Marius Jampolskis: Į viską žvelgiu filosofiškai

Marius Jampolskis: Į viską žvelgiu filosofiškai


Žinomas kino ir teatro aktorius, TV laidų ir renginių vedėjas Marius Jampolskis į aktorystės kelią įsuko iš inžinerijos mokslų vieškelio. Sako, vos pusmetį pasimokęs Kauno technologijos universitete (KTU), suprato, kuo tikrai nenorėtų būti, ir kokia gamtos duotybė gali tapti jo profesija.


Birutė JANČIENĖ


– Mariau, regis, vasara jums – visai ne atostogų metas? Ir vaidinate, ir filmuojatės.


– Vasaros darbai skirti vasarai (juokiasi). Koncertuojame su atlikėja Aiste Pilvelyte. Repetuoju teatre, filmuojuosi TV seriale „Moterys meluoja geriau“.


– Kokį naują herojų kuriate žiūrovui?


– Ne, šios paslapties neatskleisiu. Tik prasitarsiu, jog naujienų bus teatre. O mes, aktoriai, esame šiek tiek prietaringi, ir, neperšokę griovio, niekad nesakome op!


– Šit kaip! Tačiau apie tai, kaip moterims seksis meluoti, turbūt nebijote kalbėti?


– Serialas bus rodomas jau dešimtąjį sezoną. Oi, kiek čia įvairiausių siužeto linkių būta ir dar bus! Per dešimt metų mūsų komanda tapo kone giminėmis – „perkandome“ vieni kitus, susibičiuliavome. Ir seriale, ir realiuose gyvenimuose būta vestuvių ir krikštynų, nusivylimų ir praradimų. Na, o kokias naujas pinkles rezga moterys, ir kaip į jas įsivelia vyrai, pamatysite rudenį.


– Kaip manote, kodėl moterys meluoja, ir ar išties tai daro geriau už vyrus?


– Man atrodo, moterys meluoja tuomet, kai nori pasijusti saugesnės. Vyrai dažniausiai taip elgiasi, norėdami pasididžiuoti.


– Štai kiek daug visokių paslapčių! Belieka laukti, kaip sakoma, naujo derliaus! Jūs tikriausiai – darboholikas?

REKLAMA


– Nemanau, kad toks esu. Man patinka tingėti. Bėda ta, kad tai greitai pabosta. Po vienos tinginiavimo dienos ima stigti veiklos, judesio, ko nors naujo. Esu tikras lietuvis, kuriam dažniausiai visada – kai lyja ir kai saulė šviečia, kai šilta ir kai šalta – būna nekaip. Yra veiklos – lyg ir pavargsti. Pabandai atsipūsti, ir iškart kažko pasigendi (kvatoja).


– Esate sakęs, kad jeigu iš jūsų atimtų sceną, numirtumėte. Ar seniai gyvenate su ta mintimi?


– Pasakysiu taip. Būtų kvaila neišnaudoti gamtos dovanotos prigimties. Taip, aš turiu savyje aktoriaus, improvizuotojo, muzikanto pašaukimą. Tas menininko pradas – iš tiesų, dovana. Tačiau scenos sąvokos nereikėtų suvokti siaurąja prasme. Scena – ne vien pakyla, nuo kurios aktorius kreipiasi į žiūrovą. Kalbėdamas apie sceną, turiu omenyje, apskritai, kultūrą – teatrą, kiną, knygas, dailės kūrinius. Visą dvasinę terpę. Be kultūros taptume robotais – materialiomis, bejausmėmis būtybėmis. Tačiau kas galėtų iš manęs tai atimti!


– Bet gyvenimas nenuspėjamas. Na, neliktų teatro, žiūrovų (gink Dieve, to nelinkime!) ir kas tada?


– Turiu tokią seną svajonę – būti gamtos operatoriumi (juokiasi). Sėdėčiau sau medyje laukdamas, kol ant artimiausios šakos paukštukas nutūps. Tuomet tik šast – ir nufilmuoju jį. O galbūt išvažiuočiau į Borneo salą ir kartu su garsiąja pasaulio antropologe Birute Galdikas rūpinčiausi orangutangais. Ką gali žinoti?! Iš tiesų, myliu gyvūnus. Šiandien mūsų namuose gyvena trys šunys ir dvi katės. O kas būtų, jeigu būtų? To žmogus negali numatyti. Telieka gyventi.

REKLAMA


Marius Jampolskis: Į viską žvelgiu filosofiškai

Mariaus ir Renatos namuose gyvena trys šunys ir dvi katės. Asmeninio albumo nuotr.


– Užaugote muzikanto šeimoje. Kartu su tėvu koncertavote. Kaip ten buvo – tėtis liepė ar pats verkėte norįs į sceną?


– Viskas klostėsi kažkaip natūraliai. Nei aš verkiau, nei tėvas mane stūmė į sceną. Priešingai, jis netgi ragino rinktis žemiškesnę profesiją. Pats gi pagal profesiją yra inžinierius-elektrikas, bet iš pašaukimo – muzikantas. Mano prosenelis buvo smuikininkas. Tėtis ne vieną dešimtmetį grojo vestuvėse. O sovietmečiu – oho! – per vestuves grodavo tik patys geriausi muzikantai. Tuo metu vestuvių muzikantų verslas klestėjo (juokiasi)! Mūsų namuose dažnai burdavosi muzikantai – bendraudavo, repetuodavo, muzikuodavo. Užaugau bohemiškoje aplinkoje.


– Regis, dar būdamas visai pyplys, esate tėčiui vestuvėse talkinęs?


– Būdavo, sudalyvaudavau. Kokį monologą išpyškindavau. Prisimenu, kai namuose vykdavo šeimos šventės, visi vaikai užsidarydavome atskirame kambaryje ir susirinkusiems giminaičiams bei draugams ruošdavome programą. Man tai labai patiko. Pirmuosius vaidmenis atlikau būdamas ketverių penkerių metų.


– Ar baigęs mokyklą iškart pasirinkote aktoriaus kelią?


– Mokydamasis vidurinėje baigiau muzikos mokyklą. Gavęs brandos atestatą, įstojau į KTU studijuoti inžinerijos. Kodėl? Nė pats nežinau. Tačiau mano studijos šioje mokslo įstaigoje truko vos pusmetį. Tiek laiko pakako, kad suprasčiau, kuo aš tikrai nenorėčiau būti.


– Tuomet pasukote į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?


– Gyvenime ne viskas matuojama pinigais. Svarbiausia pajusti aistrą tam, ką darai. Antraip, jei tos aistros nebus, teks nusivilti netgi geriausiai apmokamu darbu.


– Ko gero, visi aktoriai, dainininkai, muzikantai turi mokytojus, guru, į kuriuos – demonstratyviai arba nesąmoningai – lygiuojasi. Kas yra jūsų vedlys?


– Iš tiesų, negalėčiau išskirti kurio nors vieno. Tų mokytojų buvo labai daug. Režisierių, aktorių, muzikantų. Nelygu, koks kūrybinis etapas. Manau, daugelis mano mokytojų, guru ar vedlių nė nežino, kad kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu juos vadinau savo įkvėpėjais (juokiasi). Aš stengiuosi pasiimti iš žmonių tai, ką vienu ar kitu gyvenimo momentu jie man gali duoti – patirties, išmonės, galbūt naujų charakterio spalvų. Tikriausiai ir aš, pats to nė neįtardamas, kam nors esu mokytojas. Turėti vieną vienintelį autoritetą arba lyderį ir į jį lygiuotis – nenaudinga. Tada jau tu nebebūsi savimi. O aš nenorėčiau prarasti savojo „aš“.



– Šiandien visi jus puikiai pažįsta. Marius Jampolskis? Aha, Marius Jampolskis! Kelias į pripažinimą buvo lengvas ar lyg per akmenis?


– Man atrodo, kad viskas buvo paprasta. Keičiasi požiūris. Tai, kas vakar buvo kone neįveikiama, šiandien atrodo tik maža smulkmena.


– Ar manote, jog jau išsikovojote vietą po saule?


– Manau, kad nereikia varžytis ir kovoti dėl tos vietos po saule. Patikėkite, visiems jos užteks! Neviltis, karai, kovos, riaušės – ne man. Reikia gyventi ir džiaugtis gyvenimu.


– Mariau, tikriausiai sulaukiate daug pasiūlymų vaidinti, dalyvauti TV projektuose, filmuotis? Griebiate visus iš eilės ar leidžiate sau atsirinkti?


– Mano galva, visada reikia rinktis. Aš tai ir darau. Bet tikrai ne skaičiuodamas, kiek iš to bus finansinės naudos. Daug svarbiau už pinigus – pridėtinė vertė. Vaidmenys atima daug energijos. Taigi mainais už tai noriu gauti įdomių išgyvenimų, patirčių. Ne visi pasiūlymai atitinka mano poreikius, todėl ne kiekvieną jų ir griebiu.


– Teatras ar kinas? Kur jaučiatės tvirčiau?


– Priimtina ir viena, ir kita. Mane domina konkretus darbas, kūrinys, herojaus, kurį įkūnysiu, charakteris, o ne perteikimo forma. Kalbant apie tai, kuo skiriasi teatro ir kino vaidyba... Teatre, tegul ir šimtąjį kartą vaidintum tą patį vaidmenį, kaskart į sceną išeini iš naujo. Tačiau kine – kiek kitaip: nepavykusius epizodus galima pakeisti dubliais.


– Ar tiesa, kad esate ūmaus būdo karštakošis? Kaip tramdote savo charakterį?


– Taip, iš tiesų esu ūmus, greitai užsiplieskiantis. Tačiau tai man visai netrukdo gyventi. Ir kokių nors ypatingų nusiraminimo būdų tikrai neturiu, juolab nepraktikuoju. Ir į jokius tramdomuosius marškinius savęs nevelku. Būna, susiruošiu į žvejybą, kitąsyk paklausau muzikos ar įninku į knygą. Tačiau tikrai ne tam, kad kažkokius gaisrus savyje gesinčiau. O tam, kad prisipildyčiau naujų jėgų ir emocijų bei galėčiau dalytis jų pertekliumi.

REKLAMA


– Ar suklydęs išdrįstate atsiprašyti?


– Tikrai taip. Ir šiandien tai man pavyksta ganėtinai lengvai. Buvo metas, kai norėjosi, kad pasaulis keistųsi. Tačiau ateina laikas, kai suvoki, jog taip nebūna! Kad ir kas nutiktų, Žemė nenustos suktis aplink Saulę, naktį keis rytas, o vasarą – ruduo. Keistis galime tik mes patys. Tiksliau – kinta mūsų požiūris, nuostatos, vertinimai.


–Kaip sekasi jūsų damoms – žmonai ir dukrytei?


– Žmona Renata šiandien augina metų ir aštuonių mėnesių dukrą Viltę. Retkarčiais ir aš prisidedu prie mažosios priežiūros (juokiasi). Ar žmona nesiskundžia sulaukianti per mažai dėmesio? Manau, kad mano merginos dėmesio pertekliuje nesimaudo. Galbūt to pasibuvimo kartu ir pristinga. Tą bendrystės laiką nugvelbia darbai – koncertai, repeticijos. Tačiau juk šeimos santykius lemia kartu praleisto laiko kokybė, o ne kiekybė.


– Vieni dėl šeimos aukoja karjerą, kiti – priešingai. O jūs?


– O aš į viską žvelgiu filosofiškai ir manau, kad nieko ir dėl nieko nereikia aukoti. Viskas susidėlioja natūraliai. Kai užgriūva įdomūs pasiūlymai, nauji projektai, neriu į darbus, nes žinau, kad po kurio laiko stos štilis, tuomet daugiau laiko skirsiu šeimai.


Marius Jampolskis: Į viską žvelgiu filosofiškai


– Šiandien gyvenate kaimelyje netoli Vilniaus. Kodėl? Nusibodo didmiestis, apniko noras sukišti rankas į žemę, o gal įkyrėjo būti visiems pažįstamu žmogumi?


– Esu Kauno senamiesčio vaikas, užaugęs asfaltuotame kieme. Tad nieko nuostabaus, kad vieną dieną panorau gamtos ir žolės. Ir garsiai įvardijau savo svajonę. Ne veltui sakoma, kad svajoti reikia atsargiai, nes jos (svajonės) ima ir išsipildo. Būna, žmonės įsisvajoja, o kai mintys įgyja formą, nusivilia. Pasirodo, to, apie ką svajojo, jiems visai nereikia.


– Galbūt ir jums taip nutiko?


– Džiaugiuosi, kad kol kas vis dar ne. Patinka ir žolę pjauti, ir basomis po rasą pavaikščioti, paukščių balsų paklausyti.


– Pakalbėkime apie žinomumą. Būti žinomam – smagu ar jau pabodo?


– Norint būti nežinomam, reikėtų kirsti Lietuvos–Latvijos sieną. Ten iškart tapsi nežinomas (šypsosi). Kalbame apie žvaigždės sindromą, tiesa? Manau, kad lengva šios ligos forma jau persirgau. Nuo to neapsaugotas nė vienas scenos žmogus. Tik, būna, tas žvaigždės sindromas vienus pagauna ir nepaleidžia ilgai ar net visą likusi gyvenimą. Būta įvairių etapų, kai žinomumas patiko ir svaigino, kai ėmė erzinti, galop kai tiesiog nebekreipi į tai dėmesio.


– Ar jau sugavote savo svajonių žuvį, arba, kas telpa žodžiuose „gyvenimo pilnatvė“?


– O, ne! Mėgstu perspektyvą. Drįstu manyti, kad ta svajonių žuvis manęs dar laukia. Antraip, jei visos svajonės jau būtų įgyvendintos, tektų pasakyti: „Ačiū. Viso gero!“. Aš gi to visai nenoriu. Turiu dar labai daug neišsipildžiusių lūkesčių.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris