Lukiškių kalėjimo prižiūrėtoja: mylių šį darbą

Lukiškių kalėjimo prižiūrėtoja: mylių šį darbą

„Kiekviena diena tarnyboje yra visiškai kitokia“, – sako Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vyresnioji prižiūrėtoja E. Martinkėnaitė.


„Nuo pat vaikystės mėgdavau žiūrėti į žmones, kurie vilki uniformas. Man tai būdavo labai gražu. Net Kalėdų Senelio prašydavau, kad man atneštų Barbę policininkę. Vis pasvajodavau, kad ir aš norėčiau dirbti tokį darbą, kuriame reikėtų dėvėti uniformą“, – į klausimą, kas atviliojo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, atsakė 28-erių vyresnioji kalėjimo prižiūrėtoja Eglė Martinkėnaitė.


Laimius STRAŽNICKAS


Savo ateitį pamatė Graikijoje


Jau trejus metus vienoje seniausių Lietuvos įkalinimo įstaigų dirbanti mergina teigė, jog dirbti šioje šiurpokoje vietoje pasiprašė vos pradėjusi studijuoti teisės mokslus Mykolo Romerio universitete. Tačiau savo kelią, kuriuo norėtų tvirtai žengti per gyvenimą, rado ne iškart. „Baigusi vidurinę mokyklą jaučiausi atsikandusi mokslų. Tad ieškoti iššūkių išvažiavau į Graikiją. Maniau, pabūsiu svetur, galbūt suprasiu, ko tikrai noriu. Žiemą gyvenau Atėnuose, vasarą – nuostabaus grožio Aloniso saloje, kur kartu su italėmis gaminau itališkus ledus. Septynerius metus pragyvenusi svetur galiausiai supratau, ko noriu – studijuoti teisę, susirasti darbą teisėsaugos srityje ir vilkėti uniformą“, – apie kelius, atvedusius į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, pasakojo mergina.


Supratusi, kad Graikijoje būtų neįmanoma pasiekti savo nuo vaikystės ramybės neduodančios svajonės, Eglė grįžo į tėvynę, įstojo į Mykolo Romerio universitetą ir atėjo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ieškoti darbo. Jaunas žmogus įstaigoje, kurioje laikomasi itin griežtos tvarkos ir kurios klientai toli gražu nėra pavyzdingiausi mūsų visuomenės atstovai, dažnam atrodytų nesuvokiamas dalykas. Tačiau tik ne Eglei. „Tikrai žinojau, kur einu ir kas manęs laukia. Mane vilioja iššūkiai, man būtų nuobodu dirbti tokį darbą, kuriame kasdien lauktų vis tos pačios užduotys, nebūtų jokios dinamikos“, – šyptelėjo mergina.
Eglė neslepia, jog į kalėjimą vis dėlto ėjo su tam tikru nerimu: „Baiminausi pirmiausia dėl to, kaip mane sutiks žmonės, ar ta kalėjimo virtuvė nepasirodys kitokia, nei įsivaizdavau. Atmintyje šmėkštelėdavo amerikietiškuose filmuose matyti kalėjimų gyvenimo epizodai, kur kaliniai užgaulioja prižiūrėtojus, pateikia visokiausių prašymų ar net paima įkaitais.“

REKLAMA


Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nėra tipinė įstaiga. Čia laukiami tik patikimi, stipria sveikata pasižymintys žmonės. „Kad esu fiziškai stipri, turėjau įrodyti bėgdama 1 km distanciją, darydama atsispaudimus ir atsilenkimus. Man nekilo jokių kliūčių, nes sportas nuo pat vaikystės buvo geras mano draugas“, – atskleidė pašnekovė.


Lukiškių kalėjimo prižiūrėtoja: mylių šį darbą

Eglė dažniausiai prižiūri apie pusšimtį izoliatoriuje laiką leidžiančių suimtųjų. Valiaus Kryževičiaus ir asmeninio albumo nuotraukos.


Daug dinamikos, mažai monotonijos


Paklausta, ar kalėjimo prižiūrėtojo darbas sunkus, Eglė nė nesudvejojusi atsakė: „Ne. Na, kartais šiek tiek pakerta psichologiškai, bet iš tikrųjų tai labai dinamiškas darbas. Kaskart atėjusi nežinau, ko tikėtis. Kiekviena diena tarnyboje yra visiškai kitokia: gauname skirtingas užduotis, bendraujame su įvairiais žmonėmis, budime skirtinguose postuose... Be to, mums periodiškai organizuojami kvalifikacijos kėlimo mokymai, šaudymo, savigynos ir kovinių imtynių treniruotės. Čia nėra jokios monotonijos.“


E. Martinkėnaitė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime prižiūri sulaikytuosius ar arešto bausmę atliekančius asmenis. Kasdien į tarnybą jai eiti nereikia, nes dirba kas ketvirtą parą. Tad per mėnesį tik apie septynis kartus važiuoja į darbą.


Eglė pasakojo, jog tarnybos dieną atsikelia 5.30 val. Susitvarkiusi ir papusryčiavusi 7.20 val. jau būna darbe. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas – sugriežtintos tvarkos zona, tad į ją taip, kaip stovi, nepateksi. „Atvykusi į darbą pirmiausia turiu rakinamoje spintelėje palikti visus asmeninius daiktus, kurių negalima įsinešti: mobilųjį telefoną, dokumentus, piniginę, USB laikmenas, aštriabriaunius daiktus... Paskui privalu pereiti patikrą. Panašiai kaip oro uoste. Po patikros užsivelku uniformą, apsiginkluoju. Ne, šaunamojo ginklo nesinešioju – tik specialias priemones: antrankius, specialios paskirties dujas ir guminę lazdą. Šitaip apsiginklavusi turiu eiti į instruktažą, kur pamainos viršininkas supažindina su kriminogenine padėtimi įstaigoje, praėjusios paros įvykiais, paskiria paros užduotis, nurodo, į ką atkreipti dėmesį, ir išskirsto po postus. Po instruktažo einame į savo darbo vietas pakeisti budėjimą baigusios pamainos“, – savo darbo dienos pradžią nusakė pašnekovė.

REKLAMA


Naujoji pamaina darbą pradeda nuo kamerų techninės apžiūros. Du tuo metu budintys pareigūnai užeina į kamerą, paprašo kalinių ar suimtųjų išeiti ir patikrina, ar ji yra techniškai tvarkinga: ar nesugadintas inventorius, ar nesudaužyti langai, ar nėra skylių sienoje ir pan. Esant reikalui, atliekamos kratos – ieškoma, ar nepaslėpta savadarbių elektros prietaisų, pavyzdžiui, kaitintuvų arbatai išsivirti (nes ne kiekvienas išgali įsigyti virdulį), aštriabriaunių daiktų, su kuriais būtų galima sužaloti kitą asmenį, taip pat techninių ryšio priemonių, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, įvairiausių žemėlapių.
Pasidomėjus, ar visos pamainos metu tenka nuolat patruliuoti kalėjimo koridoriais ir stebėti, kas vyksta nuteistųjų ar suimtųjų kamerose, bei neretai tramdyti įsisiautėjusius asmenis, Eglė sakė, jog viskas yra ne visai taip. „Tačiau per dieną prisilakstome kaip per geras varžybas“, – šyptelėjo ji.


Lukiškių kalėjimo prižiūrėtoja: mylių šį darbą

Eglė jau yra gavusi ir vadovybės apdovanojimų.


Budrumo negalima prarasti ir naktį


Darbo dienos metu tenka atlikti įvairių užduočių. „Mums reikia kamerose uždarytus asmenis kartą per savaitę palydėti ir į dušą, lydime ir pas kirpėją, o sunegalavus – pas gydytoją. Jie taip pat turi teisę paskambinti artimiesiems. Tad mes rūpinamės, kad jiems būtų sudarytos tokios sąlygos. Kaliniai tris kartus per dieną maitinami. Kalėjimo prižiūrėtojas turi stebėti, kaip dalijamas maistas – ar visos porcijos vienodos, ar neperduodami draudžiami daiktai. Taip pat lydime nuteistuosius ar suimtuosius pasivaikščioti. Izoliuotuose pasivaikščiojimo kiemeliuose vaikšto tiek žmonių, kiek jų yra kameroje – po vieną ar du. Suimtieji gryname ore būna valandą, nuteistieji – pusantros. Čia laikomi asmenys žaidžia krepšinį. Tuo metu į krūvą jų sueina daugiau. Todėl prižiūrėtojams tenka akyliau stebėti, ar tarp asmenų nėra bendrininkavimo, kuris galėtų pakenkti ikiteisminiam tyrimui“, – savo darbų specifiką nupasakojo E. Martinkėnaitė.


Šeštą ryto atsikėlę dešimtą vakaro Lukiškių „gyventojai“ turi gultis poilsio. Atėjus nakčiai, su korpuso vyresniuoju suskaičiuojama, ar visi yra savo vietoje. Jeigu viskas gerai, atiduodami visi raktai, dieninės šviesos perjungiamos į naktines ir stebima, kaip nuteistieji puoselėja nakties ramybę. Būna visko – ne visiems pavyksta užmigti tada, kai reikia. Būna, kad ir patriukšmaujama: garsiai juokiamasi ar triukšmingai pasakojamos visokios istorijos. Tokius asmenis tenka sutramdyti – paprašyti, kad liautųsi trikdę ramybę.



Atėjus nakčiai, prižiūrėtojas gali ilgėliau pasėdėti poste, tačiau neturi prarasti budrumo. Kaliniams taikoma sugriežtinta priežiūra. Todėl nakties metu kas 15 minučių reikia apeiti kameras, kitų kameros tikrinamos kas 45 minutes.


Lukiškių kalėjimo prižiūrėtoja: mylių šį darbą

Eglė labai didžiuojais savo kolegomis.

Sunkiausia – su nepilnamečiais


Paklausta, ar dirbant su ne pačiu pavyzdingiausiu visuomenės sluoksniu yra kokios nors rizikos, Eglė atsakė, jog per trejus metus jai dar nė karto neteko panaudoti specialių apsaugos priemonių ar savigynos veiksmų. „Su žmonėmis galima susitarti ir ramiu tonu bei gražiuoju išspręsti iškilusias problemas. O jei ir pasitaikytų ekstremali situacija, pagalba visuomet yra šalia: yra aliarmo mygtukai, turime radijo ryšio priemones, patalpas filmuoja vaizdo kameros. Įgyvendinant teisę į būtinąją gintį tektų panaudoti ir kovinių imtynių veiksmus“, – dėstė Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo prižiūrėtoja, tačiau pridūrė, jog tokioje įstaigoje budrumas reikalingas kiekvienu momentu, nes netikėtumo faktorius išlieka.


Nuolat sukiodamasi tarp suimtųjų ir nuteistųjų Eglė sako neretai sulaukianti įvairių asmeninių klausimų: „Kaip sekasi?“, „Iš kur esi?“, „Ar ištekėjusi?“... Tačiau šiame darbe į tokius klausimus negali reaguoti net menkiausia mimika.


„Dirbant su į įkalinimo įstaigą patekusiais žmonėmis visuomet dera vadovautis nešališkumo principu – jokių simpatijų ir jokių antipatijų, kaip ir jokių nuolaidžiavimų. Mane suerzina, kai atsiranda asmenų, kurie nepaiso mano teisėtų nurodymų, pavyzdžiui, nepasikloja lovos, uždengia savo miegamąją vietą, garsiai leidžia muziką ar šūkauja per langą. Duodi pastabą, tačiau būna, kad ir nesureaguoja. Tokiais atvejais pasikviečiu į pagalbą kolegą vyrą, o jei ir tai nepadeda, surašomas tarnybinis pranešimas apie dienotvarkės pažeidimą. Tada administracija sprendžia, kokią nuobaudą skirti – užteks tik įspėjimo ar reikia bausti griežčiau, tarkim, 15 dienų uždrausti apsipirkti kalėjimo parduotuvėje. Taip pat būna, kad asmuo paprašo anksčiau nuvesti į skambučių kambarį, bet aš esu užsiėmusi kitais darbais ir nespėju to padaryti, ir atėjusi į kitą pamainą sužinau, kad yra parašytas skundas dėl mano veiksmų“, – apie savo darbą pasakojo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kasdienybę gerai pažįstanti mergina.


Kas tie žmonės, kuriuos Eglei tenka tramdyti? Pasak pašnekovės, ji dažniausiai prižiūri apie pusšimtį izoliatoriuje laiką leidžiančių suimtųjų. Tai įvairiausio amžiaus žmonės – nuo nepilnamečių iki garbaus amžiaus ponų. Sunkiausia – su nepilnamečiais, nes jų jaunatviška energija dažnai liejasi per kraštus: jie būna triukšmingesni ir agresyvesni. Skiriasi ne tik įvairaus amžiaus suimtieji. Eglė sako, kad apskritai egzistuoja skirtumas tarp nuteistųjų ir suimtųjų – nuteistieji yra ramesni, jie jau gavę nuosprendžius, daugmaž žino, kas jų laukia ateityje, o suimtiesiems dar galioja nekaltumo prezumpcija, jie gali sau leisti kelti didesnius reikalavimus.

REKLAMA


Per trejus darbo tardymo izoliatoriuje-kalėjime metus Eglė jau ne kartą buvusius savo „klientus“ sutiko laisvėje. „Dažniausiai jie būna nedrąsūs. Tiesiog pasisveikiname, palinkime geros dienos. Manau, jog kiekvienas pareigūnas turi gerbti kitą žmogų, kad ir į kokią padėtį jis būtų patekęs, ir dirbti taip, kad nebūtų gėda vėliau sutikti to asmens“, – įsitikinusi jauna kalėjimo prižiūrėtoja.


Įkalinimo įstaigos duris nuolat varstanti mergina teigia, jog nė karto nesigailėjo pasiprašiusi čia dirbti, ir didžiuojasi tapusi šios įstaigos kolektyvo dalimi: „Jeigu gali būti nešališkas, moki bendrauti ir bendradarbiauti, klausyti ir išklausyti, bet kokioje situacijoje gebi išlikti ramus, čia didelių sunkumų nepajusi. O tie kalinių maištai, kuriuos matome filmuose, manau, yra tik kūrėjų fantazijos vaisius. Nors ir nemanau, kad visą gyvenimą dirbsiu kalėjimo prižiūrėtoja, šiuo metu apie kitokį darbą negaliu nė pagalvoti. Čia žmonės – tiesiog fantastiški, valdžia – lojali darbuotojams, atlyginimas mane tenkina, yra sudarytos geros sąlygos tobulėti tiek profesinėje srityje, tiek fiziškai. Kai jautiesi palaikoma, kokio darbo dar reikia? Kai įgysiu teisinį išsilavinimą, galbūt tada įsivaizduosiu save užimančią kitas, pavyzdžiui, inspektoriaus, pareigas.“


Lukiškių kalėjimo prižiūrėtoja: mylių šį darbą

Per dieną susikaupusias emocijas padeda išsklaidyti bokso pirštinės.


Užvėrus duris – į sporto salę


„Vos tik užveriu kalėjimo duris ir išeinu į laisvę, pasijuntu visai kitokiu žmogumi. Visas darbo metu susikaupusias mintis stengiuosi palikti anapus kalėjimo vartų. O kad būtų lengviau išbarstyti tas emocijas, beveik kasdien einu į sporto salę. Bokso pirštinės man labai gelbsti“, – apie laisvėje laukiančius malonumus kalbėjo kalėjime dirbanti mergina.


Jau penkerius metus Eglė praktikuoja Tailando boksą muai tai. Neseniai Kaune vykusiame tarptautiniame čempionate, svorio iki 67 kg kategorijos varžybose, ji laimėjo antrąją vietą. Mergina įsitikinusi, jog ši kovinio sporto šaka ją labai užgrūdino, suteikė pasitikėjimo ir labai praverstų darbe, jeigu, kilus ekstremaliai situacijai, tektų pačiai apsiginti ar apginti kitus.


Sportas Eglę lydi jau nuo antros klasės, kai tik prasidėjo privalomos plaukimo pamokos. „Man jos labai patiko ir plaukimo neapleidau. „Prisportavau“ daug diplomų ir medalių. Dar dalyvauju Kalėjimų departamento organizuojamose vandensvydžio ir tinklinio varžybose. Sportas man suteikia daug teigiamų emocijų, itin praverčiančių tiek darbe, tiek studijuojant“, – džiaugėsi geros nuotaikos niekuomet nestokojanti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vyresnioji prižiūrėtoja E. Martinkėnaitė.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris