N.Sadūnaitė: Kelkis ir skubėk kam nors gera daryti

N.Sadūnaitė: Kelkis ir skubėk kam nors gera daryti

Vienuolė, buvusi politinė kalinė, aktyvi nuskriaustųjų gynėja N. Sadūnaitė įvertinta 2017 m. Laisvės premija. Mildos Juknevičiūtės nuotr.



„Aš esu tik mažas sraigtelis, prisidėjęs prie to, kad Lietuva taptų laisva. Tačiau to negana, nes su Dievo pagalba laisvės ir gėrio turime siekti kiekvieną dieną. Juk ir Jėzus Kristus kartojo: „Kelkis ir skubėk kam nors gera padaryti!“ – teigė vienuolė, buvusi politinė kalinė, aktyvi nuskriaustųjų gynėja Nijolė SADŪNAITĖ, įvertinta 2017 m. Laisvės premija.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Su N. Sadūnaite susitikome šv. Kalėdų išvakarėse Pavilnio rekolekcijų namuose, kur ji gyvena kartu su šešiomis seserimis vienuolėmis. Bene dviejų valandų pokalbis buvo tarsi virtinė šiltų, skaudžių ir net juokingų prisiminimų. Būdama septyniolikos, N. Sadūnaitė pajuto dvasios nušvitimą ir nusprendė pasirinkti vienuolės kelią – įstojo į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną Panevėžyje.


Persikėlusi į Vilnių, baigė medicinos seserų kursus ir dirbo įvairius darbus, nes vienuolės privalėjo neveltėdžiauti. Tačiau svarbiausia – rūpinosi ir tebesirūpina likimo nuskriaustais žmonėmis. Didžiausi jos nuopelnai susiję su tarnyste ne tik Dievui, bet ir teisingumui, laisvam žodžiui, kurį skelbė sovietmečiu draudžiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) kronika. 1980 m. iš tremties grįžusi į Lietuvą, ji vėl įsitraukė į kronikos leidybą. Dėl šios veiklos buvo ne kartą KGB suimta ir tardoma. 1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė nesankcionuotą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. N. Sadūnaitė – viena iš katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų, kelių publicistinių knygų autorė.

– Kaip ketinate švęsti šv. Kūčias ir Kalėdas?


– Mes, septynios seserys, gyvenančios šiuose gražiame gamtos kampelyje prie medinės Pavilnio bažnytėlės įsikūrusiuose namuose, čia ir švęsime Kristaus gimimo šventę. Sulauksime kitų seserų iš Panevėžio, Palangos, Šilalės vienuolynų, tikriausiai bus vienuolių ir iš užsienio. Šios unikalios sostinės bažnyčios kunigas Raimundas Varaneckas su pagalbininkėmis vienuolėmis čia viską gražiai sutvarkė, papuošė adventui, Bernelių mišioms, pasirūpino jaukia prakartėle. Mūsų seserys jam daug padeda. Mes čia nuolat būname, taip pat meldžiamės ir jaukioje Rekolekcijų namų koplytėlėje.


– Ar vienuolių šv. Kūčių stalas būna labai gausus, o gal apsiribojate tradiciniais 12 patiekalų?


– Mūsų sesės – puikios kulinarės. Štai Aušrelė, mūsų vyresnioji, dešimt metų dirbo Afrikoje, padėjo vietiniams ne tik valgyti gaminti, bet ir tvarkytis namų ūkyje. Geros šeimininkės ir kitos. O štai sesuo Genutė yra baigusi kulinarijos mokyklą, sovietmečiu ją buvo pakvietę lietuvių delegacijai valgyti virti. Na, bet jus domina, kas bus ant mūsų stalo. Ogi luptos bulvės, virtos bulvės, keptos bulvės (juokiasi – G. M.).


Kaip ir visi, ruošiame tradicinius patiekalus: kepame kūčiukus, paruošiame silkučių, žuvų, burokėlių ir pupų mišrainės su aliejumi, neapsieiname be grybų, virtinių su grybais ir pyragų. Vardyti galiu dar ir dar, bet juk ne stalo patiekalai svarbiausia, o dvasinė bendrystė, susikaupimas belaukiant Kūdikėlio Jėzaus gimimo, malda už gyvuosius ir mirusiuosius, kalėdaičio dalijimasis. Kai laužome kalėdaitį, prieiname viena prie kitos ir palinkime dvasinio džiaugsmo, stiprybės, gerumo, ilgų gyvenimo metų, Dievo palaimos. Beje, šventinis stalas taip pat yra ir gyvybės bei gėrio ženklas, žmonės deda ant jo gamtos dovanų: spanguolių kisieliaus, žuvų, grybų, duonos ir kt. Mes, vienuolės, taip pat traukiame iš po staltiesės šiaudus, simbolizuojančius ilgaamžiškumą.

REKLAMA


– Be abejo, dalyvausite Bernelių, arba Piemenėlių, mišiose, kai visas pasaulis lauks Kūdikėlio Jėzaus gimimo. Kur ketinate sutikti šį stebuklą?


– Na, dar yra kelios dienos iki švenčių, ir mes galutinai nuspręsime. Tikriausiai vienos iš mūsų pasiliks čia, Pavilnyje, ir eis į Bernelių mišias šalia esančioje bažnytėlėje, kitos gal važiuos į Arkikatedrą ar kitą sostinės bažnyčią. Šios mišios – labai svarbios. Jos paprastai vyksta vėlų Kūčių vakarą, po vakarienės su artimiausiais žmonėmis, galima sakyti, naktį. Kodėl?


Todėl, kad tie, kurie myli Viešpatį, labai skuba, nekantraudami laukia to svarbaus momento, kai įvyksta gimimo stebuklas. Tuos skubančiuosius ir kviečia dvasininkai ateiti į bažnyčias ir kartu atšvęsti šį džiaugsmingą įvykį. Atėjusiuosius į Piemenėlių mišias visada lydi šventiška nuotaika, visiems gera būti kartu, pagiedoti, pasimelsti ir pasveikinti gimusį Viešpatį Jėzų. Tik tuomet, kai giedame, pajuntame bendrumo jausmą. Tačiau išėję iš bažnyčios pamatome, kad gyvenimas Lietuvoje ne visiems lengvas ir gražus. Gaila, kad kai kam pinigas tapo svarbesnis už Dievą.


– Kokias Kūčias ir Kalėdas prisimenate iš vaikystės?


– Prisimenu pačias šviesiausias spalvas, nors buvo sunkūs pokario ir stalinizmo teroro metai. Mano tėveliai Jonas ir Veronika Sadūnai – abu mokslo žmonės, agronomai – buvo turtingi ne turtų, o dvasingumo, todėl itin brangių dovanėlių mums nedovanodavo. Aš buvau labai smalsi ir išdykusi, sugebėdavau surasti, kur kas būdavo paslėpta. Mama iškepdavo kūčiukų, pyrago, pagal galimybes paruošdavo gardesnių valgių. Žinoma, patys puošdavome eglutę, kabindavome ant jos saldainių, savadarbių puošmenų.

REKLAMA


– Jūsų gyvenime tikriausiai buvo ir anaiptol nelinksmų švenčių?


– Daug buvo gražių ir dvasingų Kūčių, kurias esu sutikusi su man mielais artimais žmonėmis – tėveliais, broliu Jonu, vienuolėmis, sese Bronele, kurią ilgą laiką po sudėtingų širdies operacijų teko slaugyti. Tačiau niekada nepamiršiu paties tragiškiausio šv. Kūčių vakaro lygiai prieš 40 metų tremtyje nedideliame Bogučanų miestelyje prie Angaros upės. Norėjo mane siųsti dirbti melžėja, bet prieš tai patikrino sveikatą ir nustatė, kad sergu gelta, todėl paguldė į ligoninę.


Dar ir šiandien prisimenu tą 1977-ųjų Kūčių vakarą. Į mūsų palatą įėjo jaunutė sanitarė ir drebančiu balsu prasitarė, kad prieš kelias dienas gimusią neišnešiotą, bet gyvą mergytę išmetė į nekūrenamą sandėliuką ir ji ten verkia, pasmerkta mirčiai. Su neišnešiotais kūdikėliais niekas nesiterliojo... Aš buvau baigusi medicinos seserų mokyklą ir jutau pareigą padėti nekaltam vaikeliui. Paprašiau, kad mane nuvestų į tą vietą. Pasiėmiau vandens ir nuėjusi pamačiau mergytę – suvyniota į ploną vystyklėlį, ji jau buvo pamėlynavusi nuo šalčio. Kai prisiliečiau prie jos, mergytė, pajutusi rankų šilumą, pravirko. Pagalvojau: štai tau ir Kristaus gimimo išvakarės.


Pakrikštijau naujagimę ir nuskubėjau į medicinos seserų kabinetą prašyti, kad gelbėtų vaikelį. Radau medikes, kurios nevertos šio vardo, linksmai besišnekučiuojančias. Susijaudinusi paklausiau, kodėl jos išmetė nekaltą vaikelį bado ir šalčio mirčiai. Išgirdau piktą atsakymą: „Ne tavo reikalas!“ Neištvėrusi mestelėjau: „Jūs elgiatės blogiau nei fašistai, žudę svetimas tautas.“ Tada jos ėmė šaukti: „Nešdinkis. Ką norime, tą ir darome!“ Dar kreipiausi į budinčią gydytoją, bet ir ji nepadėjo. Mergytė išgyveno iki ryto, o paskui ją išmetė į atliekų kibirą. Štai tokia tuomet tremtyje buvo sovietinių medikų, gink Dieve, nesakau, kad visų, moralė. Be abejo, sutikau Sibire ir dorų paprastų žmonių, tarp jų buvo ir milicijos darbuotojų...



– Jūs – energinga, žodžio kišenėje neieškanti moteris. Ar yra buvę taip, kad sutikti žmonės, kurie nežinojo jūsų gyvenimo istorijos, nustebdavo išgirdę, jog esate vienuolė?


– Kad esu vienuolė, iš tiesų kartais nustebindavau sutiktuosius. Juk mūsų kongregacijos seserys abitų nedėvi. Daug ką stebindavo mano drąsa, veiklumas, pastangos padėti tiems, kuriems rūpėjo atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Tuos, kurie mane tardė ir kankino KGB rūsiuose, stebino, kad juos vadinau broliais. Per teismą už LKB kronikos platinimą sakiau: „Meilė žmonėms – pati didžiausia meilė, o kovoti už žmonių teises – gražiausia meilės daina...“


Tai, ką išgyvenau per 79 metus, – tarsi daugiaserijinis istorinis filmas su rimtais, skaudžiais, tiesiog detektyviniais ir neretai juokingais epizodais. Mano gyvenimo geografija – taip pat plati: nuo Lietuvos iki Sibiro... Kai 1989 m. vasarą mane reabilitavo kaip nekaltai nuteistąją, teko keliauti po Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas ir skaityti paskaitas. Didžiausią įspūdį paliko susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Svarbiausios mano gyvenimo akimirkos sugulė į kelias atsiminimų knygas: „KGB akiratyje“, „Gerojo Dievo globoje“, „Skubėkime daryti gera“. Jos buvo išleistos ir keliomis užsienio kalbomis. Tai – dar ne visas mano užgyventas kraitis...


N.Sadūnaitė: Kelkis ir skubėk kam nors gera daryti


– Žinia, kad šiemet jums skirta Laisvės premija, tikriausiai pamalonino širdį ir suteikė džiaugsmo, kad disidentinė veikla siekiant Lietuvos nepriklausomybės nebuvo veltui?

– Na, džiaugsmo nebuvo jokio. Juk ir pernai buvau siūloma kaip kandidatė gauti šią premiją. Šį apdovanojimą būčiau linkusi skirti Lietuvos partizanams. Kas labiausiai nusipelnė, kad mes ne iš karto pasidavėme sovietų okupantams? Mano nuomone, premijos verti patriotai, kurie priešinosi visa savo esybe – ir mintimis, ir veiksmais, ir ginklais – su Dievo palaiminimu. Neseniai pristatytoje Vlado Terlecko knygoje skelbiama, kad, remiantis pastaraisiais tyrimais, pokario metu žuvo 36 tūkst., o ne 21 tūkst. mūsų šalies gyventojų.


Tai buvo patys jauniausi, patys kilniausi, nepriklausomą tėvynę labiausiai mylintys žmonės. Sovietų pareigūnų tikslas buvo paprastus žmones nuteikti prieš partizanus, jiems buvo bandoma primesti banditizmo nuodėmę. Jūs tik įsivaizduokite, kokią reikšmę turėjo tas 3 mln. gyventojų turinčios Lietuvėlės pasipriešinimas 200 mln. gyventojų turinčiai valstybei. Niekur pasaulyje to nebuvo... Kaip ir knygnešių, lietuviško žodžio platintojų carizmo epochoje. Kai svečiams iš užsienio apie tai pasakoju, jie negali patikėti, kad taip buvo.

REKLAMA


– Ką ketinate pasakyti Seime, kai sausio 13-ąją jums bus iškilmingai įteikta Laisvės premija?


– Jau sugalvojau, ką pasakysiu (šypsosi G. M.). Dievas mus be galo myli ir sukūrė laimei ir džiaugsmui. Jis pasakė, kaip Paskutinio teismo dieną mus egzaminuos – kiekvieno paklaus, ar jis padėjo labiausiai nuskriaustam, pagalbos labiausiai reikalingam žmogui. Jeigu padėjo – pakvies ateiti į amžiną džiaugsmą, o jeigu nepadėjo, nesušelpė, neištiesė rankos – atstums. Jis teis mus iš meilės. O meilė ir yra pats Dievas. Štai jums šiemet palaimintuoju paskelbto kunigo Teofiliaus Matulionio pavyzdys.


Jį tardė labai piktas ir žiaurus tardytojas: keldavo naktį ir kviesdavo į kvotą, pats kelias naktis nemiegodavo ir vėl kankino savo klausimais kunigą. O šis jam sakė: „Atleiskite, tardytojau, kad dėl manęs turite kentėti, bet aš jums niekuo negaliu padėti.“ Tie žodžiai sujaudino KGB pareigūną, ir jis galiausiai pasakė: „Leiskite jam miegoti. Byla nutraukta.“ Meilė pačiam pikčiausiam žmogui padarė savo. Vėliau tėvas Teofilius rašė: „Aš tikiu, kad tas tardytojas vėliau su kitais kaliniais nebuvo toks žiaurus.“


– Ir jūs savo knygoje „KGB akiratyje“ rašėte, kad tuos, kurie jus tardė, vadinote broliais ir sakėte, jog melsitės už juos. Kodėl?


– Taip, aš juos vadinau broliais, o jie man mestelėdavo atgal: „Kokie mes tau broliai? Kodėl tu mus taip vadini? Juk mes tau, dievobaiminga kale, esame priešai.“ Aš atsakydavau, kad mes visi esame vieno Dievo vaikai, kad jie juk nėra velniai, tik dirba tam piktajam, kuris trokšta smurto, neapykantos, melo. Kai mane 1988 m. vasario 16 d. areštavo ir išgrūdo per paradines Saugumo komiteto duris, vestibiulyje stovėjo nemažas būrys sovietų pareigūnų. Aš juos žvaliai pasveikinau: „Su Vasario 16-ąja!“ Jiems tai buvo dar vienas akibrokštas. Iš kelių aukšto rango pareigūnų išgirdau: „Akiplėša, von iš Lietuvos, milijonus mums kainavai, varyk į Ameriką ir ten mitinguok!“


Aš jiems šypsojausi ir sakiau: „Nenoriu iš Lietuvos.“ O jie: „Tai ko tu nori?“ – „Į kalėjimą noriu... Nenoriu į dangų be jūsų. Tik štai jums atgailos reikia, nes ne viskas gerai jūsų sąžinei.“ Dar spėjau pasakyti, kad Kristus už visus mus kentėjo, aukojosi, tačiau mus visus be galo myli... Na, žinoma, tie Lietuvos saugumo pareigūnai buvo ne iš kelmo spirti – mano ironiją suprato. Jiems aš buvau kaip įrodymas, kad jų galybė prieš Dievą yra nulinė.

REKLAMA


– Esate narsi moteris. Ar tikite, kad jūsų tikėjimo tiesomis paremtas žodis ir drąsa gali paveikti tuos, kurie vadovavosi ne žmogiškumo ir moralės principais, o tik viena komunistinės diktatūros primesta teise?


– Apie tai jau daug kalbėta ir rašyta. O apie žodžio galią ne tik filosofai, bet ir liaudis, t. y. paprasti žmonės, žino gražių ir tikslių posakių: „Žodis žeidžia, žodis gydo.“ O
kiek daug gali nuoširdžiai pasakytas paguodos žodis ar taiklus pabarimas... Na, o mano gynybos ir puolimo taktika – kitokia (juokiasi – G. M.). Kokia gali būti gynyba ar puolimas, jeigu viskas yra Dievo valioje?


Aš jiems visiems sakydavau: „Dieve, būk jiems gailestingas, prašykite Jo malonės ir Jis jums atleis nuodėmes.“ Juk labai daug kas priklauso nuo to, kokioje šeimoje, aplinkoje žmogus augo, ar jis buvo skriaudžiamas, apgaudinėjamas. Aš už tuos pasiklydusius brolius meldžiuosi kasdien.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris