Tėvų ir vaikų ryšys – visais laikais aktuali tema. Vieniems pasiseka, ir tie saitai nenutrūksta net ir tada, kai vaikai išvyksta svetur, tačiau būna ir liūdnų atvejų. Žinomo teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus, bardo Kosto Smorigino gyvenime tokių problemų nebuvo, tiesa, scenoje sukurti jo personažai patyrė visko.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Jums, Kostai, neseniai sukako 64-eri, tad, atrodytų, galėtumėte gyventi kiek ramiau, nes vaidmenų, jūsų režisuotų spektaklių, dainuojamosios poezijos koncertų bagažas – didžiulis, bet, regis, yra atvirkščiai. Ar galima jūsų gyvenimą dabar pavadinti ramybės uostu?

– Maniau, kad išėjęs į pensiją dirbsiu mažiau, gyvensiu ramiau, bet kur tau... Kai kam atrodo, kad gaunu didelę valstybinę pensiją, bet ji – 235 eurai, be to, ir jos negaunu, nes dar dirbu pagal autorines sutartis. Šis teatro sezonas man, išėjusiam užtarnauto poilsio, buvo ir tebėra ypač sunkus. Paradoksas, ir tiek. (Juokiasi – G. M.) Jis tarsi vainikavo ankstesnius mano darbus. Labai sunkūs buvo lapkritis ir gruodis. Tuo metu po Lietuvą keliavo mano režisuota roko opera „Jūratė ir Kastytis“ (muzika Roko Radzevičiaus, libretas Rimvydo Stankevičiaus).

Beje, tai buvo įspūdingas reginys, nes finalinė daina publiką nuteikė patriotiškai, visa salė dainavo kartu atsistojusi. Dar dainavau kitame mūsų tautai svarbiame miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Mano atliekama Žygimanto Senojo arija „Dangus tau dovanojo aukštį“ – bene gražiausias ir daugelio širdis suvirpinęs kūrinys. Taip pat manęs laukė „Domino“ teatro, kur esu pastatęs ne vieną šmaikščią šeimyninę komediją, spektaklis „Žaidimas nebaigtas“, koncertai su kolega Audriumi Balsiu.

Tačiau pats svarbiausias ir sudėtingiausias – Juno Gabrielio Borkmano vaidmuo mano gimtajame Jaunimo teatre Gintaro Varno pastatytoje Henriko Ibseno dramoje. Džiaugiuosi, kad šiame spektaklyje vaidinu kartu su savo kurso draugais, legendinio Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko aktoriais Dalia Overaite ir Vidu Petkevičiumi, Juno žmonos vaidmenį kuriančia kauniete aktore Jūrate Onaityte. Tokius vaidmenis kaip šis savo kūryboje vadinu etapiniais. Spektakliai „Bebenčiukas“, „Kvadratas“, „Dėdė Vania“, „Makbetas“ įprasmina ypač svarbų mano paties gyvenimo laikotarpį. Maniau, kad po „Juno Gabrielio Borkmano“ teatro kūryboje padėsiu tašką, bet atrodo, kad tas taškas neilgam...

– Sugrįžkime šiapus scenos. Artėjant Tėvo dienai, jūsų talento gerbėjams tikriausiai įdomu sužinoti apie jūsų šeimą. Joje netrūksta talentų: žmona Dalia – jūsų bendražygė iš Jaunimo teatro, pastaruoju metu nemažai vaidmenų kurianti sostinės „Domino“ teatre, sūnus Kostas – operos solistas, Lietuvos vardą garsinantis pasaulio teatrų scenose, o Kostukas ir kiti anūkėliai jau stebina muzikiniais gebėjimais. Ar esate laimingas?

– Viską puikiai išvardijote. Taip, tikrai esu laimingas, kad juos visus turiu, kad jie sveiki.

– Artisto gyvenime būna visko, bet jūs su žmona Dalia atsispyrėte įvairioms pagundoms, atlaikėte visokius vėjus, apkalbas, pavydą ir pan. Gal atskleisite jūsų dueto santarvės receptą?

– Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu ne Dalia. Jai teko nelengva dalia, nes tekdavo nuolat kariauti dėl manęs, taikstytis su gana skandalingu mano charakteriu, gėrimu... Pastarasis šios specialybės, kurią, kaip ne kartą esu sakęs, gali rinktis tik pamišėliai, atstovams yra įprastas, ir reikia tą klampynę įveikti. Po įvairių protrūkių ateina metas, kai norisi ramybės, namų jaukumo. Šiais dalykais pats turi rūpintis ir aprūpinti šalia esančius žmones. Nesu greitas pažerti komplimentų, bet Daliai – ypač šiandien jos gimtadienio proga – prašom: ji – graži, švelni, puikiai gamina, yra labai gera motina ir rūpestinga močiutė...

Kažkam jau esu sakęs, kad tuomet, kai tarp dviejų ilgai kartu gyvenančių žmonių pasibaigia aistra, prasideda žaidimas. Kartais reikia žaisti net pavydo forma – jis gali būti malonus. Mudu su Dalia turime žaismingų rūpesčių, nuo kurių niekur nepabėgsi. Pirmiausia esame keturių anūkų seneliai, taip pat abu mylime šunis, turime jau trečią šnaucerių veislės augintinį, tiksliau – gražuolę nykštukinę kalaitę Luną. Anksčiau mūsų namuose gyveno visateisiai šeimos nariai Vjūzas ir Paris. Kai jų netekome, abu verkėme. Aš laimingas, jog mano gyvenimas taip susiklostė, kad sutikau būtent šią moterį. Nors buvo visko, aštrūs mūsų šeimos santykių kampai nusigludino. Mes savo laimę ir vienas kitą tokius, kokie esame, sukūrėme patys.

– Smalsu sužinoti apie jūsų, Kostų Smoriginų, šeimos, tiksliau – dinastijos, pradininkus – jūsų tėvą ir mamą. Iš kur aktoriniai gebėjimai ir dainingumas?

– Aš gimiau Kaune, Šančiuose. Mano tėvas Konstantinas – rusas, sentikis, kilęs nuo Ariogalos. Jo pavardė iš pradžių buvo Smoryga, vėliau – Smoryginas, o kai tuokėsi su mama, jis tapo Smoriginas. Tėvas jau seniai išėjo anapus. Jis buvo paprastas ir doras žmogus, kaip dabar pasakytume, įvairių amatų meistras. Ilgiausiai dirbo irklavimo sporto bazės ūkio dalies vedėju. Mama buvo kilminga, jos tetos, mano senelės pusseserės, buvo seserys Chodakauskaitės. Jos tapo tarpukario Lietuvos valstybės vyrų Antano Smetonos ir Juozo Tūbelio žmonomis. Mama baigė „Aušros“ gimnaziją, buvo skautė, tautininkė, už mano našlio tėvo, turėjusio sūnų, ištekėjo vėlokai. Namuose kalbėjome lietuviškai, tik su specifiniu Šančių akcentu. (Šypsosi – G. M.) Aplinkui gyveno nemažai lenkų, rusų, žydų, čigonų ir kitų tautybių žmonių.

– Kieno idėja buvo jūsų giminės pirmagimiams duoti Kosto vardą?

– Atsitiko taip... Mūsų su Dalia sūnus gimė silpnutis, septynių mėnesių. Buvo neramu dėl jo sveikatos. Tuomet paskambinau tėvams į Kauną ir pranešiau, kad gimė berniukas, toks mažyliukas, baisu, jog gali neišgyventi. Klausiau tėvo, kaip krikštysime vaikelį. Mudu su Dalia buvome išrinkę Karolio vardą, tačiau tėvas tuomet mįslingai pasakė: „Koks gali būti klausimas dėl vardo?“ Supratau, kad sūnui reikia duoti Kosto vardą. Tėvas buvo labai laimingas, anūką dievino, bet juo pasidžiaugė tik metus... (Atsidūsta – G. M.)

– Kokių tautų kraujas teka jūsų gyslomis? Iš ko paveldėjote artistiškumą ir muzikalumą?

– Mano gyslomis teka maišytas kraujas: ir rusiškas, ir lietuviškas, o močiutės iš mamos pusės giminėje būta net olandės. Talentus paveldėjau, žinoma, iš tėvų. Jie buvo muzikalūs ir artistiški žmonės, dainuodavo ir lietuvių liaudies, ir rusiškas, ir čigoniškas dainas. Nuo trečios klasės tėvai mane atidavė į vaikų muzikos mokyklą, joje grojau akordeonu, vėliau važinėjau į miesto centre buvusią Juozo Gruodžio muzikos mokyklą. O dėl savo narciziško noro būti scenoje esu dėkingas labai gerai mokytojai Obelenienei. Deja, jos vardo nebeprisimenu. Ji rengdavo moksleivių spektakliukus ir jau tada mane užkrėtė teatru. Vėliau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas paakino bandyti kurti pačiam. Apskritai buvau labai judrus, nenuorama, skendau Nemune, o paskui išmokau jį perplaukti, lankiau irklavimą, bet labiausiai mane traukė scena.

– Jūsų sūnus, ne tik Lietuvoje žinomas operos solistas, su Tėvo diena jus sveikins tikriausiai virtualiai?

– Šiuolaikinės technologijos leidžia kalbėtis ir matytis kasdien, sveikinti vieniems kitus su vienomis ar kitomis šventėmis. Šiuo metu Kostas yra Ženevoje, Šveicarijoje, tenykščiame operos teatre jis kuria Don Žuano vaidmenį. Birželio viduryje jis vyks į Austriją, Brėgencą, kur vyks garsus muzikos festivalis. Ten prie ežero sūnus ketina išsinuomoti namą ir pakviesti atvykti visą šeimą – atvažiuos ne tik žmona Dainora su vaikais, bet ir mes. Pakeliui užsuksime į Vokietiją ir paimsime ten su mama gyvenančią vyriausiąją anūkę Godą – Kosto dukrą iš pirmosios santuokos. Kol kas Kostui sekasi labai gerai. Jo gastrolių maršrutai suplanuoti mažiausiai dvejiems metams į priekį. Nedarau iš to kulto, jo kūrybinius pasiekimus labiau stebi mama.

– Sakoma, kad seneliai labiau dievina anūkus negu savo vaikus. Jūs jų turite net keturis. Kokiais talentais jie džiugina?

– Man iš tiesų pasisekė, kad Kostas – daugiavaikis tėvas, o aš – senelis. Visi mano anūkai muzikalūs. Dešimtmetis Kostukas lanko „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, dainuoja, taip pat ten privalomos fortepijono pamokos. Ten jis jaučiasi puikiai. Kiti „peniukšliai“ – taip pat mūsų džiaugsmas. Mykolui – šešeri, Norytei – treji metukai. Jie gyvena Markučiuose, name, kurį prieš kelerius metus nusipirko, bet labai dažnai buvoja pas mus, nes čia, centre, lanko mokyklą ir darželius. Mažieji labai mėgsta močiutę šokdinti, nors kartais mums, ypač man, pritrūksta kantrybės.

Aš nesu tas senelis, kuris labai moka žaisti su anūkais. Man įdomiau bendrauti su paaugusiais vaikais. Štai dabar su anūku Kostuku kartu išplaukiame į ežerą žvejoti ir jau randame bendrą kalbą. Beje, turiu prisipažinti, kad ir su sūnumi tapome artimesni, kai jam sukako penkiolika metų, kai jį buvo sunku suvaldyti, kaip ir mane tokio amžiaus. Iki tol Kostas buvo mamos vaikas, kaip ir kiti daug vaidinančių ir gastroliuojančių artistų vaikai, juo labiau – vienturtis. Sūnus man atkeršijo už tai, kad neturėjo nei brolio, nei sesers. (Juokiasi – G. M.) Matyt, jis jautėsi vienišas.

Mes su Dalia lyg ir planavome susilaukti daugiau vaikų, bet labiausiai sutrukdė mano nuolatinės kelionės, o jų reikėjo, nes gastrolėse aktoriai nemažai uždirbdavo. Norėjosi padoriai gyventi, turėti tvarkingus, gražius namus, sodybą ir kt. Aš pagal Zodiaką esu Jautis, daug dirbu, be to, esu pripratęs, kad man viskas būtų komfortabilu, maistas – taip pat ne bet koks. Vaidindami režisūros grando Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, nors ir būdavo sunku fiziškai, gerai užsidirbdavome.

– Tad dėl anūkėlių jums ramu?

– Ką ten ramu... Juk nežinai, kaip gyvenime viskas pasisuks. Duok Dieve, kad nebūtų kokių nors netikėtų netekčių, kad nebūtų karo, kuriuo dabar iš visų kampų gąsdinama, o kaip elgtis paprastiems žmonėms, jeigu taip įvyktų, niekas nepraneša…

– Prasideda vasara – metas, kai galėsite atsipūsti. Kokie jūsų planai?

– Vasara – smagus metas, nes galiu kiek atsipūsti nuo darbų teatre, bet koncertai teberengiami visoje Lietuvoje. Vilniuje būnu mažai, mano vasaros rezidencija – arba sodyboje, arba Palangoje. Tad, kai atšyla oras, iš sodybos važinėju į darbą, koncertus, o kai būname pajūryje, taip pat vykstu į artimesnius regionus su savo bardiškomis dainomis. Džiaugiuosi galintis pabėgti nuo sostinės šurmulio. Juk ir taip visą gyvenimą būnu tarp žmonių.

– Liepos pradžioje sostinės Mokytojų namų kiemelyje vyks jūsų tradicinis koncertas miestiečiams. Ar jame bus pristatyta naujoji programa „Klounų dainos“? Beje, pats jos pavadinimas tarsi sako: „Iš ko juokiamės, ponai?“

– Taip, tai mano naujausia programa. Pristatydamas ją bendrauju su publika, klausytojai išgirsta ne tik naujų ir senų dainų, bet ir mano kandžių replikų tiems, kurie dabar yra prie valstybės vairo.

– Ar, būdamas toks matomas ir publikos mylimas artistas, taip pat didelės šeimos galva, nepasigendate vienatvės?

– Pasigendu... Kai viskas nusibosta, įkyri sodyboje nesibaigiantys ūkio darbai, kuriuos man tenka atlikti, tada visus siunčiu velniop ir išplaukiu į ežerą vienas – ne dėl to, kad pagaučiau žuvų, o todėl, kad pajusčiau vėjo, saulės, debesų ir vandens energiją.