Miestiečiai laimę ir ramybę suranda kaime

Miestiečiai laimę ir ramybę suranda kaime

Atokiame Lietuvos kampelyje įsikūrę menininkai Kisieliai augina nemažą avių bandą.


Vieni visą gyvenimą ieško – ypatingų namų, gero darbo, didelių perspektyvų. Jie nuolat blaškosi ir, būna, vis tiek neranda. Kiti prisiriša prie savo miesto, namo, medžio. Ir, regis, suauga su aplinka. Gink Dieve, nė žingsnio į šoną! Treti ryžtasi kardinaliems pokyčiams. Tarkime, miestą iškeisti į kaimą. Ir pasijunta laimingi.


Birutė JANČIENĖ


Vietoj šokių – sūriai


Jaunas sūrininkas Audrius Jokubauskas gimė Kaune, studijavo Vilniuje, šoko breiką ir buvo tikras miestietis. Tačiau prieš šešerius metus triukšmingą miesto šurmulį iškeitė į atokaus kaimo tylą. „Pabėgimas į kaimą nebuvo spontaniškas žingsnis, – sako Audrius, – viskas vyko pamažu. Likimas suvedė su ūkininkais iš Dargužių kaimo. Jie išmokė mane gaminti sūrius. Žinoma, patirties įgijau ne per dieną ir ne per vieną savaitę.“


Vyras pasakoja, kad ši veikla jam patiko. Nusprendė rimtai užsiimti sūrininkyste. Netrukus Dargužiuose (Varėnos r.) išsinuomojo sodybą, pradėjo auginti gyvulius. Pasak Audriaus, gyvenimas kaime jį viliojo, o mintis įsteigti smulkų ūkį atrodė visai patraukli. Kita vertus, sūrių gamyba – savotiška kūryba, teikianti malonumą ir leidžianti užsidirbti pragyvenimui. Šiandien A. Jokubausko ūkyje – 20 ėriavedžių avių. Kartu su kaimynu ūkininku vyras rūpinasi ir 10 karvių banda.

REKLAMA


Tiesa, dabar Audrius gyvena Kabeliuose, nutolusiuose nuo Dargužių kone per šimtą kilometrų. Kai baigėsi Dargužių sodybos nuomos sutartis, o Audrius jau buvo nusižiūrėjęs namą Kabeliuose, prasidėjo kraustymasis.


„Norėjau, kad tas persigabenimas vyktų ne kūlvirsčiais, ne paskubomis, o ramiai ir įdomiai, – pasakoja Audrius. – Daiktus ir dalį gyvulių išgabenome mašinomis. Aš su 16 avių banda susiruošiau į „turistinį žygį“. Su keliais palydovais keliavo keliais, vedančiais pro pievas ir vandens telkinius – kad gyvuliukai turėtų ko užkrimsti ir atsigerti. Pasakoja, sutikti pakeleiviai ir mojavo, ir čigonais vadino, ir galvas kraipė, ir pirštus prie smilkinių sukiojo.


Per dieną įveikdavo 15–20 km. Triskart stodavo – kad avys paėstų ir pailsėtų. Nakvojo palapinėse. Degino laužus ir prausėsi pakelės vandenyse. Nuo Dargužių iki Kabelių ėjo savaitę. Tiesa, porą avių prarado.


Sutiktuvės Kabeliuose


Kabelių senbuviai naujakurius sutiko su lašiniais, duona ir linksmybėmis. O į tvartą avis palydėjo giesmėmis. Audrius prisimena, Kabeliuose juos draugiškai pasitiko ne tik kaimynai, bet ir dangus – su lietumi ir griaustiniu. Tai esą geras ženklas. Vos įsikūręs naujoje sodyboje Audrius su savo išrinktąja veterinarijos gydytoja Jovita ir vestuves atšoko. Šiandien jaunieji ūkininkai augina dvi dukras ir džiaugiasi gyvenimu kaime.

REKLAMA


Pasak vyro, mitas, kad kaime gyvena tamsuoliai. Čia daug šaunių, energingų ir veiklių žmonių. „O pragyventi išties pigiau nei mieste. Pieno produktų pasigaminame patys. Daržovių, grūdų nusiperkame iš vietos gyventojų. Didžiausios išlaidos – degalams“, – kaimo pranašumus vardija A. Jokubauskas.


Audriaus teigimu, šiame atokiame Dzūkijos užkampyje (iki Baltarusijos sienos – vos pustrečio kilometro), regis, nutūpė visam likusiam gyvenimui arba bent jau ilgam. „Čia labai gera, – džiaugiasi, – gyvename santarvėje su gamta, valgome sveiką maistą, užsiimame mėgstama veikla.“


Sūrius gamina rankomis. Nuo primelžto pieno iki ant stalo patiekiamo gardaus sūrio – ilgas kelias. Iš avių pieno per savaitę pagamina apie 20 kg trijų rūšių sūrio, iš karvių – šiek tiek daugiau keturių rūšių sūrio. Sūriais prekiauja Vilniaus, Kauno ir Druskininkų ūkininkų turguose.


O kaip šokiai? Ar nekirba mintis įkurti šokių būrelį ar studiją? A. Jokubauskas šypsosi – tikriausiai tam neturėtų laiko. Tiesa, anų laikų draugai jo nepamiršta, aplanko, vakaroja, kartu breiko judesius prisimena.


Miestiečiai laimę ir ramybę suranda kaime

Jaunas sūrininkas A. Jokubauskas gimė Kaune, šoko breiką ir buvo tikras miestietis, tačiau triukšmingą miesto šurmulį iškeitė į atokaus kaimo tylą. Mykolo Vaitiekūno nuotr.


Gamtos vaikai


Menininkai Dalia ir Nerijus Kisieliai savo namus įsikūrė atokiame Lietuvos kampelyje, Lepelionių kaime (Prienų r.). Ir jaučiasi laimingi bei viskuo patenkinti. Prieš penkiolika metų Kisieliai įsigijo apleistą vienkiemį. Kodėl vilniečiui Nerijui ir širvintiškei Daliai parūpo kaimo gūduma? „Todėl, kad čia yra daug kūrybinės erdvės, – šypsosi Nerijus. – Čia pat miškas, ežeras, pieva, avys, dangaus platybė.“ Dalia linksi galva, pritardama vyrui, ir tikina, jog niekada nekilo mintis sugrįžti į miestą.


Menininkai vienas per kitą skuba pasakoti medinio namuko pirkimo istoriją. Tąsyk jiedu studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Susituokė, kūrė bendro gyvenimo planus, kuriuose vienas svarbiausių punktų buvo būstas. Abu vienbalsiai nutarė – gyvens kaime. Ėmė dairytis gryčios. Pagelbėjo vienas akademijos dėstytojas, užmatęs sodybą Lepelionyse.


„Nuvažiavę apsidairyti iškart supratome, kad čia pasiliksime, – pasakoja Dalia. – Ši vieta mus tiesiog užbūrė ir pririšo.“ Jaunųjų menininkų netrikdė netgi tai, kad kelis kilometrus iki autobusų stotelės tekdavo klampoti pėsčiomis. Žiemą, per sniegą... Tuomet – autobusu į paskaitas Vilniuje, o popiet – atgal. Nors automobilio neturėjo, buvo jauni ir kupini energijos.



Ypatingų avių kirpėjai


Užsukti į Kisielių sodybą kviečia ant medinio stovo boluojanti balta avelė. Prie namo sienos prisegtas iš vilnos nuveltas angelas be garso virpina fleitą, kiemo viduryje saulėkaitoje vėdinama kupeta baltos vilnos, o už tvarto aptvertoje pievoje ganosi pulkas avelių. Vos išgirdusios šeimininko kvietimą, jos kaipmat sulekia prie aptvaro vartų. „Mūsų avys – ypatingos, – tikina sodybos savininkas. – Jos – genofondinės, šiurkščiavilnės šiaurės kraštų avių palikuonės. 20 proc. šios veislės „mergaičių“ – raguotos.“


Kisieliai augina avių bandą, kurioje nemažai vos kelių mėnesių ėriukų. Dalia pasakoja, kad avių jaunikliais rūpinasi kaip kūdikiais – girdo iš buteliuko.


Patys avis ir kerpa. Nusipirko specialias žirkles, net kirpimo mašinėlę įsigijo. Tik dar nenaudoja – įgūdžių trūksta. Užtat žirklėmis vieną avį apkerpa per pusvalandį! „Iš tiesų tai labai lėtas tempas, – tvirtina Nerijus. – Įgudę avių augintojai įprastai avies kailį nuskuta per minutę!“


Veltinių kūrybos erdvės


Ore sklandanti ramybė ir jaukumas išduoda šeimininkų tarpusavio santykių darną, o veltinės grožybės byloja apie tai, kad darbas šiems žmonėms – tarsi šventė.


Velti žirgai, kiškiai, drambliai, avys... Kabantys, stovintys ir sėdintys angelai, veltas Dievo Motinos paveikslas... „Vilna užvaldžiusi mūsų mintis, – prasitaria Dalia. – Kartais pajuntu, kad noriu stvertis teptuko, Nerijui rūpi ką nors iš bronzos sukurti. Tačiau, žiū, koks nors veltinukas neužbaigtas. Ir vėl stveriamės vėlimo adatos! Skulptūrų vėlimas užima daug laiko. Kad vilna įgytų formą, reikia ją supresuoti, sušiaušti. Oi, kiek daug kartų tenka baksnoti tą minkštą vilnos gumuliuką!“

Dalia ir Nerijus anksčiau iš vilnos vėlė angelus, šventųjų skulptūras, šventus paveikslus. Vėliau „užklupo“ gyvūnėlių vėlimo periodas. „Štai mūsų šuo, – rodo nuveltą keturkojo augintinio skulptūrėlę. – Pavasarį nugaišo, tačiau dar spėjome jo atvaizdą vilnoje įspausti.“ O kur dar spalvingos riešinės, apsiaustai, liemenės, batai! Ir kas gi drįstų paprieštarauti, jog vėlimo galimybės – ribotos? Savo veltus kūrinius Kisieliai eksponavo ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje, Suomijoje. Pastarojoje šalyje netgi rengė vėlimo kursus vaikams. Galbūt netolimoje ateityje kažką panašaus surengs ir savo sodyboje.

REKLAMA


Iš Kauno – į Suvalkijos kaimą


Kone prieš dešimtmetį laikinąją sostinę į Gelgaudiškį (Šakių r.) iškeitę Diana ir Vaidas šypsosi nėmaž to nesigailintys. Žurnalistė ir reklamos vadybininkas vienbalsiai tvirtina, jog pragyventi kaime išties pigiau ir paprasčiau. Užtat daugiau prakaito tenka išlieti? „Čia jau nuo žmogaus priklauso, – sako Diana. – Kraustydamiesi į kaimą žinojome, kad bulvių laukų nesodinsime ir karvių neauginsime. Pasisodinome šiek tiek prieskoninių žolelių, kelias lysves braškių. Susirentėme šiltnamį, kuriame agurkai ir pomidorai dera. Ir gana.“


Pieno perka iš vietos ūkininkų. Ir, pasak pašnekovės, prisigamina įvairiausių gėrybių – rūgpienio, grietinės, sūrio, netgi sviesto sumuša. Savaime suprantama, iš ūkininko pirkto pieno kokybė ir kaina nelygu parduotuvės gaminio.


Diana ir Vaidas augina pulkelį ančių ir vištų. O troboje – podraug su žmonėmis – gyvena du šunys ir kelios katės. Moteris džiaugiasi, kad gyvendama kaime pamiršo migrenos skausmus, apatiją ir blogą nuotaiką. „Būna, dėl ko nors suniurgztu. Bet išeinu į didžiulį kiemą, apeinu erdvų sodą, pasilabinu su senolėmis obelimis, suskaičiuoju tvenkinyje plaukiojančias antis, pažvelgiu į toliuose skęstančias Suvalkijos lygumas ir slogučio – nė kvapo!“


O iš ko užsidirba pienui, kurį perka iš ūkininko, mokesčiams už elektrą ir kitoms pragyvenimo reikmėms? Diana ir Vaidas lengvai „įsipaišė“ į Gelgaudiškio gyvenimą, juo labiau kad šio kaimo bendruomenė – išties šviesūs žmonės. Net turi savo laikraštį, pavadintą „Gelgauduku“. Šiandien Diana vadovauja naujam gyvenimui prisikėlusiam Gelgaudiškio dvarui, Vaidui irgi netrūksta veiklos – didelėje sodyboje darbų per akis. Dar pomėgis – lėktuvų, automobilių, karo technikos konstravimas – atima laiko. Tiesa, šis pomėgis – ne tik malonumas, bet ir pajamų šaltinis.


Ar nesinori bent niūriais rudens vakarais atgal į miestą? „Tikrai ne! – atsako kartu. – Krosnį pasikūrename, malkos spragsi, šilta. Mieste gi kitąsyk šildymas menkas, užtat kainos – oho!“


Ir išties gryno oro, tylos, to ypatingo paukščių čiulbėjimo ir taip arti žemės prilipusio dangaus mieste nė su žiburiu nerasi ir už jokius pinigus nenusipirksi.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>