Jaunystės klaidos – sunkios gyvenimo pamokos

Jaunystės klaidos – sunkios gyvenimo pamokos

Vokalo pedagogas A. Penikas sako, jog jo gyvenimą apsunkino esminės klaidos.


Jau daugiau kaip tris dešimtmečius savo talentą dalijantis vaikams vokalo pedagogas, dainininkas Alfonsas Penikas atvirai sako: „Jei ne tas mano naivumas, gal šiandien galėčiau ir turtuose maudytis!“


Laimius STRAŽNICKAS


– Susitikti pakvietėte į savo studiją. Ar joje ir vyksta pagrindinis jūsų darbas?


– Pagrindinis mano darbas – Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Esu Džiazo ir estrados skyriaus mokytojas. O studijoje aš repetuoju ir mėgaujuosi kūryba.


– Esate dėstytojas, vaikų choro „Pop šou“ vadovas, kartais dar ir pats padainuojate. Kuo save laikote pirmiausia?


– Daugiausia mano laiko užima darbas su vaikais ir jų koncertinių programų vedimas. Mano solinė karjera dabar yra prigesusi, nors gyvenime teko nemažai reikštis ir šioje srityje. Tačiau dar nepraradau ambicijų pademonstruoti savo vokalą, tik dainuodamas ne kokias nors pigias dainuškas, o manieringus kūrinius.


– Įsivaizduoju, kad pedagoginis darbas nebuvo jūsų jaunystės laikų svajonė...


– Tikrai ne. Savo gyvenime esu nemažai mokslų ragavęs. Būdamas paauglys muzikos mokykloje lankiau fortepijono klasę, tačiau po metų mečiau. Tėvai prikalbino stoti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, sakė – tai labai rimta. Mokydamasis čia pradėjau piešti karikatūras. Jas ėmė spausdinti žurnalai, o iš gautų honorarų leisdavau sau tėvus palepinti mandarinais. Tačiau pajutau, jog ne dailėje mano vieta. Man norėjosi daug bendrauti, visur suspėti, o dailininkai man pasirodė esantys uždari žmonės. Tad mokydamasis dailės technikume pradėjau lankyti dar ir Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą. Buvau priimtas į chorinio dainavimo klasę. Tačiau čia mokiausi tik tol, kol baigiau S. Žuko technikumą.


– O kaip atsidūrėte Vilniuje?


– Baigęs du muzikos technikumo kursus atvažiavau lankyti parengiamojo Konservatorijos kurso. Po metų man buvo pasiūlyta bandyti stoti studijuoti aktorystės. Tačiau aš pasirinkau muziką – solinio dainavimo specialybę. Pradėjus dainuoti į mane atkreipė dėmesį, kai su Birštono estradiniu ansambliu atlikau Čezarės Biksijo dainą „Mama“. Ją pradėjo transliuoti per radiją. Netrukus man pasiūlė su Aldona Stasilevičiūte sudainuoti Povilo Kebliko dainą „Saulės auksas“. Tada ėmiau suprasti, kas iš tikrųjų yra tas „telikas“. Mėgavausi populiarumu, mane visur kvietė, honorarai nuolat didėjo, pradėjau dalyvauti restoranų muzikinėse programose. Ir tai buvo viena didžiausių klaidų mano gyvenime.



– Kodėl šlovę pelniusią veiklą laikote klaida?


– Jeigu būčiau sukęs klasikos keliu, dabar turtuose maudyčiausi, galbūt kur nors pilyje gyvenčiau. Konservatorijoje mokiausi pas Vaclovą Daunorą. Man labai sekėsi, jo dėka išėjau tikrą akademinio vokalo mokyklą. Ketvirtame kurse pasinešus į pramogų pasaulį, maestro mane perspėjo: „Jei renkiesi šitą kelią, mes skiriamės.“ Tačiau tas publikos dėmesys buvo toks svaiginantis... Dirbau labai daug. Mačiau, kaip dūžta žmonių likimai, iš arti susidurdavau su tų laikų nusikalstamo pasaulio autoritetais... Tiesa, pats į burną alkoholio – nė lašo. Visgi Konservatoriją baigiau – įgijau koncertų dainininko, dėstytojo kvalifikaciją.


– Kodėl nepasirinkote kitų žymių to meto dainininkų kelio – kryptingai nepuoselėjote savo sceninės veiklos?


– Gerai įsiminiau vieno kokteilių baro muzikinės programos vadovo žodžius: „Televizija – kaip cigaretė: surūkys ir išmes.“ Taip ir nutiko. Mano gyvenimas ėmė smukti: pajutau, kad niekam nesu reikalingas, manęs niekur nekviečia ir apskritai manęs nėra. Prasidėjo sunkiausias gyvenimo etapas – neturėjau nuosavo kampo, trankiausi po įvairius bendrabučius. Ėmiau belstis į mokyklas ir siūlyti vaikus mokyti muzikos.


– Kodėl laikams pasikeitus nedėjote į kojas Vakarų link, ką padarė daugelis?


– Todėl, kad tada jau turėjau muzikinį įdirbį ir šiokį tokį darbą. Kita vertus, aš nieko kito ir nesugebu. Vienas mano kolega montuoja langus Prancūzijoje. Prieš 14 metų tolimi giminės iš Vokietijos man siūlė darbą už 800 eurų. Suma pasirodė juokinga, kai palyginau su pinigais, kuriuos gaudavau savo šlovės metais. Tada net nežinojau, kiek tų pinigų būdavo mano kišenėse. Taksi važiuodavau prie Žaliųjų ežerų – vairuotojas laukia, o aš deginuosi. Nesu racionalus žmogus. Mane valdo emocijos. Tie menai mane išlavino, tačiau kartu ir išblaškė.


– Jaučiatės daug klaidų padaręs gyvenime?


– Tikrai ne vieną. Ir tai yra esminės klaidos, nuo kurių priklauso tolesnė gyvenimo kokybė. Pavyzdžiui, savo populiarumo metais dainavau Raimundo Paulo dainą „Piemenuko skundas“. Kasmet kompozitorius man siųsdavo sveikinimus, o kartą paskambinęs paklausė, ar nenorėčiau, kad man dainų parašytų. Ir žinote, koks buvo mano atsakymas? Ogi: „Ne, aš turiu, kas man rašo – mano kurso draugas Abarius man kuria.“ O dabar, kai pagalvoju, koks kvailys buvau. Arba kodėl prieš kokius 15 metų nepasiėmiau paskolos ir neįsigijau patalpų studijai?.. Dabar nereikėtų jų nuomotis ir tuščiai švaistyti lėšų. Laimė, laiku susivokiau ir įsigijau butą, o tai iki šiol būčiau trainiojęsis po bendrabučius.

REKLAMA


– Jeigu būtų įmanoma, kokiais protingais patarimais šiandien galėtumėte paauklėti jaunutį tų laikų Alfonsą Peniką?


– Aš jam patarčiau daug dirbti ir nesiblaškyti. Buvo metas, kai dainuodavau Sergejaus Rachmaninovo romansą „Pavasario vandenys“. Jį padainuoti sunku, o man sekdavosi puikiai. Tačiau jaunam ir naiviam norėjosi vis daugiau ir plačiau... Palinkėčiau jaunajam Alfai gal tapti odontologu: visada būtų gerbiamas žmonių, pilna pinigine, o kai ji pilna, tai iš džiaugsmo ir padainuoti galima...


– Kas jūsų didžiausias patarėjas šiandien?


– Gal turiu tėvų genus, kurie reiškiasi stipriu vidiniu stabdžiu. Pavyzdžiui, buvo visos sąlygos įnikti į alkoholį, kaip nutiko ne vienai to meto garsenybei, tačiau taip neįvyko. Netgi buvo metas, kai pakoncertavus restorane man tekdavo miegoti malkinėje, nes neturėjau kur glaustis. Tačiau tokia neviltis nenubloškė manęs į gyvenimo užribį.


Jaunystės klaidos – sunkios gyvenimo pamokos

Su kolegomis dainininkais.


– Kaip kilo sumanymas burti vaikų chorą?


– Kai pradėjo manęs niekur nekviesti ir atėjo žiauriai sunkus periodas, pagalbos ranką ištiesė šviesaus atminimo kompozitorius Mikas Vaitkevičius – pakvietė į muzikos mokyklą. Man patiko dirbti su vaikais, ėmiau mąstyti, kaip čia labiau nuskaidrinus savo gyvenimą. Kilo mintis kurti vaikų grupę. Tuo metu vaikai galėjo dainuoti tik griežtos harmonijos dainas akademiniuose choruose. Mes norėjome sujungti ir judesį, ir dainą, ir šokį. Kai televizijai parodžiau pirmąjį mūsų įrašą, prasidėjo naujas mano gyvenimo pakilimas – gastrolės užsienyje, tarptautinis vaikų popmuzikos festivalis „Skraidantis dramblys“. Šį festivalį rengiau penkerius metus.


– Šiandien jūsų vadovaujamą „Pop šou“ tikrai girdėjo daugelis. Kokia šio jau tris dešimtmečius gyvuojančio kolektyvo sėkmės paslaptis?


– Manau, pirmiausia – repertuaras. Esu labai dėkingas savo šviesaus atminimo kurso draugui Gintautui Abariui, parašiusiam man daugiau kaip 40 dainų. Man tai – neįkainojamas lobis.


– Ar manote, kad šiandien vaikų grupės Lietuvoje turi perspektyvą?


– Iš tikrųjų jų yra labai daug, tačiau ne visos dainuoja tai, kas yra originalu, nuoširdu ar praskaidrina nuotaiką. Neretai iš vaikų daromi bejausmiai kompiuteriniai manekenai, pataikaujama pigiam publikos skoniui. Kai kurias vaikų programas man tiesiog gėda žiūrėti.


– Kiek vaikų šiandien dainuoja jūsų chore?


– Jų skaičius keičiasi. Vieni ateina, ilgai neužsibūna, kiti neišsigąsta darbo ir pasilieka. Jų amžius labai įvairus. Jauniausiajai dainininkei buvo ketveri su puse. Vyriausiosios sulaukdavo ir 25-erių ar dar daugiau. Merginos taip priprasdavo prie vaikų, kad tapdavo jiems tarsi antrosios mamos ar auklės. Atsimenu, Jolanta Tubinytė-Gasiunas, dabar gyvenanti Miunchene, chore dainavo gal iki 26-erių. Ji buvo puikiai susigyvenusi su kolektyvu, mažuosius auklėdavo tarsi mama. Kai mūsų chore ėmė dainuoti penkerių metukų Agnė Ditkovskytė, jos mama Jolantos labai prašė prižiūrėti Agnytę, kai ruošėmės važiuoti koncertuoti į Klaipėdą.


Jaunystės klaidos – sunkios gyvenimo pamokos

A.Penikas jau daug metų vadovauja populiariam vaikų chorui „Pop šou".


– Esate griežtas mokytojas?


– Mano mama taip pat buvo mokytoja. Gal kažkiek šio talento paveldėjau iš jos. Tačiau iš pradžių man buvo labai sunku – buvau jaunas, nemokėjau mokyti, nežinojau, kaip pradėti, ką šnekėti. Patirtis atėjo su metais. Dabar stengiuosi ir būti vaikams draugas, ir išlaikyti tam tikrą atstumą. Vaikai turi jaustis nesuvaržyti, savo energija uždegti publiką. Kita vertus, esu kiek pedantiškas, bet, manau, nieko čia blogo.


– Kaip renkatės vaikus į savo kolektyvą?


– Dažniausiai tai būna grandininė reakcija. Vienas ateina, jam patinka, žiūrėk, po kurio laiko pasirodo kitas ir klausia: „Ar aš galiu pas jus dainuoti?“ Tačiau ne visi užsibūna – pamato, kad reikia daug dirbti, ir dingsta. Arba pakoncertuoja du kartus ir įsivaizduoja, kad jau viską moka. Vaikai nepakenčia monotonijos. Bet juk jos yra visur, kur tenka uoliai dirbti.



– Norite pasakyti, kad šiandien vaikai – kitokie, nei būdavo anksčiau?


– Anksčiau vaikai būdavo stipresni, nes būdavo daugiau pamokų, kuriose gaudavo geresnius muzikos pagrindus. Dabar jie ateina dažniausiai ieškodami pramogos. Dažnas pasigiria, kiek būrelių yra lankęs, net ir cirko gudrybių mokęsis.


– Ant jūsų stalo matau prieš kelerius metus išleistą vaikiškų dainų kompaktinę plokštelę, o ant jos – nemažai šiandien žinomų pavardžių...


– Taip, mamos ir tėčiai į mano įkurtą grupę prieš daugelį metų buvo atvedę ir A. Ditkovskytę, ir Aistę Pilvelytę, ir Eleną Puidokaitę, žinomą kaip Atlanta, Agniešką Olševską... Mano grupę lankė ir dizainerė Daiva Urbonavičiūtė.


– Koks jums geriausias atlygis už triūsą?


– Tik ne garbės raštas ir ne medalis! Man džiugu, kai viską padarau taip, kaip esu sumąstęs, kai nenuvilia aparatūra, dainuojantys vaikai ar pagaliau nuotaika. Ir kai mus nori vėl pakviesti. Tik kartais stebina dabartinis požiūris į vaikų grupes. Antai koks nors prekybos centras, pakvietęs kokią nors „68 pragare“ grupę, gali jai mokėti 2 000 eurų, o mums skambina ir sako: „Gal vaikai galėtų pakoncertuoti? Mes juos kokakola ir saldainiais pavaišinsime.“


– Ar jūs apskritai mylite vaikus?


– Vaikai man patinka. Žaviuosi savo mokiniais. Tik neretai mane pribloškia tėvų dėmesys. Matau, kaip tėvai elgiasi su savo atžalomis ir galiu nuspėti tų vaikų ateitį. Tėvai daro didelę klaidą pataikaudami savo vaikams, stengdamiesi juos apsaugoti nuo sunkaus darbo. Naivuolės mamos, dažniausiai turtingų tėvelių išlaikomos, nori matyti tik rezultatą ir netoleruoja tos baisios virtuvės, kurioje tas rezultatas gimsta.


– Ar dažnai kremtatės, kad, dalydamas savo gyvenimą svetimiems vaikams, savų neturite?


– Kam man vedybos?! Aš ir taip turiu daug veiklos! Vedybos menininkui – naikinantis dalykas. Žmona trukdo svajoti, ji sugrąžina vyrą į realybę ir leidžia galvoti tik apie tai, kas susiję su ja. Iš tikrųjų gerbėjų man netrūko, bet atvirai pasakysiu, kad šlovės metais jų saugodavusi. Maniau, kad įsipareigojimams aš dar per jaunas. Paskui atėjo sunkių darbų periodas. Grodamas vestuvėse net bodėdavausi tų akimirkų. Matyt, nespėjau į tą traukinį, bet padėtį, manau, norint visada galima ištaisyti.


– Ar vienišumo jausmas jums gerai pažįstamas?


– Visi žmonės pažįsta šį jausmą. Tik vieni dėl to, kad neturi draugų, o kiti dėl to, kad apskritai nemoka bendrauti. Manęs vienatvė negąsdina. Gal pasirodysiu naivus, bet šiandien mėgaujuosi pasisekusiu koncertu ar įrašu ir visai negalvoju, kas bus rytoj. Žinote, aš visai nešvenčiu gimtadienių. Ir visai nemėgstu gėlių – jos man primena liūdesį. Aš esu Liūtas, gimęs liepos 28 dieną. Manau, gimtadienius reikia švęsti iki 18-os ir po 80-ies, jei tiek nugyvenai. Aišku, gyvenimo kokybė priklauso nuo tavo statuso, amžiaus ir sveikatos.


– Ar šiandien daug investuojate į savo gerą savijautą?


– Formai palaikyti reguliariai darau mankštą – tris kartus per savaitę einu į sporto salę. Anksčiau lankiau baseiną, bet mečiau – jis mane migdo. Nuo vaikystės nevalgau mėsos – tik žuvų simboliškai, vartoju ir kiaušinius. Saldumynus mėgstu, bet jų vartojimą riboju. Sumuštinius valgau su storu sluoksniu sviesto ir būtinai dviejų ar trijų rūšių sūriu. Ištisus metus vartoju žuvų taukus.


– Ir esate viskuo patenkintas...


– Aš visas esu pasinėręs į meną. Jei man atimtų galimybę muzikuoti, ilgai neištverčiau. Aš nuolat turiu būti šurmuly, kasdien sukinėtis tarp žmonių, bet ir rasti laiko pasėdėti vienas kavinėje, išgerti kavos, užversti akis į dangų... Man būtų kančia dirbti kitokį darbą. Tad manau, kad šiandien esu patenkintas tuo, ką turiu. Iki visiškos laimės gal būtų neblogai dar kokius 30 tūkstančių išlošti...



Kitos naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą