Nesugaunamasis Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis

Nesugaunamasis Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis

J. Bielinis pavojingai knygnešio veiklai skyrė daugiau nei tris savo gyvenimo dešimtmečius. lbd.lt


Prieš šimtą metų, 1918 m. sausio 18 d., likus vos mėnesiui iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, mirė bene garsiausias Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis Jurgis Bielinis.


Manvydas VITKŪNAS


Būsimasis knygnešys gimė 1846 m. kovo 16 d. (dabar ši diena minima kaip Knygnešių) Purviškiuose (netoli Suosto, dab. Biržų r.). Nuo mažumės pasižymėjo gabumu mokslams, jautrumu ir siekiu kovoti už teisybę. Dar jaunystėje kėlė į aikštę caro valdininkų, matininkų savivalę, visą gyvenimą ieškojo teisingumo.


Jaunas našlys


Paauglystėje neteko tėvo. Būdamas aštuoniolikos vedė, bet žmona po metų taip pat mirė. Tolesnis Jurgio gyvenimo kelias buvo labai neramus ir permainingas, pašvęstas kovai už lietuvybę ir katalikų tikėjimo laisvę.


1931 m. pasirodžiusioje Alfredo Šliko parengtoje knygelėje „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe. Didžiojo knygnešio Jurgio Bielinio gyvenimas ir darbai“ apie herojaus jaunystės metus po to, kai jis tapo našliu, rašoma: „Dabar jau ir jo brolis buvo paūgėjęs. Šeimos ir ūkio reikalai pamažu ėmė gerėti. Jurgis palieka savo ūkį ir išvyksta į Šiaulių miestą. Čia dienomis lanko fabriką, vakarais mokosi. Po metų persikelia į Rygą, o po dvejų – į Mintaują [Jelgavą]. Niekur jis laiko veltui negaišina. Mokosi kiek tik galėdamas. Kartais per naktį, ligi ryto, išsėdi prie knygų. Nemiegojęs vėl eina į darbą.


Taip išmoko vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbų. Pasimokęs mieste Bielinis vėl grįžo į tėviškę. Dabar jis dar daugiau laiko praleisdavo knygas beskaitydamas. Knygų gaudavo pas Suosto kleboną kun. Daukšą.“ Pasak A. Šliko, klebonas buvo gerokai sulenkėjęs, ir J. Bielinis galiausiai su juo susipyko. „Po to Bielinis pradėjo vis dažniau iš namų prapulti. Vis ilgiau svetur pasilikdavo. Kur jis vaikštinėjo, ką veikė – niekam nieko nesakė. Tik po kiekvienos kelionės atsinešdavo kažkokių raštų ir juos atsargiai skaitydavo. Tie raštai buvo lietuviškosios knygos. Jau tada griežtai caro valdžios draudžiamos...“

REKLAMA


Po lenkų ir lietuvių pralaimėto 1863–1864 m. antirusiško sukilimo Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo nurodymu buvo uždrausta spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Lietuvoje bei visoje Rusijos imperijoje lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Tai buvo dalis didžiulio lietuvių rusifikacijos plano ir Rusijos valdžios kerštas lietuviams už aktyvų dalyvavimą sukilime. Pradėta leisti lietuviškas knygas rusiškais rašmenimis (graždanka). Lietuviai šiuos naujadarus boikotavo: susiformavo knygnešių judėjimas, lietuviškos knygos slapta buvo gabenamos iš Vokietijos.


Statistika – iškalbinga: per keturis lietuviškos spaudos draudimo dešimtmečius graždanka buvo išspausdinti tik 66 leidiniai, o lotyniškais rašmenimis užsienyje išleistos ir į Lietuvą nelegaliai gabentos 1 830 pavadinimų knygos. Lietuvių visuomenininkai nuolat prašė caro panaikinti lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Rusijos valdžia ilgai persekiojo knygnešius, lietuviškos literatūros platintojus, taip pat slaptus mokytojus – daraktorius. Žandarai ieškodavo ir konfiskuodavo lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis (iš viso konfiskuota apie 20 tūkst. knygų).


Spaudos draudimas buvo žiauri okupacinės valdžios priemonė, stabdžiusi lietuvių tautos kultūrinę pažangą ir turėjusi slopinti lietuvių tautiškumą. Tačiau sulaukta atvirkštinio rezultato: kova už lietuvišką raštiją labai prisidėjo prie lietuvių tautinės savimonės ugdymo ir tautos atgimimo.

REKLAMA


M. Valančiaus patikėtinis


J. Bielinis buvo sumanęs vykti į Kauną ir stoti į kunigų seminariją. Tas planas neišdegė, tačiau Kaune jis susipažino su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Šis neabejotinai turėjo žinių, kad J. Bielinis yra patikimas žmogus ir tikras patriotas, nes 1873 m. ryžosi jam patikėti labai atsakingą ir pavojingą misiją – nuvykti į Vokietijai priklausiusią Mažąją Lietuvą, nugabenti nemenką pinigų sumą (skirtą lietuviškos literatūros spausdinimui apmokėti) ir susisiekti su Tilžės katalikų kunigu Jonu Zabermanu, besirūpinusiu lietuviškų leidinių leidyba. Taip J. Bielinis tapo vyskupo ir kunigo ryšininku.


1876 m. tėviškėje J. Bielinis susituokė su Ona Brazauskaite. Jiedu susilaukė penkių vaikų – sūnų Juozo, Kipro (jis tapo žymiu visuomenininku, vienu iš Lietuvos socialdemokratų partijos aktyvistų, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, kovojęs su bermontininkais, vėliau – Seimo narys), Baltraus bei dukterų Matildos ir Liucijos. Tačiau didžioji ūkio priežiūros ir vaikų auginimo našta gulė ant Onos pečių – Jurgis įsitraukė į nuolatinę nelegalią ir pavojingą knygnešio veiklą. Jis kartu su bendraminčiais gabeno caro uždraustą lietuvišką literatūrą iš Vokietijos, sukūrė pogrindinį spaudos platinimo tinklą, skatino žmones siekti tautos ir tikėjimo laisvės, gūdžiausiais carinės priespaudos metais prabilo apie Lietuvos nepriklausomybę.


J. Bielinis pasižymėjo ir kaip katalikų teisių gynėjas. Atvykęs į Žaslių parapiją (dab. Kaišiadorių r.) jis išgirdo apie rusų valdžios nusavintą ir stačiatikiams atiduotą Paparčių vienuolyną. Dėl to paragino tikinčiuosius protestuoti, kreiptis į teismą. Žandarai bandė J. Bielinį sulaikyti, tačiau jam pavyko pasprukti. J. Bielinio namuose buvo atlikta krata, bet paties knygnešio rusų pareigūnai nerado. Nuo to laiko jis tapo nuolatiniu persekiotojų taikiniu, už jo sugavimą valdžia buvo pažadėjusi solidžią piniginę premiją.



Nesugaunamasis Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis

Bielinio ąžuolas Purviškių kaime. Po juo buvo įrengta knygų slėptuvė. Šalia stovi atminimo akmuo.


Knygnešių gudrybės


Gabenant ir slepiant draudžiamą literatūrą, teko griebtis aibės įvairių gudrybių. Norint prasmukti, nepakliuvus rusų pasieniečiams į rankas, reikėjo gebėti įdėmiai stebėti aplinką, maskuotis, pasirinkti tinkamą momentą. Gabenant draudžiamą spaudą gilyn į Lietuvos teritoriją, pavojų buvo ne ką mažiau: rusų žandarai, kiti pareigūnai, taip pat samdyti agentai stengėsi sučiupti knygnešius, išsiaiškinti leidinių slėptuves.


Knygos buvo gabenamos įvairiais būdais, dažnai – vežimais, po šienu, šiaudais, įvairia manta, dėžėse dvigubu dugnu, tarp malkų ar rąstų, kartais netgi karstuose. Knygas, brošiūras, kitus leidinius platino įvairiose vietovėse gyvenę rėmėjai. Tarp jų itin daug buvo dvasininkų. Tačiau ir žmonės, skaitę draudžiamą lietuvišką spaudą, turėjo būti atsargūs, nes žandarai atlikti kratos galėjo užgriūti bet kada, vos tik kilus įtarimui. Todėl stalčiai dvigubu dugnu, kitos slėptuvės balduose, pastatų sienose, „užpečkiuose“ buvo įprastas dalykas.


J. Bielinis kartu su kitu garsiu knygnešiu Kaziu Ūdra 1885 m. įkūrė dešimtmetį sėkmingai veikusią knygnešių draugiją, kurios centras buvo Panevėžio krašte, Garšvių kaime. Šiai draugijai priklausė dar šeši knygnešiai, jų pastangomis knygos buvo sėkmingai platinamos didelėje dalyje Aukštaitijos. 1895-aisiais rusų valdžia draugiją susekė, konfiskavo beveik 10 tūkst. spaudinių. Daugelis knygnešių buvo suimti, įkalinti, vėliau ištremti į Rusijos šiaurę ar Sibirą. J. Bieliniui tąsyk pavyko pasprukti.


Brolį ištrėmė


J. Bielinis daugybę kartų buvo pakliuvęs į įvairias pavojingas situacijas. Sykį pasalą jam surengė netgi ūkininkas, kuriam J. Bielinis su žmona buvo išnuomoję dalį savo ūkio. O štai kita, kone tragikomiška, istorija. Kartą valsčiaus valdybos pastate policijos uriadnikas vietos gyventojų sueigoje aiškino susirinkusiesiems apie Rusijos administracijos vykdomą puikią politiką, caro gerumą, nedėkingus maištininkus ir nenaudėlius knygnešius, esą vienas iš jų – J. Bielinis – yra tikras nusikaltėlis, kurį būtina sučiupti. Tuo metu pro duris įėjo elgeta, išvydęs uriadniką atsiklaupė ir ištiesęs rankas ėmė melstis. Pyktelėjęs rusų pareigūnas numetė smulkių pinigų, elgeta pakilo, nusilenkė ir išėjo. Netrukus paaiškėjo, kad elgeta apsimetė pats J. Bielinis!


Kartą, kai knygnešys buvo namuose, juos apsupo žandarai. Įėję į namus, jie viską išvertė, bet knygnešio nerado, o šeimininkė, ką tik prikrovusi malkų, rengėsi kurti duonkepę. Iš jos žandarai apie vyrą nieko neišgavo: „Nemačiau. Nežinau.“ Kai jie nieko nepešę išsinešdino, šeimininkė iškrovė malkas, už kurių krosnyje slėpėsi Jurgis.
Knygnešys, dramatiško likimo kovotojas buvo ir šešeriais metais jaunesnis J. Bielinio brolis Andrius.

REKLAMA


Jis buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, bet grįžo, įsitraukė į Garšvių draugijos veiklą. 1895 m. buvo sučiuptas Vokietijos pasieniečių, su draudžiamos literatūros kroviniu perduotas rusams. Po metų kalinimo pabėgo į Vokietiją, nušalo kojas, bandė patekti į Jungtines Valstijas. Atvykus į Niujorką, viena koja buvo amputuota, vyras grąžintas į Vokietiją, o vokiečiai grąžino A. Bielinį rusams. Jis mirė daugmaž 45-erių tremtyje Jaranske (Rusijoje, dab. Kirovo sr.).


Nesugaunamasis Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis

Knygnešio J. Bielinio kapas Suosto kapinėse (Biržų r.).


Sukniubo prie kryžiaus


J. Bielinis buvo ne tik knygnešys, bet ir publicistas. Bendradarbiavo su „Aušros“, „Varpo“, „Ūkininko“, kitų leidinių redakcijomis, pasirašinėjo slapyvardžiais (pvz., Baltasis Erelis). Pats išleido kelis neperiodinio leidinio „Baltasis erelis“ numerių, parašė knygelių. 1901 m. išleistoje brošiūroje „1901. Testamentas Lietuvos tautai dėl dvidešimto amžiaus“ atsiskleidžia J. Bielinio požiūris į to meto lietuvių visuomenės, slegiamos Rusijos pančių, gyvenimo aktualijas ir formuojama ateities vizija. J. Bielinis ragino nusavinti dalį dvarininkų žemės ir skirti už ją gautas lėšas švietimui (kalba netaisyta): „Atimti nuo skriaudikų užgriebtą savastį, atiduoti valsčionims, o gaunamus už gruntą pinigus apversti ant apšvietimo visuomenės. Pradinėse mokslainėse užginame maskoliškai vaikus mokinti, bet prie lietuviškos įvedame latvišką, kaipgo viengenčių kalbą į mūsų pradines mokslaines. O latviai į savo mokslaines teipgi lietuvišką kalbą turi įvesti.“ Jis skatino artimesnius lietuvių ir latvių tautų ryšius, siekė broliškų tautų bendrystės.


Kita įdomi J. Bielinio vizija – apie Žemaičių vyskupijos centro iškėlimą: „Žemaičių vyskupiškas sostas podraug su Seminarija tur būti parkeltas iš Kauno į Daujėnus arba Rozalimą. Gruntą paskiriame, ant kurio taps užbudavota mūro Katedros bažnyčia, rūmas vyskupo ir rūmas dėl Seminarijos mokintojams ir klierikams. Užveisti sodną su visokiais vaisiniais medeliais ir paskirti žemės dėl daržo augmenų. Kiek atliks grunto, tas visas plotas turi būti užveistas su visokiais, kaip lapuotais, teip ir smaliniais spygliniais medžiais ir medeliais, kurie duoda iš savęs dėl žmogaus sveiką kvepėjimą. Teip tą visą užvedus, nebemirs klierikai ir jauni kunigai, kaip kad dabar Kaune dedasi dėl nesveikos ir ankštos vietos.“


J. Bielinis svajojo, kad jau greitai Lietuva atgaus laisvę. Pirmojo pasaulinio karo metais jis Vilniuje išleido knygelę „Maldos taikai išprašyti (į šv. Jackų)“. Joje rašoma: „Tegu padeda Lietuvai tos maldos greičiau išsigydyti nuo visų žaizdų, padarytų jai to karo. Tegu sveika žengia mūsų tauta tiesos keliais šviesesnėn ateitin.“
Didysis knygnešys sukniubo prie kryžiaus kelionės metu Katinų kaime (dab. Pasvalio r.). Nuneštas į artimiausią trobą, netrukus mirė. Jo gyvenimo kelias baigėsi, o Lietuvoje jau brėško laisvės aušra.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris