G.Latvėnaitė: Pasenstame, kai nustojame žaisti

G.Latvėnaitė: Pasenstame, kai nustojame žaisti

„Aktorius pats turi ieškoti sielai artimo personažo, ir tada stebuklas scenoje gali įvykti“, – teigia Gintarė Latvėnaitė.


Penkiolika metų Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vaidinanti Gintarė Latvėnaitė spalio pabaigoje savo talento gerbėjus nustebino monospektakliu „Dvasiniai reikalai“. Šį iššūkį padėjo įgyvendinti režisierius ir aktorės vyras Kirilas Glušajevas.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Kalbinome Gintarę apie šį kūrybinį tandemą, apie moters ir vyro jausmų tektoniką, meilę, neištikimybę, paliekančią dvasinių randų, apie pasirengimą šiam iššūkiui bei trumpą atokvėpį auginant rožes ir vaikščiojant su šeima po rudenėjančią gamtą.


– Ar iš tiesų Ingmaro Bergmano „Dvasinius reikalus“ dera lyginti su sprogimu jūsų kūrybos kelyje?


– Na, iš tiesų drąsus žingsnis griebti kūrinį ir vaidmenį, kuris mane sujaudino jau seniai, dar prieš trejus metus, kai I. Bergmano knygą „Neištikimoji“, kur ir buvo išspausdintas minėtas kūrinys, atnešė į teatrą Literatūrinės dalies vedėja Ingrida Ragelskienė. Šį darbą veikiau laikyčiau spektakliu-monologu, o tą monologą įgyvendinti scenoje padėjo bendraminčių komanda. Žinoma, spektaklio vadžias savo rankose pirmiausia laiko režisierius K. Glušajevas. Jis subūrė labai stiprią komandą.


Mano herojės Viktorijos Egerman monologą paversti jaudinančiu spektakliu padėjo ir vaizdo menininkas Mikas Žukauskas, kostiumų dailininkė Marija Zalensaitė, tinkamą spektaklio atmosferai muziką kūrė aktorius Tomas Stirna, šviesos efektus – Eugenijus Sabaliauskas, o prie teksto redagavimo prisidėjo Birutė Kapustinskaitė. Spektaklis kupinas įvairios energijos, tad aš labai juntu komandos, kuri klausosi kiekvieno mano žodžio, dalyvavimą. Man atrodo, jie kartais net nekvėpuoja. Esame taip sustygavę visą ritmą, kad improvizacijoms vietos beveik nelieka. Manau, kad žiūrovų dėmesį pirmiausia traukia amžina tema – moters ir vyro ryšys, psichologiniai dalykai, kurie dažniausiai išryškėja įžengus į 40-metį, paprastai vadinamą vidurio amžiaus krize.

REKLAMA


Apie vyrus, sulaukusius vidurio amžiaus krizės, kalbama dažnai, o štai apie moterų reikalus – mažai. Nors, kaip žinote, teatro spektaklis yra gyvas ir scenoje vienąkart gali skambėti jautriau, lyriškiau, kitą dieną – linksmiau. Manau, kad lapkričio 3-iąją vyksiantis trečiasis spektaklis skirsis nuo pirmųjų.


– I. Bergmanas šį prozos šedevrą sukūrė bene prieš 50 metų, tačiau spektaklio tema – aktuali ir tikriausiai amžina – apie moters ir vyro ryšį, neištikimybę, intymumą ir susvetimėjimą, melą, kuris egzistuoja daugelio iš pirmo žvilgsnio laimingų sutuoktinių gyvenime. Kokiam žiūrovui skiriamas šis spektaklis?


– Dėl šio intriguojančio dvasinius moters išgyvenimus kedenančio spektaklio, be abejo, pirmiausia kaltas genialus švedų teatro ir kino kūrėjas I. Bergmanas. Visada buvau didelė jo talento gerbėja, esu mačiusi nemažai jo sukurtų filmų. Mums pasirodė, kad kūrinio, kuris parašytas 1972 m., tema – moters ar vyro psichologinė būsena – aktuali visais laikais. Žmonėms kyla daug egzistencinių klausimų: „Kas aš? Kur mano vieta gyvenime? Ar aš darau tai, ką noriu daryti? Gal tai yra tėvų primesti dalykai ir aš nesu laisvas?“


Ne vienas svarsto ir gailisi, kad dirba neįdomų darbą, nors iš tiesų yra romantikas, jo siela džiaugiasi, kai augina rožes ir pan. Viktorija iš naujo įvertina vertybes ir savo nueitą kelią. Man rūpėjo parodyti įvairialypę moters asmenybę, bandančią laužyti nusistovėjusius stereotipus apie iš pažiūros laimingą šeimą. Juk šiandien moterims keliama įvairių reikalavimų: jos turi siekti karjeros, būti gražios, kartu ir geros mamos, ištikimos žmonos. Mažai kam rūpi, kokia kaina moteriai pavyksta atlikti tokį socialinį vaidmenį. Mums ši tema pasirodė esanti aktuali ir artima. Tad spektaklis aktualus ir moterims, ir vyrams, be to, žiūrovų amžius, manau, gali būti įvairus. Spektaklyje, kaip ir rašytojo kūrinyje, keliama daug aktualių klausimų, tačiau atsakymus į juos turi rasti žiūrovas.

REKLAMA


G.Latvėnaitė: Pasenstame, kai nustojame žaisti


– Ar jums neatrodo, kad publika labiau linkusi lankyti paprastesnius, žaismingesnius ir, grubiai kalbant, lengviau suvirškinamus spektaklius?


– Manau, kad publika šiandien yra įvairi ir pasirenka teatrą ir spektaklius pagal savo skonį. Mūsų teatro publika – neatsitiktinė, jai tai, kas yra repertuare, tinka ir patinka. Be abejo, „Dvasiniai reikalai“ patrauks tuos žmones, kuriems tai rūpi. Per generalinę repeticiją ir pirmuosius spektaklius mačiau, kad susirinko įvairaus amžiaus publika, buvo nemažai jaunimo.


Mano kuriamo personažo metų moterys atsidusdamos kalbėjo: „Viduje dažnai jaučiamės taip, kaip Viktorija, tą patį galvojame apie vyrą, su kuriuo gyvename jau daug metų, tik nedrįstame to garsiai pasakyti. Baisu, kad aplinkiniai nepamanytų, jog išprotėjome. Taip savyje besiveržiantį nusivylimą, nepasitenkinimą dėl nenusisekusio šeimos gyvenimo ir nugesinam.“ Mano kuriama Viktorija tarsi tampa visų moterų balsu ir išdrįsta pasakyti tai, kas ją skaudina, ko vyras negirdi, negali suprasti, nes jis tam neturi laiko.


– Įžvalgusis kūrėjas ir psichologijos žinovas „Dvasinius reikalus“ skyrė daugiau moterims, o kuo aktualus šis spektaklis vyrams?


– Manau, kad vyrai šiais laikais nori labiau pažinti moteris, žinoti jų elgsenos motyvus, suprasti, kodėl vienoms svarbesnė yra karjera, o ne vaikai ir aprūpinta buitis. Pažinę moterį, vyrai geriau pažins save. Be to, įrodyta, kad kiekvienas vyras turi ir dalelę moteriškumo. Apie tai jau bandoma kalbėti. Atsisakoma minties, kad vyras turi būti šeimos galva, nes šiais laikais visai nenuostabu, kai vyrai, pavyzdžiui, išleidžia geriau uždirbančias žmonas į darbą, o patys ima tėvystės atostogas. Vyrai – ne vien alaus mėgėjai, bet ir grožio salonų bei soliariumų lankytojai...


Ir moterų yra visokių. Vienos moka būti tobulos mamos, žmonos ir kartu geros savo profesijos žinovės, o kitos neįstengia suderinti šių dalykų. Visos šios aktualios temos paliečiamos „Dvasiniuose reikaluose“. Keista iki šiol neigiama visuomenės nuomonė apie tuos žmones, kurie kreipiasi į psichologą, juo labiau – psichiatrą. Mums labai svarbu, kad šiuo spektakliu domimasi, kad feisbuke atsirado įvairių atsiliepimų apie jį. Vieniems jis patiko, kitus sužavėjo, treti parašė kritinių pastabų ir taip kilo diskusija apie spektaklį. Pamenu, kažkada mūsų kurso vadovas ir Mažojo teatro steigėjas Rimas Tuminas yra sakęs, kad jeigu spektaklis vieniems patinka, o kitiems – nelabai, tada labai gerai. Po kokio dešimto „Dvasinių reikalų“ spektaklio tikriausiai organizuosime diskusijų klubą, kuriame kviesime žiūrovus pasikalbėti šiandien labai aktualiais dvasinės sveikatos klausimais.



– Jums teko ir dar daug kartų teks vaidinti sudėtingą, įtampos kupiną ir susikaupimo reikalaujantį vaidmenį. Iš kur aktoriai semiasi tiek energijos ir jausmų, dažnam žiūrovui lieka paslaptis...


– Iš daug ko... Iš savo patirties, iš gyvenimo, iš knygų ir kino filmų.


G.Latvėnaitė: Pasenstame, kai nustojame žaisti

I. Bergmano sukurtą personažą – Viktoriją Egerman – scenoje padėjo įkūnyti režisierius K. Glušajevas. Irmanto Sidarevičiaus ir Valstybinio Vilniaus mažojo teatro nuotraukos


– Apie jūsų meistriškumą liudija Auksiniai scenos kryžiai už Salės vaidmenį Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskare“ ir Celinos personažą to paties dramaturgo „Mistre“. Ar aktoriui svarbu ne apdovanojimai, o pats buvimas scenoje?

– Svarbu ne tik būti scenoje, bet ir įsigyventi į vaidmenį taip, kad vaidindamas nors ir mažiausią epizodą pamirštum, kas tu esi. Iš tiesų gerai sakoma, kad nėra mažų vaidmenų, bet vaidinti tuos personažus, aplink kuriuos sukasi visas spektaklio veiksmas, – daugumos aktorių siekis. Žinoma, svarbu ir tai, koks režisierius stato spektaklį.


– Kaip greitai po spektaklio sugebate atsiriboti nuo vaidmens? Kokios emocijos užplūsta po tokio įtempto spektaklio?


– Na, kol kas po „Dvasinių reikalų“ visiškai atsipalaiduoti ir atsiriboti nuo Viktorijos personažo neišeina. Šis spektaklis vis dar kuriamas. Norisi, kad jis tobulėtų, kaskart būtų kitoks, tad ieškau kitų pustonių, spalvų kartais pačiose netikėčiausiose vietose. Antra vertus, tobulas variantas vienam yra vienoks, kitam – kitoks. Vis dėlto siekti tobulumo yra būtina. Spektaklis augs ir tobulės. O iš vaidmens po spektaklio „išeinu“ labai paprastai, be ypatingų pastangų.


Man atrodo, kad nėra laiko ilgai sėdėti prie grimo stalelio, žiūrėti į veidrodį ir graužtis, aimanuoti, jog kas nors tą vakarą scenoje nepavyko. Scenos uždanga užtraukiama, tu nusivalai grimą ir grįžti į gyvenimą, į save. Pats geriausias poilsis, jeigu yra kelių dienų pertrauka tarp spektaklių, – nuvykti į Druskininkus ar Birštoną. Štai ir dabar su visa šeima trumpam važiuosime į Druskininkus, o vasarą atostogausime Birštone. Jį laikau tikru nuoširdžiu lietuvišku miesteliu, turinčiu mažą bažnytėlę, romantišką Vytauto kalną, nuostabų Nemuno vingį, nedidelių gydyklų.


– Sakoma, kad namai – ramybės oazė. Gal teatro žmonės, parėję namo, ilgainiui geba tarsi išjungti mygtuką ir pasakyti „stop“?


– Na, ramybės oaze namų negalėčiau pavadinti. Juk trys skirtingo amžiaus berniukai mus atitraukia nuo teatro reikalų savo didesniais ir mažesniais rūpestėliais ir džiaugsmais. Su Kirilu ir namie ar būdami gamtoje nevengiame kalbėti apie darbą. Taip nutinka spontaniškai. Juk teatras ir gyvenimas yra glaudžiai susiję. O kaipgi kitaip?


– Gal žinote kokių nors tik moteriškų būdų atsipalaiduoti po darbų teatre, televizijos serialuose ir atgauti sielos ramybę?


– Mūsų sode, esančiame miesto pakraštyje, puoselėju dvi rožes. Vakar buvau nuvažiavusi ir mačiau, kad jos dar žydi. Smagu ir miela... Jų neskyniau, pamaniau, tegul žydi tiek, kiek pačios nori žydėti. Laukiu pavasario ir vasaros, tada pasinersiu į sodininkės vaidmenį. Tikiu, jog kada nors auginsiu aviečių, šilauogių, bus daug gėlių ir ten sukursiu rojų (šypsosi – G. M.).

REKLAMA


G.Latvėnaitė: Pasenstame, kai nustojame žaisti


– Gintare, esate gimusi balandžio mėnesį. Turbūt pavasaris ir yra jūsų mėgstamiausias metų laikas?


– Šiemet pirmi metai, kai supratau, kad nereikia sureikšminti metų laikų. Juk mintys, kad pavasarį bus gerai ir džiugu, galima sakyti, nutolina nuo gyvenimo čia ir dabar. Suvokiau, kad rudenį tikrai nėra ko liūdėti, kai krinta medžių lapai. Dabar man gražu – medžiai ruošiasi miegoti, kad atgimtų pavasarį. Taip pat man visai nesvarbu, ar šalta, ar lyja. Iš tiesų, kai esu laiminga, nėra blogo oro Lietuvoje, yra tik netinkama apranga.


– Su Kirilu tikriausiai negalvojate kelti sparnų iš Lietuvos ten, kur nuteka talentai, kur nemažai žmonių ieško, kur geriau?


– Tikrai nesirengiame, nes mums gera ir čia. O štai keliauti mėgstame, nes kuo daugiau pasaulio pamatai, tuo labiau plečiasi tavo akiratis. Tada ir nebijai „išeiti“ iš vadinamųjų lietuviškų standartų, semiesi įkvėpimo, išminties iš pasaulio kūrėjų, kitų tautų tradicijų.


– Koks jūsų mėgstamiausias posakis?


– Pastaruoju metu man labai patinka perskaityti rašytojo Bernardo Šo žodžiai: „Mes nenustojame žaisti, kai pasenstame, bet pasenstame, kai nustojame žaisti.“ Ir dar viena frazė, tapusi mano šiandienio gyvenimo moto, – „Laikykimės trijų dalykų: nekaltinti, nesiteisinti, nesiskųsti“. Aš taip ir stengiuosi gyventi. Būdavo, anksčiau vis ieškodavau kaltų, tačiau iš tiesų mes patys esame savo gyvenimo kalviai. Tiesiog reikia nebijoti atsakomybės. Tai reiškia, kad aktorius ne vien priklauso nuo kitų, kad pats turi ieškoti savo sielai artimo, uždegančio kūrinio, ir tada scenoje gali įvykti stebuklas.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris