P. Bingelis: „Nepamirškime: lietuviais esame mes gimę“

P. Bingelis: „Nepamirškime: lietuviais esame mes gimę“

P. Bingelis sako, kad jo laimė tiesiogiai susijusi su choro gyvavimu. Ramūno Guigos nuotr.


Petras Bingelis: „Nepamirškime, kad lietuviais esame mes gimę“


Mūsų trokštama tautos vienybė spinduliuoja dainomis, muzika, šokiais – iki liepos 6 d. tęsis dainų šventė „Vardan tos...“ Per Dainų dieną Vingio parko estradoje pirmoji skambės daina „Lietuviais esame mes gimę“, o jungtiniam chorui diriguos Lietuvos nacionalinės premijos laureatas maestro Petras Bingelis, kuris šiemet šventė 75-metį.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


– Ką jums reiškia ypatinga Lietuvos šimtmečio dainų šventės dvasia?


– Tai, kad į šį grandiozinį renginį, kuris trunka savaitę, vis dar susirenka 36 tūkstančiai dalyvių, o Vingio parko estradoje jų dainuos 12 tūkstančių, žinoma, jaudina. Šventės dvasia primena ir tą metą, kai kilo Atgimimo banga, kai stovėjome Baltijos kelyje, kai dainomis priešinomės tragišką Sausio 13-ąją. Ta vienybė tuomet buvo labai svarbi, tokia ji išlieka ir šiandien.


Aš, kaip kaunietis ir Kauno valstybinio choro steigėjas ir vadovas, norėčiau priminti, kad dainų šventės pirmasis akordas nuskambėjo Kauno Dainų slėnyje, nes būtent šiame mieste tarpukario Lietuvoje ir gimė ši graži tautinė tradicija, kuri vėliau pasklido po Lietuvą. Ir iš karto po Antrojo pasaulinio karo, kai mūsų kraštas jau buvo praradęs nepriklausomybę, 1945 m. ji atgimė taip pat Kaune. Sunku patikėti, bet tais metais vykusioje dainų šventėje skambėjo ir „Lietuva brangi“ (žodžiai Maironio), ir Vinco Kudirkos sukurtas himnas.


– Vingio parke vykęs atidarymo renginys buvo kiek neįprastas – pirmą kartą tokioje erdvėje parodyta kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus sukurta roko opera „Eglė“. Ar jums smagu, kad dainų šventės repertuare atsirado toks šiuolaikinis žanras?

REKLAMA


– Ši roko opera, kuriai diriguoja Valstybinio simfoninio orkestro vadovas maestro Gintaras Rinkevičius, jau buvo nuskambėjusi pernai sostinės Kongresų rūmuose, o Vingio parke ji įgavo naujų spalvų. Gal būsiu ne visų suprastas, bet, mano nuomone, roko muzika prie tradicinio ir gilias šaknis turinčio dainų šventės modelio nelabai dera. Neabejoju, kad tai sumanyta turint gerų ketinimų, kad nemokamas renginys pritrauktų daugiau jaunimo. Esu įsitikinęs, kad toks žanras labiau tinka „popso“ šventėms. Kita vertus, kuo labiau pataikausime jaunimui, tą ir turėsime. O štai Estijoje ir Latvijoje vykstančiose dainų šventėse einama tradiciniu keliu. Gražu, kai dainuoja visa tauta. Tad ir mes turime parinkti tokį dainų dienos ar regionų švenčių repertuarą, kurį dainuotų visi.


Baiminamasi, kad jaunimas neis į šventę ir sakys: „Ne, ne, tai mums neįdomu.“ O sakys tai todėl, kad jie nemoka tų dainų. Svarbu, kad kuo daugiau jaunų žmonių pajustų mūsų dainų ir folkloro gėrį ir grožį, kad tai būtų ne užmirštama, o perduodama kitoms kartoms. Dabar mokyklose chorų bei kitų saviveiklos kolektyvų padėtis nėra itin gera. Manau, kad pasirengimas dainų šventėms turi būti nepertraukiamas procesas. Kita bėda, kad tiek bendrojo lavinimo, tiek ir aukštosiose mokyklose chorų mažėja. Jeigu tik užges dainų švenčių tradicija, tai Lietuvoje, kurią vadiname dainų kraštu, situacija tik blogės, ir kuo ji baigsis, niekas nežino. Labai gaila, kad į tą dvasinį skurdą einame dideliais tempais. Vyriausybei pavaldžių Kultūros ir Švietimo ministerijų dėmesys dvasiniams žmonių poreikiams turėtų būti daug didesnis.

– Esate vieno žymiausių Lietuvos profesionalių muzikos kolektyvų Kauno valstybinio choro įkūrėjas ir vadovas, garsaus Pažaislio muzikos festivalio vienas iš iniciatorių, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius ir dar turite kitų įvairių pareigų. Jus pažįstantys žmonės tvirtina, kad esate darboholikas, jog jus dažniausiai galima rasti čia, Lietuvos nacionalinės filharmonijos Kauno skyriuje.

REKLAMA



– Taip, iš tikrųjų mane dažniausiai galima rasti šiame kabinete arba repeticijų salėje, o jeigu čia nesu, vadinasi, koncertuojame arba esame išvykę į gastroles. O kaipgi kitaip? Juk choras – mano užaugintas ir išpuoselėtas vaikas. Kitais metais švęsime jo 50-metį. Džiaugiuosi, kad mano vadovaujamas choras žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, kad esame kviečiami į reprezentacinius renginius. Tie, kurie jums sakė, kad aš darboholikas, yra teisūs. Aišku, dėl mano atsidavimo darbui kentėjo šeima, o labiausiai turbūt žmona Vida, kuri man padovanojo du muzikalius sūnus Povilą ir Jurgį.


– Išduokite receptą, kaip, sulaukus 75-erių, išlikti tokiam kaip jūs – energingam, žvaliam ir kūrybingam?


– Jokių didelių paslapčių neturiu. Kiekvieną rytą nuo Ąžuolyno, šalia kurio gyvenu, per Laisvės alėją pėsčiomis žingsniuoju į darbą. Esu įsitikinęs, kad judėjimas yra sveikata. Visiems galiu pasakyti: „Vaikščiokit ir gyvensit ilgai.“ Man smagu, kai žingsniuodamas sutinku žmonių, kurie mane dar pažįsta, pasisveikina. Praeinu pro dainininko Leonido Dolskio, Vytauto Didžiojo paminklus ir su jais pasisveikinu (šypsosi).


– Prisipažinkite, kai turite mažiau koncertų, pabėgate į gamtą. Juk esate kaimo vaikas, kilęs iš Dzūkijos, augęs prie Merkio upės esančiame Mardasavo kaime.


– Taip, mano tėviškė ten tebėra, tik be tėvukų. Į sodybą laisvesnį savaitgalį nuvažiuoju, o vasarą ir dažniau. Smagumėlis pasimaudyti šaltame Merkio vandenyje, mat į upę suteka daug šaltinių. Vanduo atgaivina ne tik kūną, bet ir sielą, suteikia gyvenimui naujų syvų. O kaimo ramybė, paukščių balsai... Dar mėgstu lietuvišką pirtelę. Tai, ką turi, kartais neįvertini, o tėviškės gamtos grožis – didelis turtas. Kartais, kai atvažiuoja prie Merkio svečiai, stebisi ir sako: „Čia rojaus kampelis“. O upė ties mūsų sodyba srauni, akmenuota, kaip ir pats gyvenimas.



– Pusę amžiaus po studijų Vilniuje esate kaunietis, dirbate tame pačiame kolektyve, gyvenate su ta pačia žmona... Esate pastovus ir ištikimas savo pasirinkimui, bet ar laimingas?


– Kol esi sveikas ir kažkam reikalingas, reikia tik džiaugtis. O kai prisimenu tai, kaip aš gavęs paskyrimą tapau kauniečiu ir niekur kitur iš šio miesto neišvažiavau, dabar net atrodo kiek keista. 1959 m. iš Kauno kas tik galėjo važiavo į Vilnių, o man buvo pavesta čia suburti valstybinį chorą. Kodėl? Mat tuo metu Kaune buvo pasigesta muzikinės kultūros. Balsingų žmonių Lietuvoje buvo, tačiau darbo sąlygos šiame reprezentaciniame kolektyve buvo apgailėtinos: atlyginimai menki, gyventi nebuvo kur. Tad pradžia buvo labai sunki. Per tą laiką chore pasikeitė tiek žmonių, kad išeitų mažiausiai kokie keturi chorai.


Šiandien chore yra 70 žmonių. O kad gyvuojame gerai, mums padėjo tai, jog Kaune atkūrėme Valstybinės konservatorijos Kauno fakultetą. Čia įstodavo nemažai kauniečių, kurie rinkdavosi darbą mūsų chore, nes tapo garsus, daug važinėdavo į gastroles. Dabar minėtas fakultetas tapo Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija, kurioje studijuoja ir gabūs žmonės iš aplinkinių regionų. Jeigu nebūtų šios akademijos, neturėtume Kaune nei miesto simfoninio orkestro, nei šio choro.


Tad mano laimė tiesiogiai susijusi su choro gyvavimu, su tuo, kad jis reikalingas svarbiausiuose valstybės renginiuose, kad jis yra žinomas pasaulio arenose.


P. Bingelis: „Nepamirškime: lietuviais esame mes gimę“

P. Bingeliui Dainų šventės dvasia primena tą metą, kai kilo Atgimimo banga... Eltos nuotr.


– Šimtmečio dainų šventė sutapo su Pasaulio futbolo čempionatu, kurio bene visas rungtynes transliuoja LRT. Gal, kaip ir dažnas kaunietis, labiau esate krepšinio gerbėjas?


– Ne, man labiau patinka futbolas. Ši sporto šaka yra fenomenali, nes ja žavisi ne tūkstančiai, o milijardai žmonių. Manau, pasaulio futbolo čempionatas šį sykį buvo Respublikinės dainų šventės konkurentas. Tikriausiai to ir norėjote paklausti. O apie krepšinį, kuris Lietuvoje vadinamas antrąja religija, galiu pasakyti tiek, kad man nelabai aiškus toks palyginimas. Žinoma, gerai, kad žmonės eina į krepšinį, serga už savo komandą, kad jaunimas lygiuojasi į sabonius ar brolius lavrinovičius. Tik nesuvokiu, kodėl valdžia tiek daug dėmesio, ypač finansų, skiria šiam sportui.


– Pasigendate valstybės dėmesio net UNESCO Pasaulio nematerialaus paveldo sąraše įrašytiems objektams, tarp kurių ir Dainų ir šokių švenčių tradicija?


– Na, šiai šimtmečio šventei dėmesys didesnis, tikriausiai ir pinigų skirta daugiau, bet turiu omenyje ne tik tokius išskirtinius renginius. Negaliu suprasti, kodėl iki šiol didžiuosiuose Lietuvos miestuose nėra nė vienos padorios koncertų salės su gera akustika. Kai matome, koks dėmesys yra skiriamas krepšiniui, kokios statomos arenos, kiek įsteigta vaikus ir jaunimą viliojančių sporto mokyklų, o kultūra dažnai laikosi vien entuziastų dėka, darosi liūdna. Krepšinio žvaigždės, jų gaunami milijonai apsuka galvą jaunimui, bet sportas ugdo tik kūną, o ne sielą. Aš nesu prieš sportą, bet man skauda širdį, kad daug mažiau rūpinamasi kultūra, jaunosios kartos dvasiniu ugdymu. Ta tema galima daug kalbėti, bet tos kalbos be materialaus pagrindo, tiksliau sakant, be valstybės rūpesčio, atsimuša tarsi žirniai į sieną. Vargsta ne tik auganti karta, kuri apskritai gali pamiršti tai, kas mums brangu. Juk mokyklose vaikai jau nežino, kaip atrodo vienas ar kitas instrumentas, dažnas nemoka nė vienos liaudies dainos. Tad būtina valstybės parama dar šiaip taip gyvuojantiems chorams, orkestrams ar folkloro ansambliams, nes antraip tautinės kultūros gali laukti liūdna ateitis. Juk kad išsilaikytų valstybė, valdžia turi kreipti dėmesį į tris kertinius dalykus: raides, skaičius ir gaidas, t. y. raštingumą, matematiką ir muziką.

REKLAMA


– Didelio optimizmo jūsų balse nejuntu, bet vis dėlto dainų šventės pavadinimas „Vardan tos...“, regis, nukreiptas į ateitį.


– Sunku ginčytis su tais, kurie atsainiai mesteli: „Kam tos liaudies dainos? Kam įdomūs tie jūsų atliekami Mocarto, Haidno, Šuberto, Hendelio ar Vagnerio kūriniai? Juk tai atgyvenusios, pasenusios vertybės.“ Aš tokiems žmonėms linkęs atsakyti: „Ar kada nors atgyveno Tikėjimas, Meilė, Viltis, Gailestingumas, Paprastumas, Sąžiningumas?“ Tai juk gyvenimo išmintis, kuria reikia remtis. Valstybė ir tauta atsiduria rimtame pavojuje, kai minėtos vertybės tampa nereikalingos. Pilys arba dvarai, jeigu jų niekas nenaudoja, sugriūna; gėlė nelaistoma džiūsta; ugnis nekurstoma užgęsta. Blogiausia, kad gali užgesti dvasia. O tada jau – pabaiga...


Kad ir kokia būtų dainų šventė, kas ketveri metai ji sutelkia po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius vienybei. Puiki tradicija visiems giedoti „Tautišką giesmę“. Tik, duok Dieve, kad tas mūsų jungtinis balsas būtų išgirstas.


– Pasidžiaukime, kad per šias dienas tautiečiai, išsibarstę po svečias šalis, atvyksta į šimtmečio dainų šventę. Bet jie liepos 6 dieną kartu su visais pagiedos Lietuvos himną, aplankys gimines, draugus ir išvyks. Ištuštėjęs Vilnius vėl paakins susimąstyti, ar ne dėl tos nykstančios dvasios ir suardytos harmonijos žmonės, jauni talentai palieka gimtinę?


– Vyresniosios kartos žmonės padarė tai, kad Lietuva išsivaduotų iš sovietinio jungo, tačiau juk praėjo 28-eri metai, kai atkūrėme Nepriklausomybę. Esu įsitikinęs, kad dabar tautos ateitis yra jaunimo rankose, bet jauni žmonės ganėtinai pasyvūs, jeigu jiems čia blogai, mokytis ir dirbti išvažiuoja svetur. Ten jie daugiau užsidirba, atvažiuoja į gimtinę, pasižiūri, kad čia niekas nesikeičia į gera, ir vėl išvažiuoja. Mums belieka dėl to apgailestauti...


– Teko girdėti, kad ir jūsų sūnūs laimės ieško svetur?


– Taip atsitiko ir mūsų šeimoje – užaugę sūnūs Povilas ir Jurgis gyvena užsienyje. Abu jie muzikalūs: Povilas baigė fagoto studijas, gyvena Šveicarijoje ir groja įvairiose pasaulio šalyse; o Jurgis studijavo triūbą, tačiau pasirinko ne muziko, bet verslininko kelią Norvegijos sostinėje Osle. Jie teigia, kad pasiilgsta gimtinės, tačiau gyvenimas ten normalesnis. Kai jie atvažiuoja, pasižiūri, kaip mes čia „murkdomės“ ir nejudame iš vietos, nemato perspektyvos. Tėvynės meilė jų atgal neprivilios, nes ji taip pat turi turėti ir dvasinį, ir materialų pagrindą po kojomis.


Nuvažiuokite į bet kurį Europos operos teatrą ir ten rasite tarp solistų ar orkestrantų ne vieną lietuvį, o juk jie, užaugę Lietuvoje, galėtų daryti didelius dalykus, jeigu jiems čia būtų sudarytos bent minimalios sąlygos.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris