Ką dabar veikia legendinis Vytautas Babravičius-Simas?

Ką dabar veikia legendinis Vytautas Babravičius-Simas?

Neseniai Vytautas Babravičius koncertavo rašytojo Kazio Sajos jubiliejiniame vakare. Mildos Juknevičiūtės nuotr.


Dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas, vienas iš kantri muzikos pradininkų Lietuvoje Vytautas BABRAVIČIUS labiau žinomas sceniniu Simo vardu. Tie žmonės, kurie mena Sąjūdžio sukeltą tautos Atgimimo bangą, jį vadina laisvės dainiumi. Kiek primirštas, bet nepamirštas patriotinių dainų kūrėjas pasakoja apie savo gyvenimo džiaugsmus ir nusivylimus ir žada surengti koncertų turą.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Tiems, kurie dar nepaseno


Keista, kad per 27-erius Lietuvos nepriklausomybės metus niekam nešovė į galvą V. Babravičiaus pristatyti kaip kandidato gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Tik dabar, valstybės atkūrimo 100-mečio išvakarėse, jis – Sąjūdžio šauklys, kurio dainos skambėjo mitinguose ir telkė žmones į laisvės žygį, – pateko į pirminį 41 kandidato sąrašą.


Na, geriau vėliau negu niekada...


Vytautas pastaraisiais dešimtmečiais retai koncertuoja, bet jo dainos kartkartėmis suskamba per radiją, televizijos sveikinimų koncertus. Retsykiais gerbėjai jį išvysta bardų ir kantri muzikos festivaliuose. Atlikėjas mielai vyksta į miestelius, mokyklas, kad dainuotų ir tiems, kurie jį puikiai prisimena, ir, žinoma, jauniems žmonėms, kartais nustembantiems, kad jų girdėtos ir mėgstamos dainos autorius – būtent jis, Simas, – jau žilais smilkiniais, bet nepraradęs jaunatviškumo. Vienoje jo dainoje ir skamba žodžiai: „Pasenėjau, bet nepasenau.“


V. Babravičius taip pat kuria dainas, tačiau prisipažįsta, kad tai jam sekasi sunkiau. Vis dėlto kūrėjas nepraranda optimizmo, nors gyvena kukliai Vilniaus pakraštyje su žmona Nijole.

REKLAMA


Iš Dzūkijos Gailiakiemio kaimo kilęs Simas kažkada ant gimtųjų namų durų staktos išraižė seną protėvių baltų ženklą, o dabar išpažįsta senovės baltų tikėjimą. Jo gyvenimo misiją su ištikimąja gitara ir dainomis palaiko tikėjimas tautos, tų ąžuolų ir liepų, apie kuriuos sukurta daina, galia ir tvirtumu. „Jeigu bus tik kalbama ir aimanuojama, kad užsienis išvilios iš Lietuvos jaunimą, ir nieko protingo nedaroma, tauta gali dar labiau nukraujuoti, – apgailestauja pašnekovas ir priduria, kad tautai išlikti būtinas sveikas nacionalizmas. – Juk lietuvis yra ypatingas – jis sulietas iš pačių geriausių charakterio savybių, talentų, stiprybės.“

Laukia jubiliejiniai koncertai


Kuo nusipelnė tautai šį pavasarį 65-ąjį gimtadienį minėjęs V. Babravičius, puikiai žino vyresnioji ir vidurinė kartos. Be jo neapsieidavo daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, vykę sostinės Kalnų ir Vingio parkuose, taip pat didžiausiose Vilniaus, Kauno ir kitų miestų salėse, savo dainomis jis palaikė parlamento gynėjus lemtingų Sausio 13-osios įvykių metu, dainavo tiems, kurie budėjo prie laužų. Tiesa, jaunesnioji karta Vytautą gal labiau pažįsta kaip kantri muzikos atlikėją, vieną iš Visagino festivalio iniciatorių, bardų festivalio „Tai – aš“ dalyvį.

Daugelis Sąjūdžio šauklių vėliau tapo signatarais, pasiskirstė valdžios postus, o V. Babravičius liko nuošalėje. „Aš nėjau į jokią partiją, į jokį postą, likau ištikimas pats sau. Tada atlikau tarsi žuvų masalo vaidmenį, bet nenoriu verkšlenti, kad po kiek laiko tapau kai kuriems bendražygiams nebereikalingas“, – apie didesnius viešus koncertus ir kitus renginius, į kuriuos nebuvo kviečiamas, su slepiama nuoskauda kalba atlikėjas.

REKLAMA


Į susitikimą atskubėjęs V. Babravičius prisipažino: „Neseniai suskaičiavau, kad su gitara scenoje esu jau 50 metų, todėl yra proga surengti jubiliejinį koncertų turą. Pradėsiu jį buvusioje internatinėje mokykloje Vilniuje, Dzūkų gatvėje. Ši mokykla mane, iš Simno į sostinę atvykusį kaimo vaiką, išleido į gyvenimą. O atsiradau ten kaip gabus matematikai moksleivis... 1968 m. baigiau matematikų klasę ir, žinoma, pasižymėjau tarp bendraamžių, nes jau tada brazdinau gitara ir pradėjau kurti dainas, subūriau pirmąją muzikos grupę „Ainiai“. Po 1990 m. kovo 11-osios internatas tapo Lietuvių namais, kur mokosi lietuvių kilmės vaikai iš viso pasaulio.“


Vytautas išsinešė iš internato gerus prisiminimus ne tik apie mokytojus, mokyklos draugus, bet ir apie tą jaunatviško entuziazmo kupiną atmosferą. Juk ir jo sukurtos grupės „Ainiai“ pavadinimas tuomet galėjo kam nors užkliūti. „Pavadinau pabrėždamas mūsų lietuviškas šaknis. Juk protėvių dvasia sovietmečiu niekur nedingo. Ji buvo gyva, tik kiek prislopinta, bene kiekvieno lietuvio širdyje“, – aiškina pašnekovas. Tai ir buvo jo bardiškosios biografijos pradžių pradžia.
Prieš gerą savaitę Vytautas nuvyko į buvusią mokyklą tartis dėl pirmojo sumanyto turo „50 metų dainuoju Lietuvai“ koncerto. Atlikėjas ketina jį surengti dar iki Naujųjų ir turą tęsti kitais metais.


Ką dabar veikia legendinis Vytautas Babravičius-Simas?

V.Babravičius iki šiol nesiskiria su gitara.


Brangiausia bardo gitara


„Turiu penkias gitaras, bet nė vienos iš jų nenoriu išskirti. Jos visos man brangios kaip tėvui vaikai. Gitara yra gyvas daiktas, nes kiekvieno rankose skamba kitaip, – tikina vyras. – Instrumentas junta muzikanto sielos virpesius.“ Į susitikimą Vytautas atsinešė gitarą, kurią įsigijo gastroliuodamas už Atlanto gyvenantiems tautiečiams.


Jis prisiminė, kad dar sovietmečiu, kai į viską, kas pagaminta Vakaruose, buvo žiūrima neigiamai, svajojo apsilankyti didelėje parduotuvėje, kurioje yra didelis gitarų pasirinkimas. Žavėjo didžiųjų pasaulio gitaristų instrumentai su jų autografais. Pamatyti puikių instrumentų galeriją jam pavyko 2007 m., kai Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kvietimu gastroliavo Filadelfijoje. „Tos gitaros atrodė tarsi gyvos, iš jų sklinda mano dievinama muzika. Juk tobulas gitaros garsas lemia atlikimo sėkmę, – sako bardas. – Žinoma, kad aš tokių didelių pinigų, kokių reikia tobulai gitarai įsigyti, neturėjau, kaip ir vadybininko, kuris mokėtų organizuoti pelningus koncertus, bet stebuklų juk būna.“



Vytautui garsaus prekių ženklo „Ovation“ gitarą, atsidėkodami už du mėnesius rengtus koncertus, padėjo įsigyti vietiniai lietuvių kilmės verslininkai.


Sceniniu Simo vardu žinomas muzikantas prisiminė ir tą gitarą, kuria grojo dar 8-ojo dešimtmečio pradžioje studentiškuose vakarėliuose, kai mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Tuomet jis buvo susižavėjęs amerikietiška kantri muzika, bet norėjo kurti savą, lietuvišką, kaimo muziką. Tad 1978 m. vaikinas subūrė kolegų ansamblį „Deficitai“ ir jam vadovavo iki 1983-iųjų. Pirmieji Lietuvos kantri muzikos atlikėjai, satyros smaigaliu užkabinę nepageidaujamas temas, iškart tapo savotiška priplėkusios, oficialiai aprobuotos estradinės muzikos priešprieša. Ši grupė prikėlė iš užmaršties ir aranžavo daug lietuvių liaudies dainų, jos vėl tapo mėgstamos ir dainuojamos.


Muzikos galia ir mokytojai


V. Babravičiaus dainos „Sodžiaus jovarai“, „Tau, jaunyste“, „Autostradoje Vilnius–Kaunas“, „Ąžuolams, liepoms“, „Pasenėjau, bet nepasenau“, „Žeme mūsų“, „Mano laisvei“, „Grįžkit! Namo!“ ir kitos skamba taip, tarsi būtų sukurtos vakar. Kas savamokslį muzikos kūrėją paskatino ne šiaip dainuoti ir groti gitara, o pačiam kurti? Bardas pirmiausia prisiminė jam labai svarbų koncertą, vykusį 1976 m. Helsinkyje, garsiuosiuose rūmuose „Finlandia“, skirtą Baltijos valstybių taikos forumo dalyviams. Kartu dalyvavo ir maestro Mindaugo Tamošiūno vadovaujamas ansamblis „Oktava“.


V. Babravičius, tuomet ką tik baigęs studijas Žemės ūkio akademijoje ir jau žinomas kaip kantri grupės „Deficitai“ įkūrėjas, Lietuvos televizijoje vedė laidą žemdirbiams. „Po to koncerto prie manęs priėjęs M. Tamošiūnas pasakė: „Vytautai, mesk tu tą televiziją, tą žemės ūkį ir eik į sceną“, – prisiminė pašnekovas. – Ir dar man labai svarbus žmogus – maestro Vidas Aleksandravičius, Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio vadovas. Jis 1979 m. pakvietė mane dalyvauti šios aukštosios mokyklos 400-ojo jubiliejaus proga surengtame koncerte dainuoti dainą „Tau, jaunyste“, maža to, man buvo patikėta dainuoti solo renginio finale „Salve, Alma Mater“. Šiam savo mokytojui prieš kelerius metus paskutinįkart grojau, kai jis buvo pašarvotas Šv. Jonų bažnyčioje...“

REKLAMA


Pažintis su muzikos grandais V. Babravičiui buvo itin reikšminga – savamokslį muzikantą paskatino eiti toliau. Vytautas prisipažįsta, kad jam didžiulę įtaką turėjo ir garsus amerikiečių dainininkas Džonas Denveris. „Klausydamasis amerikietiškojo kantri pagalvodavau, kodėl jie gali, o aš negaliu, juk dainuoju nuo pirmos klasės. Norėjau kitaip pakreipti liaudiškos muzikos skambesį, bet nemėgdžioti amerikietiškojo stiliaus. Ant savo gitaros dėklo užrašiau: „Lithuanian country.“ Tai buvo galima suprasti ir kaip „lietuviška šalis“, – pasakoja pašnekovas.


V. Babravičius apie keistus ir prasmingus, džiugius ir nusivylimo apkartintus gyvenimo ir kūrybos vingius gali pasakoti nesustodamas. Jų tikrai daug. Štai kad ir toks paradoksas: sovietmečiu, kai Simo vardas buvo tapatinamas su patriotine tematika, jo kūryba nepasiekdavo Lietuvos radijo ir televizijos eterio, o dabar ji – tarp Aukso fondo įrašų. Ką gali muzika? „Muzika gali labai daug. Muzika ar garsas apskritai žmogui yra jo dvasinio gyvenimo išraiška“, – pabrėžia kūrėjas.


Ką dabar veikia legendinis Vytautas Babravičius-Simas?

Mitinge Vingio parke 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vytautas (centre) buvo kartu su Sąjūdžio vedliais. Martyno Vidzbelio nuotr.


Ką liepia sąžinė?


Prieš trejus metus buvo išleista paskiausioji, ketvirtoji, V. Babravičiaus autorinių dainų kompaktinė plokštelė. Ji – jubiliejinė, ypatinga tuo, kad išleista po ilgos 25 metų pertraukos. 12 dainų rinkinys pavadintas „...ir sąžinė liepia...“. Apie kūrėjo nuotaikas tada ir dabar kalba daina „Kryžkelės“. Jos posmai primena daugeliui permainų vėjus patyrusių amžininkų pažįstamą situaciją, kai atsiduriama kryžkelėje tarp politikų pažadų ir realybės.


„Esu laimingas, kad man tekdavo pradėti Sąjūdžio mitingus savo daina, koncertuoti daugiatūkstantinėms minioms. Mano dainose viskas – tikra ir išgyventa, jose sudėtos mano mintys ir viltys. Tačiau skaudu, kad praėjo bemaž 30 metų, tačiau žmonėms Lietuvoje nėra gera gyventi... Gaila, kad negalime atsukti laiko atgal, kai Sąjūdžio sukeltos Atgimimo bangos laikais turėjome mus visus vienijantį tikslą – nepriklausomybę. Ir dabar nedera laukti sudėjus rankas, reikia ryžtingai veikti, ieškoti išeičių tiek gyvenime, tiek muzikoje“, – įsitikinęs V. Babravičius.


Įdomu, kad Simas minėtoje plokštelėje prisistatė Symanto Gojaus pseudonimu. Kodėl? „Gimiau Gailiakiemio kaime netoli Gojaus miško. Gojus – šventa giria, kurioje auga ąžuolai, o ąžuolas – Lietuvos stiprybės simbolis. Mano gimtąjį kaimą kadaise vadino Gojakiemiu. Žodis „gojus“ dar siejasi su kitu – „gajus“, primenančiu visiems žinomos dainos žodžius: „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė...“ Kai rašiau dainą „...ir sąžinė liepia...“ 10-ajam Visagino kantri festivaliui 2003 m., jau tada pasirinkau Symanto Gojaus pseudonimą, tiesa, kompiuterio sistema išmetė, kad „gojus“ – nevartotinas, pasenęs žodis. Tačiau tai – nesąmonė, gal kalbininkai neturi ką veikti?“


Ką dabar Vytautui liepia sąžinė? Muzikantas sako, kad visos jo mintys sudėtos į dar prieš gerą dešimtmetį parašytos dainos posmus: „Prisiminęs beprasmį tautiečių veržimąsi / Metų metais į Vakarų prarają, / Pakelėj vienmarškinis sustojau lyg beržas – / Kaip ir dera lietuviškam bardui...“ Taip pat Vytautas priduria, kad nuo to laiko mažai kas pasikeitė, jo dainoje rikiuojasi pažįstamos mintys apie emigraciją: „Žuvis – kur giliau, na, o mes – kur geriau, bet žmogus – ne žuvis. Kur garbė, kur orumas?“


Paprasti dainų žodžiai, jų sąskambiai skatina žmones tvirtai stovėti ant kojų savo žemėje, „neišsilakstyti kaip skiedroms kertant medžius globalizmo kirviui“, nepasiduoti tiems vėjams, kurie bando „nulenkti ar nulaužti tautos medį“... V. Babravičius pabrėžia: „Aš esu gajus, aš kilęs nuo Gojaus, aš likau Lietuvoje amžinai, nes jau seniai man šventas žodis „Tėvynė“. Ką parodysiu po ilgesnės pertraukos koncertuose, bus tikra – bus ekologiškai švarios dainos. Taip man liepia sąžinė.“


Muzikantas natūralumo ir ekologiškumo siekia ir gyvenime. Jis – vegetaras, domisi sveikos mitybos naujovėmis. „Man keista, kai propaguojama chemija, o natūraliosios medicinos žinios dažnai smerkiamos. Aš – kaimo vaikas, todėl ir savo koncertuose paprastai kalbu apie gyvenimą, agituoju už tai, kad grįžtume prie gamtos, prie natūralumo“, – sako bardas.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris