Kunigas Algirdas Toliatas: „Dievas ateina nežinomais ir neregimais būdais“

Kunigas Algirdas Toliatas: „Dievas ateina nežinomais ir neregimais būdais“

Kunigas A. Toliatas sako, kad meilė Dievui neturėtų užgožti meilės žmogui. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.


Lietuvos policijos vyriausiasis kapelionas Algirdas TOLIATAS jau dešimt metų kantriai ir nuoširdžiai beldžiasi į tikinčiųjų ir tikėjimo tiesomis abejojančiųjų širdis. Dievo žodžiu ir visiems suprantama kalba jis atrakina net slapčiausias žmogaus sielos kerteles, padeda susivokti nūdienos peripetijose, skatina dalytis gerumu.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


– Policijos darbuotojų profesinė šventė, minima spalio 2-ąją, dar vadinama Angelų sargų diena. Kodėl? Juk kiekvienas iš mūsų turime savo angelą sargą.


– Tas simbolinis palyginimas atsirado dėl to, kad policijos pareigūnas yra labai arti žmogaus. Kartais jis būna matomas, kartais – nematomas, bet kuria saugią erdvę vien savo buvimu, tvarkos priežiūra. Tad šios tarnybos žmonių pašaukimas – būti šalia kiekvieno piliečio, jam padėti. Atlikdamas teisėtus policijos uždavinius, lydimus įstatymų galios ir Dievo valios, pareigūnas, deja, ne visada sulaukia deramos pagarbos. Labai svarbus dalykas, kad tas angelas sargas be paties žmogaus sutikimo ir noro yra bejėgis, jis negali už tą žmogų išspręsti problemos, tačiau jam padeda. Mano, policijos kapeliono, priedermė yra stengtis padėti ir pareigūnams, ir parapijiečiams, kad jie suprastų vieni kitus, būtų vertinami, nepamiršti, nepalikti likimo valiai. Supratimas ir bendradarbiavimas padeda ir gali kurti Dievo karalystę Žemėje.


– Šie metai jums reikšmingi, nes sukanka dešimt metų, kai esate davęs kunigystės įžadus. Ar niekada nekilo dvejonių, svarstymų, kad galėjo būti kitaip?


– Ne kartą kilo ir kyla... (Šypsosi – G. M.) Kone kasdien man, kaip ir kiekvienam iš mūsų, iškyla vienokių ar kitokių klausimų, bet aš manau, kad tie klausimai ir yra visuomenės bei žmogaus varomoji jėga. Neretai savęs paklausiu: „Kodėl aš esu?“, „Ką aš darau gero?“, „Ko noriu pasiekti?“. Gyvenime yra du labai svarbūs aspektai: aš girdžiu ar tik klausau ir ar tikrai tai, ką darau, yra teisinga ir reikalinga.

REKLAMA


– Kiekvieno sekmadienio vidurdienį į jūsų aukojamas šv. mišias sostinės Šv. Ignoto bažnyčioje susirenka ne tik policijos darbuotojai ir jų šeimų nariai, bet ir nemažai kitų vilniečių. Gebate kalbėti lengvai, suprantamai, iš širdies į širdį. Tai paakino „Tyto albos“ leidyklą jūsų pamokslus sudėti į kelių knygų ciklą „Žmogaus ir Dievo metai“.


– Džiaugiuosi, kad pirmoji mano knyga buvo populiari ir neužsigulėjo knygynų lentynose. Vadinasi, ji reikalinga žmonėms. Gražus sutapimas, kad antroji mano pamokslų knyga – „Gerumo liūnas“ – pasirodė Angelų sargų dienos išvakarėse. Tai „Žmogaus ir Dievo metų“ tęsinys, kviečiantis atverti širdis vidiniam džiugesiui, siekti didelių dalykų, nepaisant nepatogumų, nelengvo apsisprendimo ir net skausmo. Tie pamokslai nėra mano teorinis išmąstymas. Tai mano išgyvenimas Biblijos, maldos ir kitų religinių postulatų tema. Tai mano patirties, pasaulio suvokimo išdava. Aš laukiu sekmadienių, kad pabūčiau kartu su bendraminčiais parapijiečiais. Tai tarsi kelionės įspūdžiai, kuriais pasidaliju su atėjusiaisiais į Šv. Ignoto bažnyčią. Kiekvienas tikintysis ar netikintis žmogus gali susidėlioti sau patinkančią mozaiką, aš iš tų susitikimų taip pat pasisemiu dvasios energijos.


– „Gerumo liūnas“... Kodėl gerumą traukiate į liūną? Juk, atrodytų, „liūnas“ turi neigiamą reikšmę?


– Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žodžiai vienas kitam prieštarauja. Tai nėra kontrastas kaip juoda ir balta. Gal kam atrodytų gražiau, jeigu liturginių C metų pamokslų ciklas būtų pavadintas, pavyzdžiui, „Gerumo oazė“, bet tada visos išdėstytos tezės ir mintys atrodytų tarsi kokioje labai tvarkingoje procesijoje, kur viskas surikiuota. Juk gyvenime taip nėra ir procesijos ne visada vyksta sklandžiai, ne visada būna taip, kad esi pats sau gražus. Žmogus, gyvendamas paprastą gyvenimą, pradeda daryti gerus darbus ir junta palaimą, sielos atgaivą, džiaugsmą. Toji būsena jį įtraukia tarsi liūnas – kuo toliau, tuo labiau. Dievas neverčia žmogaus to daryti, Jis ne moralizuoja, o beldžiasi į žmogaus sąžinę. Yra labai gražus posakis: „Dievas šnabžda meilę, kalba sąžine ir šaukia skausmu.“ Mes, žmonės, esame tiek užsiėmę savo darbais, rūpesčiais, kad dažnai nesugebame to šnabždesio išgirsti, Dievo buvimo šalia pajusti. Tačiau jeigu užčiuopi Dievo buvimą, Jis įtraukia į savo karalystę, tiksliau sakant, iš mūsų geba ištraukti dieviškumą. Juk rojus yra mumyse. Jo nereikia ieškoti kažkur ten, virš debesų. Jeigu giliau pasikapstytume savo širdyse, rastume labai didelių lobių. Juos tereikia ištraukti.

REKLAMA


„Žmogaus ir Dievo metų“ knygų pamokslus galima skaityti atsivertus bet kurį puslapį, juos galima skaityti po fragmentą, galima tai daryti vienu prisėdimu – nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau svarbiausia skaityti širdimi, kad biblinių laikų pasakojimai ir personažai įsikūnytų ir prabiltų mūsų kasdienybės aktualijomis... Pasaulis nuolat tobulėja, keičiasi, bet amžinos dieviškosios išminties gelmes ir šių dienų dinamiką pasaulio Dirigento batuta suvienija į darnų skambesį. Tad knygų tikslas – ne tiek plėsti pažinimą, kiek padėti išgirsti savo sieloje tylų Dievo kalbėjimą. Tada net maži dalykai tampa dideli.


– Deja, ne visada ir ne visi žmonės klauso dieviškosios išminties...


– Tai tiesa, todėl savo pamąstymuose ir pamoksluose pabrėžiu, kad svarbiau yra ne klausyti, o girdėti ir daryti gerus darbus, dalytis gerumu. Yra toks posakis: „Geriausia daugyba yra dalyba.“ Ir dar sakoma, kad gerais norais pragaras grįstas. Kartais mes gerais norais galime ir žmogų nužudyti, įvesti jį į aklavietę, pastūmėti priimti sprendimą, kuriam jis dar nepasirengęs. Tiesa, išsakyta ne vietoje ir ne laiku, tampa netiesa. Kartais girdime apie gėrį ir gerus darbus, bet tuojau pat užmirštame. Štai, pavyzdžiui, daug žmonių dalyvauja šv. mišiose, girdi Dievo žodį apie toleranciją ir ramybę, tačiau iš karto po pamaldų, eidami iš bažnyčios, susistumdo, būna nepatenkinti, ką nors aprėkia, su kuo nors susipyksta. Jeigu tu girdi Dievo žodį apie gerumą, toleranciją, kodėl tuojau pat jį užmiršti? Tiesą sakant, ir aš pats per dešimt kunigystės metų ne kartą esu pagalvojęs, ar tikrai visur girdėjau Dievo žodį. Tikrai ne visur... Ar buvo galima atidžiau klausytis? Taip, buvo galima...


– Kaip jūs pasirinkote kunigystę?


– Apie aplinkiniams žmonėms, mano tėvams, taip pat ir man pačiam netikėtą sprendimą esu kalbėjęs ne kartą. Tas laikotarpis iš tiesų panašus į kino filmą. Augau katalikiškoje šeimoje, sovietmečiu su tėvais ir giminėmis švęsdavome šventes ramiai, pernelyg nesiviešindami. Buvau pakrikštytas namuose, vengiant svetimų akių, nes mano tėvai buvo akademinės bendruomenės nariai. Žinoma, gavau Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentus ir neretai būdavau bažnytinėje aplinkoje, tačiau tikėjimas paauglystėje man nesisiejo su noru būti kunigu. Baigdamas mokyklą buvau bendraujantis, smalsus vaikinas, pasinėręs į tikrą gyvenimą, ir galvojau apie ekonomikos studijas. Tačiau kai mokiausi dvyliktoje klasėje, Viešpats mano likimą patvarkė savaip (šypsosi – G. M.). Į mūsų mokyklą dėstyti tikybos atėjo jauna, žavi, gražiai besišypsanti mokytoja. Prisipažinsiu, buvau nusivylęs ankstesnės senyvo amžiaus tikybos mokytojos dėstymo stiliumi ir pasirinkęs etiką. Susižavėjau jaunos mokytojos pamokomis, nes ji kalbėjo išmintingai, įdomiai, paakino mane giliau domėtis tikėjimo dalykais, parūpindavo literatūros, atsakydavo į begalinius mano klausimus. Aš net išdrįsau pareikalauti, kad ji man įrodytų, jog Dievas yra. Pasakiau, kad tada būsiu tikintis. Atsitiko taip, kad ji man paprasčiausiai pasiūlė nueiti kartu į šv. mišias. Taip aš atsidūriau Šv. Jonų bažnyčioje, kur mišias aukojo kunigas Eitvydas Merkys. Mačiau liturgiją, jutau jos prasmę, o ten vyravusi ramybė ir šiluma, susirinkusių jaunų žmonių bendrystė skatino norą sugrįžti. Taip Dievas mane užkabino tarsi žuvį ant kabliuko ir pakeitė visus ankstesnius planus. Beje, mano mokytojai, draugai negalėjo suprasti, kas su manimi darosi, stebėjosi sužinoję, kad ketinu stoti į Vilniaus kunigų seminariją. Ne kartą esu girdėjęs: „Pakvailiojai ir pakaks!“ Tačiau Dievulis mane traukė ten, kur ir yra mano vieta, kur jaučiuosi esąs reikalingas ir laimingas.

– Esate labai įvairiapusis žmogus. Mėgstate keliones – kopiate į kalnus, riedate motociklais. Ar kelionės taip pat yra Dievo sukurtas planas?



– Gyvenime atsiveria vienos ar kitos durys ir tu nustembi, klausi, kodėl. Taip, man labai patinka kalnai, jų didybė. Kai užkopi į viršukalnę, atrodo, gali artimiau pasikalbėti su Dievu. Tai tarsi kelionė po dykumą, kai nežinai, kas tavęs laukia, kuo ji baigsis. Tai dar vienas žingsnis aukštyn. Tai evangelija kitaip, gyvenimo kelionė, kitos patirtys... Man patinka slidinėti kalnuose, kasmet važiuoju patirti šio malonumo. Kalnų kelionės man reikalingos ne dėl ekstremalumo, o dėl bendrystės, naujo jausmų spektro, atradimo džiaugsmo. Štai neseniai kopiau į Monblaną tuo maršrutu, kuriuo kopdamas žuvo vienas policijos pareigūnas, man artimas šviesus žmogus Artūras Bazys. Su jo draugais kriminalistais, taip pat kalnų kelionių mėgėjais, nutarėme nuvažiuoti į tą vietą Prancūzijoje ir surengti tą žygį jam atminti. Man teko studijuoti Prancūzijoje, Italijoje, pažinti tų šalių kultūrą. Ta patirtis taip pat buvo kelionė, kurioje tarsi atsigėriau iš įspūdžių ir sielos atgaivos šaltinio.


– O kada užsikrėtėte motociklų virusu?


– Tai buvo sena mano vaikystės svajonė. Tačiau mama labai saugojo mane ir ilgai neleido sėsti ant motociklo. Tikriausiai ne veltui. Savo svajonę įgyvendinau tik prieš dešimt metų, kai baigiau kunigystės studijas. Ekstremalumo čia yra, bet tai ir žavu, nes dar viena patirtis.


– Bažnyčia aktyviai palaiko iniciatyvą kovoti su pažeidėjais keliuose. Koks jūsų asmeninis indėlis į šią akciją?


– Automobilių kelių direkcija kartu su policija ir Bažnyčia suvienijo jėgas, kad apsaugotų žmones keliuose. Yra vienas ir bažnytinis dokumentas – popiežiaus kongregacijos raštas, kuriame dėstoma: „Jeigu jums tikrai yra svarbus žmogus, tai kaip gali būti nesvarbus jo saugumas, jo gyvybė ir atsakomybė.“ Kelias juk taip pat yra bendravimas, santykis, tad kaip gali likti abejingas? Svarbu priminti, kad žmogus nepamirštų atšvaito, neviršytų saugaus greičio, nevažiuotų išgėręs, neprarastų atsakomybės už save ir kitus eismo dalyvius. Gal kam kyla klausimas, ar tie dalykai yra susiję su tikėjimu? Taip, glaudžiai susiję. Saugiai elgtis kelyje, vairuoti pagal taisykles – vienas iš krikščioniškosios moralės dėmenų. Bažnyčia aktyviai įsitraukė į šią iniciatyvą 2013 metais. Aš prie jos prisijungiau tais pačiais metais, kai tapau policijos kapelionu, todėl man, motociklų mėgėjui, nedera užsimiršti kelyje, privalau rodyti saugaus važiavimo pavyzdį ir skatinti kitus vairuotojus neprarasti galvos dėl greičio. Yra ir daugiau iniciatyvų, prie kurių aktyviai prisideda Bažnyčia. Tai kova su smurtu artimoje aplinkoje, prieš moteris, prieš vaikus, su alkoholizmu, narkotikais, prekyba žmonėmis. Mano manymu, labai svarbi yra šių negerovių prevencija. Privalome bendrauti, kalbėtis su žmonėmis, ypač jaunais, juos perspėti apie galimus padarinius. O jeigu kam nors tai nutiko, mes, dvasininkai, negalime į tai nereaguoti. Turime padėti žmogui atsitiesti, išsaugoti jo orumą. Čia vienas kunigas nieko nenuveiks, nes norint kovoti su šiomis blogybėmis reikia suvienyti jėgas. Kaip žinote, vienas lauke ne karys...

REKLAMA


– Kokią svajonę puoselėjate šiuo metu?


– Labai noriu, kad kuo greičiau atvertų duris ką tik Vidaus reikalų ministerijos iš Švietimo ir mokslo ministerijos perimtas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios pastatas sostinės Savičiaus gatvėje. Šis vėlyvojo baroko šedevras, pasak šaltinių, iškilęs XVIII amžiaus viduryje, buvo primirštas, nuskriaustas: Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo paversta sandėliu. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji perduota katalikų bendruomenei, bet nebuvo tvarkoma. Bažnyčios likimas ir Marijos Ramintojos vardas man primena žinomą paveikslą, kuriame vaizduojama Marija Sopulingoji septynių kalavijų perverta širdimi. Tai simbolizuoja tuos sunkius ir skausmingus gyvenimo momentus, kai žmogus ar tauta turi apsispręsti. Į širdį įsmeigti kalavijai – tarsi mūsų tautos – išniekintos, bet nepalaužtos – simbolis, o bažnyčia – monumentas, primenantis Lietuvos prisikėlimą. Svajonė, kad iš buvusio daržovių sandėlio bažnyčia atvertų duris žmonėms, prilygsta stebuklui. Šią bažnyčią tikimasi pritaikyti ir sielovadai, ir bendruomenei telkti, taip pat čia atidaryti kultūros ir psichologinės pagalbos policijos pareigūnams centrą. Idėjų, kaip sutvarkyti patalpas ir kokiai veiklai jas paskirti, bus laukiama iš bendruomenės, visuomenininkų. Čia gali būti puiki menininkų traukos vieta. Architektai ir konstruktoriai šiuo metu laikosi skirtingų nuomonių, kai kurie sako, kad nugriovus perdangas kiltų pavojus pačiai bažnyčiai. Tikiuosi, pavyks viršutiniame jos aukšte įkurti ir koplytėlę, pritaikyti erdves menininkų ekspozicijoms, spektakliams, turėtų atsirasti vietos visiems susėsti prie bendro stalo ir išgerti arbatos, pasikalbėti apie tai, kas džiugina ir kas kelia nerimą. Sukalbėtume bendrą maldą, kuri ugdytų sielą... Manau, šiandieniame pasaulyje labai svarbu burti tas jėgas, kurios kuria, o ne griauna.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą