L.Kalpokaitė: Džiaugiuosi laime, nors ji kiek vėlyva

L.Kalpokaitė: Džiaugiuosi laime, nors ji kiek vėlyva

L. Kalpokaitė teigia, kad visi jos vaidmenys turi jos charakterio savybių. „Juk vis tiek vaidinu aš“, – šypsosi jubiliatė.


Teatro, televizijos ir kino aktorė Larisa KALPOKAITĖ sausio 27 dieną atšventė 60-metį. „Man ta sukaktis kelia jaudulį tarsi prieš egzaminą, nes ta proga ketinu palepinti savo talento gerbėjus kiek netikėtais susitikimais ir nauja koncertų programa – joje, be romansų, skambės ir poezija“, – atvirauja moteris. Interviu parengtas aktorės jubiliejaus išvakarėse.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Esate viena vyriausių Vilniaus mažojo teatro aktorių, tačiau, žinant jūsų energiją ir linksmą būdą, jums veteranės vardas visai netinka.


– Puikiai supratau taisyklę, kad su jaunimu sutarsi tada, jeigu savęs nelaikysi labiau patyrusiu, protingesniu. Kas gi mėgsta, kai jiems, ypač aktoriams, šiais laikais viską žinantiems, pamokslaujama? Scenoje ar kine pažinimo kelią jie atras patys. Antra vertus, jie yra pranašesni už mūsų kartą, nes geriau išmano naująsias technologijas. Džiaugiuosi, kad teatro jaunimas į mane kreipiasi „tu“. Tada jautiesi jaunatviškiau, o tai yra šansas per anksti nepasenti, neprarasti energijos.

– Kas jūsų gyvenime per pastaruosius dešimtmečius įvyko netikėto, apie ką net nebūtumėte pagalvojusi?


– Aš tikrai niekada netikėjau, kad tapsiu populiari, kad vaidinsiu ne tik teatre, kad būsiu populiaraus serialo herojė. Negalvojau, tiksliau, baiminausi rengti rusiškų romansų koncertus, nemaniau, kad Lietuvoje jie kam nors įdomūs. Keista, kad romansus labai mėgsta kauniečiai. Tikrai buvau labai nustebusi, kai prieš kelerius metus teko dainuoti Kauno Įgulos bažnyčioje surengtame koncerte. Susirinko tiek žmonių, kad nebuvo vietos, kur obuoliui nukristi. Esu dėkinga mano antraisiais namais tapusio Vilniaus mažojo teatro aktorei Ingai Burneikaitei – ji, žinodama, jog turiu gražų balsą, visą laiką ragino mane dainuoti. Baigusi Vilniaus 5-ąją vidurinę mokyklą stojau į tuometės Konservatorijos operinio dainavimo parengiamuosius kursus ir tik vėliau pasirinkau aktorinį meistriškumą.

REKLAMA


Apie aktorės amžių rizikinga kalbėti, nes mes visos norime atrodyti jaunos... Prisimenu, kai man buvo 30 metų, teatre vyko spektaklis, skirtas vienai garsiai aktorei, šventusiai 60-metį. Jai išėjus į sceną padėkoti, pamaniau: „Oi, jums jau viskas... Sėdėkit su savo patarimais jaunimui, o mes darysim savo.“ Pensija tuomet moterims buvo nuo 55-erių. Dabar, pati sulaukusi tokio amžiaus, manau, kad tai – brandi vasara, o jos gėris – būti reikalingai. Už tai, kad turiu tiek darbų, noriu padėkoti Dievui, likimui.


Štai ir po mūsų pokalbio skubėsiu į susitikimą dėl naujo filmo „Pasiutusios Kalėdos“ filmavimo. Žinoma, vėl bus komedija, nes režisieriams ir, ko gero, žiūrovams labiau patinku atlikdama komiškus vaidmenis. Džiaugiuosi, kad yra ir išimčių, tokių kaip režisierės Gabrielės Tuminaitės Mažajame teatre pastatytas spektaklis „Bedalis ir labdarys“ ar neseniai per televiziją rodytas serialas „Laisvės kaina. Partizanai“, kur vaidinau tragiško likimo žydę.


– Teatrų scenose esate sukūrusi daugiau kaip 30 vaidmenų, Vilniaus mažajame teatre žiūrovai gali jus pamatyti režisieriaus Rimo Tumino spektakliuose „Maskaradas“, „Revizorius“, „Trys seserys“, Jono Vaitkaus „Palaukit, kieno čia gyvenimas“, minėtame „Bedalyje ir labdaryje“. Kurie vaidmenys jums mieliausi?

REKLAMA


– Mano sukurtų vaidmenų sąrašas – ilgokas, tačiau tokių, apie kuriuos kažkada svajojau, bet taip ir nesuvaidinau, – taip pat nemažai... Gal dar suvaidinsiu (juokiasi – G. M.). Nenoriu verkšlenti, kad ilgą laiką nebuvau teatro žiūrovams gerai žinoma. Ne paslaptis, kad labiausiai išgarsėjau suvaidinusi Kristijono Vildžiūno filme „Nuomos sutartis“ ir, žinoma, Baronienę televizijos seriale „Nekviesta meilė“. Tada ir į Vilniaus mažąjį teatrą ateidavo daugiau publikos pasižiūrėti, ką gi ten krečia toji Baronienė, bet pamatydavo mane kitokią. Kad ir ką sakyčiau, vis dėlto šis teatras yra mano pagrindinis stogas.


Svarbu čia būti, vaidinti kad ir nedidelius vaidmenis, bet taip, kad juos žiūrovai ilgai prisimintų. Manau, tokie mano vaidmenys buvo ir „Vyšnių sode“, ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“, iš didesnių – „Trijose aukštose moteryse“... Iš biografijos neišbrauksi ir meto, kai aš ir mano vyras Jonas Braškys turėjome labai mažai vaidmenų, ir man, ir jam teko dirbti kitokius darbus, kad pragyventume.


L.Kalpokaitė: Džiaugiuosi laime, nors ji kiek vėlyva

Scena iš spektaklio „Bedalis ir labdarys“ (rež. G. Tuminaitė).


– Kada ir kur surengėte pirmąjį romansų koncertą?


– Jis vyko Šiaulių dramos teatre 2003 metais. Šio teatro direktorius Antanas Venckus iš kažkur sužinojo, kad esu parengusi romansų programą, ir pakvietė padainuoti Naujųjų metų vakare. Labai bijojau, jaudinausi, bet publika klausėsi įdėmiai. Paskui šiauliečiai užsakė mano koncertą Valentino dieną, vėliau pasirodžiau Vilniuje ir kitur. Taip tapau dar ir dainininke (juokiasi – G. M.).


Jūsų jubiliejui skirtas koncertas, pavadintas „Mūs benamės sielos...“, vyks Mažajame teatre vasario 3 dieną. Kaip kilo šis mįslingas pavadinimas?


– Didelė laimė artistei dovanoti žmonėms ne tik tai, ką jie mato spektakliuose, bet ir nuoširdžiausią sielą atskleidžiantį koncertą. Aš dainuosiu savo mėgstamiausius rusų romansus, keletą naujų ir lietuviškas dainas, taip pat į programą įtrauksiu vadinamojo sidabro amžiaus poeziją – Konstantino Balmonto, Aleksandro Bloko, Jurgio Baltrušaičio, Sergejaus Jesenino, Osipo Mandelštamo ir kitų eilės. Jaučiu, kad jau esu subrendusi skaityti eiles. Kaip kilo koncerto pavadinimas? Tai eilutė iš mano vyro su lengva ironija sukurto labai šilto, šviesaus eilėraščio, kurį jis skyrė prieš daugiau nei dešimtmetį anapus išėjusiam geram draugui ir puikiam aktoriui Vytautui Grigoliui. Beje, tik artimiausi draugai žino apie J. Braškio eilėraščius. Jų jis yra nemažai parašęs. Tas eilėraštis skambės ir scenoje.



– Paskiausias jūsų darbas – G. Tuminaitės režisuotame spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ mums labai skaudžia emigracijos tema. Vaidinate keliuose labai įsimintinuose epizoduose, kurie dar sykį įrodo, kad nėra mažų vaidmenų.

– Džiaugiuosi, kad mūsų teatro repertuare atsirado šis spektaklis pagal Londone gyvenančios menininkės Paulinos Pukytės to paties pavadinimo knygą. Aš gerai pažinojau autorę, kai ji buvo ką tik baigusi Dailės akademiją. Ji – labai savita, originali kūrėja. Kai režisierė man pasakė, kad vaidinsiu spektaklyje, perskaičiau knygą ir susižavėjau jos aktualumu, autorės gebėjimu savitai ir šmaikščiai aprašyti ne patį gražiausią mūsų tautos gyvavimo puslapį.


Dirbdama vertėja, ji mato apgailėtinas situacijas, kuriose atsiduria emigravę mūsų tautiečiai, kurie nemoka anglų kalbos. Paulina tas situacijas aprašo su skaudžia ironija ir humoru, kuris ne juoką sukelia, o priverčia susimąstyti. Scenoje, kuri vadinasi „Kepurytė“, vaidinu čigonų kilmės moterį, kuri bandė išsisukti nuo kaltinimo vagyste. Kadaise buvau susidūrusi su gudriomis ir mokančiomis ką nors nejučiomis nugvelbti moteriškėmis, tad nebuvo sunku suvaidinti kiek juokingą sceną. Pjesės autorė mane pagyrė už įtikinamai suvaidintą sceną. Spektaklio finale man dar tenka papasakoti tragišką savo vyro istoriją – jis nusižudė neištvėręs išnaudojimo, vergiškos padėties ir vadinamųjų labdarių patyčių.


Spektaklis – akmuo į mūsų valdžios daržą, nes tautos kraujo nutekėjimas svetur – tikrai ne iš gero gyvenimo Lietuvoje, žmonės yra priversti tai daryti. Kai tau pasako, kad 150 žmonių, gyvenančių viename name, yra viena skalbimo mašina, supranti, kaip gyvena tie, kurie dirba nuo ankstaus ryto, lieja prakaitą, šliaužioja po braškių lysves ir neturi kur nusiprausti ar išskalbti drabužių... Mane pradžiugino, kai po vieno spektaklio gatvėje prie manęs priėjo jauna pora ir padėkojo už „atviru nervu“ suvaidintą spektaklį.

– Prieš kelerius metus pastebėjome ryškius jūsų išvaizdos pokyčius: atsikratėte svorio, pakeitėte šukuoseną, drabužių stilių. Larisa, gal ką įsimylėjote, kad pasirodėte tarsi dešimt metų atjaunėjusi?

REKLAMA


– Pasirodžiau kiek kitokia, bet su tuo pačiu vyru Jonu (juokiasi – G. M.). Tad sensacijos, deja, nėra. O imtis tų, pasak jūsų, ryškių pokyčių paskatino tai, kad pagaliau susirūpinau savo sveikata. Tačiau pasakosiu nuo pradžių – neturėjau laiko sau ne tik dėl darbų, bet ir dėl rūpesčių, kurie mane užgriuvo prieš septynerius metus. Sunkiai susirgo mano mylima dėstytoja Valerija Vaitkevičiūtė...


Esu jai už daug ką dėkinga. Teko ją prižiūrėti iki išeinant anapus. Tuo pačiu metu mama susilaužė klubo sąnarį, patyrė kelias operacijas, infarktą, teko ją pasiimti į savo namus ir slaugyti, kol ji užgeso. Man labai padėjo vyras, antraip būčiau praradusi darbus. Dar teko rūpintis sūnaus mokslais, nes jis panūdo studijuoti antroje aukštojoje mokykloje. Už mokslus reikėjo mokėti nemažus pinigus, o juos, kaip žinoma, reikia uždirbti. Niekada nenorėjau būti kam nors skolinga, todėl ir plėšiausi. Per tuos darbus visai pamiršau apie savo sveikatą.


Prisidirbau iki tokios būsenos, kad pavasarį sustreikavo širdis, gatve eidama dusdavau, akys buvo tarsi smėlio pripiltos, svoris – nemažas. Už tai, kad susirūpinau savo sveikata, pirmiausia turiu padėkoti kolegei Inetai Stasiulytei. Ji tiesiog prispaudė mane kreiptis į gydytojus. Tada ir prasidėjo mano vaikščiojimai pas specialistus. Jie susiėmė už galvų pamatę, kaip save užleidau. Juk buvo taip, kad aš sulaužyta koja eidavau dirbti...


L.Kalpokaitė: Džiaugiuosi laime, nors ji kiek vėlyva

L. Kalpokaitės santuoka su aktoriumi Jonu Braškiu trunka jau 35 metus. LRT archyvo nuotr.


– Kaip jaučiatės dabar?


– Tfu, tfu, tfu, dabar jaučiuosi gana gerai. Užtat gyvenu kaip kareivis. Atsikeliu 7 valandą, prausiuosi šaltu vandeniu, būtinai darau mankštą ir vakare atlieku visas procedūras, kurių man reikia. Pajutau, kad tik taip gyvendama galiu išlaikyti tą tempą, kuris mane yra įsukęs ir nemažėja. Dabar man tapo lengviau, nes nukrito atsakomybė dėl sūnaus, rūpesčiai dėl mamos, dėstytojos. Rūpesčių etapas baigėsi. Pabundu iš ryto ir matau pro langą lyjant – gerai, sninga – taip pat gerai, saulė – dar geriau (šypsosi – G. M.).

– Kas jums yra didžiausia sielos atgaiva?


– Nors žiema dar tik įpusėjo, mano didžiausia svajonė – sulaukti pavasario, kada su Jonu nuvažiuosime į mūsų sodybą Molėtų rajone ir anksti ryte galėsiu išeiti į lauką, basomis braidyti po rasą, o kiek vėliau, kai atsikels Jonas, važiuosime išsimaudyti ežere, kol dar tvyro rūkas. Oi, koks kaifas... Nepaprastas malonumas ausims, kai išgirsti lakštingalų balsus...


– Esate minėjusi, kad jūsų sūnus yra baigęs teisės mokslus. Ką jis veikia dabar?


– Mano sūnui Jonui vasario pabaigoje sueis 33-eji. Ankstesniuose interviu esu pasakojusi apie tai, kaip mes su vyru nenorėjome, kad jis rinktųsi aktoriaus kelią, nes ši duona nėra lengva. Džiaugėmės, kai Jonas, baigęs tarptautinės teisės magistro studijas, ketverius metus dirbo agentūroje BNS žurnalistu teisės ir kultūros klausimais. Tačiau tikriausiai šeimos genai padarė savo, nes sūnus vis dėlto sumanė stoti į aktorinį meistriškumą ir dabar, turėdamas ir teisininko diplomą, yra laisvasis menininkas, kaip ir visi jauni žmonės, baigę Muzikos ir teatro akademiją.

REKLAMA


– Kur būsite per gimtadienį, su kuo jį švęsite?


– Tą dieną rengiu staigmeną žiūrovams – sostinės klube „Legendos“ mudu su Jonu vaidinsime dviese lyrinėje komedijoje „Pasimatymas“. Ją režisierius Vytautas Dapšys pritaikė būtent mūsų porai. Tai didelis ir įdomus darbas ir man, ir mano vyrui, juk teatro scena mūsų nelepino. Turėtų būti įdomu mūsų amžiaus ir kiek jaunesniems žmonėms. O švęsiu su artimiausiais žmonėmis.


– Ar tikite likimo ženklais?


– Tikiu. Pas būrėjas ir aiškiareges stengiuosi neiti, nes tai, ką jos pranašauja, paprastai išsipildo.


– O talismaną turite?


– Dar mokykloje turėjau iš dramblio kaulo išraižytą beždžionytę, kuri turėjo man nešti sėkmę, bet atsitiko atvirkščiai – ji kelias dienas nešė dvejetus... Ilgą laiką mano talismanas buvo iš juodmedžio padarytas žmogeliukas, kurį padovanojo iš kelionės po Afriką grįžęs kolega, bet kažkur jį pamečiau. Paskui pamėgau sidabro papuošalus. Kai esu prastos nuotaikos, užsimaunu po keletą žiedų, apyrankių, įsisegu auskarus ir pasijuntu geriau.


Dar mėgstu papuošalus su akmenukais. Su tais papuošalais jaučiuosi tarsi su šarvais, jie mane saugo. Bent jau tuo esu įsitikinusi, juk tikėjimas ir yra apsauga nuo nužiūrėjimo, iš aplinkos sklindančių neigiamų emocijų. Kartais mane saugo ir mamos dovanota gintaro segė bei teatro darbuotojos kažkada įteikta gintaro apyrankė.
Jeigu kam įdomu, mylimas vyras man dažniausiai dovanoja gėlių, autorinių papuošalų, o per šias Kalėdas įteikė fantastiško kvapo kvepalus.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ




Komentarai

# 1 Bazilijus 08-03-2018 21:53
Simpatiaga
Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris