su kolegomis ieškome, kas įdomu, aktualu. Jaučiu, kad ir pati tobulėju, nors gal ir nekuklu taip sakyti. Tiesa, jaunimui klausytis nacionalinio radijo gal ne taip įdomu, jiems labiau patinka patiems naršyti internete ir susirasti dominančių temų iš viso pasaulio.

– Prieš kelerius metus teko girdėti jus, vedančią visai kitokio pobūdžio laidą „Namai namučiai“. Kur dingo ši laida?


– Mūsų „Namai namučiai“ neseniai virto į „Radijo popietę“, kuri transliuojama kiekvieną darbo dieną nuo 14 iki 16 val. Šią laidą veda du vedėjai, du autoriai. Vieni kolegos gilinasi į psichologinius dalykus, kiti – į muzikinius, treti narplioja svarbias aktualijas. Aš dirbu trečiadieniais su kolega Arvydu Urba, kuris anksčiau yra vedęs laidą „Sodai“. Mūsų daržas – buitis, interjeras, namai, o tikslas, kad žmonės kuo daugiau sužinotų apie naujoves, taip pat ir apie užmirštus gerus dalykus. Ši laida man tarsi atgaiva, poilsis, daugiau kūrybiškumo po ganėtinai įtempto darbo tiesioginėje laidoje „Ryto garsai“, kur ritmą ir turinį diktuoja aktualijos.


– Kokių idėjų dar turite?


– Aš labai mėgstu gilinti žinias. Gal šis noras kiek vėlyvas, jaunystėje, prisipažinsiu, buvau prie tinginio (šypsosi). Dar norėčiau lankyti užsienio kalbų, psichologijos ar dar kokius nors kursus. Man viskas įdomu. Turiu dar slaptą mintį baigti studijas – kokio dalyko, kol kas neatskleisiu. Žmogus turi mokytis visą gyvenimą.


– Išsidavėte, kad iš dabartinių laidos vedėjų esate viena vyriausių, nors jūsų jaunatviškas balsas metų neišduoda. Sakoma, kad žmogui yra tiek metų, kiek jis pats jaučiasi.


– Labai žaviuosi tomis moterimis, kurios visada sako savo amžių, nes nėra ko čia slėpti. Tačiau aš jaučiu, kad mūsų visuomenėje tas skaičius, ypač kalbant apie moteris, yra labai svarbus. Žodžiu, jeigu kam labai įdomu, tegul pasiskaičiuoja: mano dukrai per trisdešimt... O štai pernai gimusi anūkėlė Margarita išduoda, kad esu močiutė (šypsosi) .


– Ar jūsų dukros šeima Lietuvoje?


– Dukra Rūta su vyru Tadu gyvena Škotijos sostinėje Edinburge, išvažiavo abu tenykščiame universitete baigti magistro studijų ir liko dirbti. Dukros specialybė – socialinės Azijos šalių problemos. Tadas – inžinierius. Prieš šias studijas jiedu dvejus metus gyveno Kambodžoje, ten savanoriavo, dirbo, matyt, ir studijas pasirinko paveikta Azijos įtakos. Mano dukra yra iš tų jaunų žmonių, kuriems rūpi ne tik jų pačių problemos, bet ir tai, kaip ir kuo gyvena pasaulyje tie, kuriems reikia pagalbos.

REKLAMA


Alvyda Bajarūnaitė ištikima Lietuvos radijui

Kelionėje po Indiją. Asmeninio albumo nuotr.


– Žinau, kad mėgstate keliauti, priklausote Lietuvos žurnalistų sąjungos keliautojų klubui, dalyvavote šio klubo iniciatyva surengtoje ekspedicijoje į Indiją žinomo lietuvių keliautojo Antano Poškos keliais. Kas jums yra kelionės?


– Anksčiau, prieš 20 metų, kelionės man buvo daug svarbesnės negu dabar. Negaliu pasigirti, kaip kad daugelis mėgsta pabrėžti, kad esu apkeliavusi pusę pasaulio, bet daug šalių esu mačiusi. Gal kam nors nepatiks mano požiūris, bet turiu pasakyti, kad labai didelių stebuklų nerandu. Visur viskas panašu, visur savi ir kiek panašūs architektūros ir kultūros turtai, tik žmonės skirtingi: vienur gražesni, kitur ne tokie gražūs, skiriasi jų kalba, papročiai, vienur turtingesni, kitur gyvena skurdžiau. Iš esmės, kad ir kur nuvykčiau, mane jau mažai kas stebina. Tada, kai po sovietmečio geležinės uždangos atsivėrė sienos, važiuodavom pasižvalgyti, nepaleisdavom fotoaparato iš rankų, vos spėdavome aikčioti. Dabar į viską reaguoju ramiai. Net ir Indijoje, apie kurią užsiminėte, buvo įdomu, tačiau ne taip, kad netektum amo. Anksčiau kelionėse ieškojau įspūdžių, o dabar jos yra tiesiog malonus buvimas. Man net nelabai svarbu, kur važiuoti, nes žinau, kad bus smagu, sužinosiu ką nors naujo. Na, gerai, nesu jau tokia skeptikė, prisipažinsiu, kad egzotinės šalys vis dėlto turi savo magijos.


– Ar nesijaučiate vieniša dėl to, kad dukra ne Lietuvoje?


– Tai, kad gyvenu viena nereiškia, jog esu vieniša. Kam liūdna ar sunku vienam, tas paprastai susiranda porą. Aš bent taip įsivaizduoju, o man bendravimo su žmonėmis tikrai užtenka. Rūpinuosi sergančia mama, dažnai susitinkame ir su dukros šeima. Dar, turėdama laisvo laiko, esu savanorė – padedu negalią turintiems žmonėms. Esu dirbusi savanore Briuselyje tarptautinėje neįgaliųjų organizacijoje „Arka“. Tenka globoti suaugusius žmones su proto negalia, pavyzdžiui, turinčius Dauno sindromą. Tuos, kurie gali patys save aptarnauti, nėra fiziškai neįgalūs.


O Lietuvoje savanoriauju neįgaliųjų organizacijoje „Viltis“, kuri kiekvieną vasarą rengia stovyklas prie jūros. Į jas suvažiuoja apie šimtas mamų su neįgaliais vaikais, o mes, savanoriai, tuos vaikus globojame po pusryčių iki vakarienės, paleidžiame suvažiavusias moteris pailsėti, paskaityti knygų, pasigėrėti pajūrio gamta, nueiti į paplūdimį, žodžiu, atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių prižiūrint nesveiką vaiką. Patekau į tą stovyklą atsitiktinai, kalbindama radijo laidoje šios organizacijos vadovę ir sielą Dalią Migaliovą, ji ir pasiūlė man tokį neįprastą darbą per atostogas. Sakiau, kad pagalvosiu. Pasvarsčiau: tokiam kilniam darbui atostogų tikrai negaila, padėti kitiems man įprasta ir nesunku. Tik štai šiemet nebuvau toje stovykloje, nes atvažiavo dukra su vyru ir anūkėle, ir mano vasara praėjo su jais.


Atstumai nedideli, skrydžiai dabar patogūs, tad dažniau susitikti su dukra ir anūkėle nėra kliūčių. Ką tik iš ten grįžau. Ten oras toks pat gražus, tik vėjai daug smarkesni nei pas mus. Beje, kai turėjau grįžti, prasidėjo uraganas „Ofelija“, maniau, kad įstrigsiu, bet viskas baigėsi laimingai.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris