Buvę narkomanai stoja į kovą už gyvenimą. Ne tik savo, bet ir tų, kurie dar neatrado vilties ir toliau grimzta į dugną.

Emilija Čepulionytė

Priklausomybės pančiuose

Pernai Vilniaus tabore ar šalia jo nuo narkotikų mirė apie 40 žmonių. „Jeigu nieko nedarysime, jie mirs ir toliau. Vienas po kito – visiškai beprasmiškai. O juk kiekvienas iš jų galėjo gyventi“, – sako viešosios įstaigos „Naujas gyvenimas“ vadovas Marijus Balčiūnas.

Jis pats drauge su kitais buvusiais narkomanais, jų šeimų nariais, kitais neabejingais piliečiais reguliariai rengia teatralizuotas akcijas. Lapkričio pradžioje persirengusių žmonių minia ėjo į Vilniuje, Kirtimuose, esantį taborą. Akcijos dalyviai kūnus buvo apsirišę virvėmis, veidus išsipiešę taip, kad primintų skeletus. Rankose jie turėjo plakatus su nedviprasmiškais šūkiais: „Jis irgi norėjo gyventi, bet narkotikai jį nužudė!“, „Narkotikai – mirtis“, „Čia prekiaujama mirtimi“ ir t. t.

Eitynių priekyje ėjo žmonės, kurie stūmė karutį su geltonomis butaforinėmis plytomis. Ant jų buvo parašyta „gold“ (liet. – auksas). Jie ir simbolizavo iš narkotikų prekybos besipelnančius pardavėjus. Paskui juos lėtai pėdino grandinėmis suraizgyti „narkomanai“. Vienas tempė kitą. „Taip ir gyvenime: vienas klimpsta, o paskui save tempia kitus. Tie kiti – dar kitus. Ir taip be paliovos. Ir, jeigu šiandien tie žmonės jums tėra nepažįstami, svetimi benamiai, pagalvokite, kad rytoj vienas iš jų gali būti jums artimas žmogus. Narkotikai – baisi XXI amžiaus liga, ir nieko nedarydami leidžiame jai klestėti“,– sako M. Balčiūnas.

Kodėl taboras?

Vilniaus Kirtimų taboras teatralizuotoms akcijoms pasirinktas ne šiaip sau. „Drįstu kalbėti apie tai, ką žino daugelis, bet tyli, garsiai. Būtent čia vyksta didžiausia narkotikų prekyba, ir prekeivių narkotikais gali rasti bene kiekvienoje troboje. Kodėl taip sakau? Nes pats esu buvęs narkomanas. Vartojau kvaišalus 8 metus. Ne iš karto patekau į taborą. Viskas prasidėjo nuo lengvų narkotikų draugų kompanijose, „nekalto“ pavartojimo naktiniuose klubuose. Po to reikėjo stipresnių ir daugiau. Galiausiai ir pats atsidūriau tabore. Kad ir kas ką sakytų, čia prekiaujama mirtimi“, – atvyrauja Marijus.

Tiesa, už tokias teatralizuotas akcijas vyras sulaukia ne tik palaikymo, bet ir romų teisių gynėjų priekaištų. „Nesu prieš romus. Priešingai, esu už jų integraciją. Taborą jau seniai reikėjo iškraustyti. Ir perkelti ne į vieną vietą, o išskaidyti po visą Lietuvą. Tam, kad tie, kurie nori gyventi tinkamai, kurie nenori kasdien matyti narkotikų, narkomanų, įvairiausių konfliktų ir kitų baisybių, galėtų pradėti kitokį gyvenimą. Dabar jie to negali. Nuo mažų dienų vaikai mokomi vogti, apgaudinėti, meluoti. Jie mato, kaip tėvai, dėdės, tetos, kaimynai gyvena, ir galvoja, jog tai yra normalu. Bet tai nenormalu. Ne paslaptis, kad kai kurie narkotikų prekeiviai įtraukia net savo vaikus: paprašo nunešti, pernešti narkotikus. Nes vaikų niekas nestabdys, netikrins. Ar tokioje aplinkoje galima gyventi kitaip? Nemanau. Reikia imtis realių veiksmų, realios čigonų integracijos ir sunaikinti taborą. Tik tada galime tikėtis realių pokyčių, o ne eilinių mirčių“, – sako M. Balčiūnas.

Pramintais takais

Pasak Marijaus, visi narkomanai žino, kad tabore galima įsigyti narkotikų bet kada: bet kurią dieną, bet kuriuo metu. „Sustoja autobusas, ir narkomanai „šniūrais“ traukia į taborą. Nesvarbu, vasara ar žiema, rytas ar vakaras. Jie eina ir eina. Vieni miršta, kiti ateina į jų vietą. Kad žinotumėte, kiek pažįstamų jau netekau, kiek žmonių teko laidoti. Niekam to nelinkėčiau“, – sako vyras.

Pasak Marijaus, pirmos „dozės“ niekas į taborą nevažiuoja. Neretai lengvų narkotikų pabandoma naktiniame klube, gaunama per draugus, pažįstamus. Toliau norisi daugiau, tad ieškoma stipresnių svaigalų. „Atsiranda tokių, kurie pasiūlo užsukti į taborą. Pradedančiųjų narkomanų finansinė padėtis dar yra ganėtinai nebloga, jie sveiki – pabando, ir narkotikų poreikis tampa nuolatinis, tad kelionių dažnėja. Nelieka pinigų – bandoma jų susirasti. Prastėja sveikata – bandoma ją taisyti. Taip įsisukama į uždarą ratą, kai vieninteliu tikslu tampa nauja narkotikų „dozė“, – sako vyras. Pasak Marijaus, dabartiniai narkotikai ypač pavojingi. „Niekas nežino, kokia jų sudėtis, tačiau jų poveikis žmogui itin kenksmingas. Kartais pakanka ir vieno karto, kad žmogus užmigtų ir nepabustų“, – sako M. Balčiūnas.

O dėl „dozės“ narkomanai pasiryžę viskam. Jie vagia iš artimųjų, neša iš namų paskutinius vertingus daiktus, plėšia gatvėse, vagiliauja parduotuvėse. „Narkomanai žino, kad, jeigu neturi pinigų, bet turi kažką vertingo, gali tai iškeisti į narkotikus, todėl į taborą nešama viskas, kas turi kažkokią vertę. Kai kurie tabore net gyvena už narkotikus. Jie vykdo visus paliepimus – narkotikais prekiaujantys čigonai juos vadina „vergais“. Moteris narkomanes už „dozę“ žagina. Tokia baisi yra realybė“, – sako Marijus.

Apie šviesiąją pusę

Taip, ji yra. Istorijos, kai žmonės išsivaduoja iš narkotikų priklausomybės, susiranda darbus, sukuria šeimas ir gyvena visavertį gyvenimą, – ne tokios ir retos. „Kai eilinėje landynėje bandau prikalbinti narkomaną vaduotis iš priklausomybės, sakau, kad man pavyko, pavyks ir jam, dažnas abejoja. Mano, kad meluoju, kad pats nebuvau dugne. O juk buvau. Buvau smirdantis benamis narkomanas. Dabar esu laimingas vyras ir tėtis, dirbu mėgstamą darbą, padedu žmonėms, baigiau Vilniaus teologijos koledžą, dabar jau ketvirtus metus Mykolo Romerio universitete studijuoju socialinį darbą. Iš tikrųjų esu laisvas ir laimingas“, – sako Marijus.

M. Balčiūnas pradėjo vartoti narkotikus sulaukęs vos penkiolikos. „Kiekvienas pasiekia savo dugną ir kiekvienam jis vis kitoks. Nuo manęs nusisuko visi artimieji, draugai, likau be namų. Įklimpau į vagystes – grėsė rimti nemalonumai. Aštuoneri mano gyvenimo metai praėjo su kvaišalais. Supratau, kad jeigu ir toliau taip gyvensiu, man nebepadės niekas, tad ėmiau ieškoti pagalbos. Ir man padėjo. Labiausiai – tikėjimas. Įtikėjau Jėzų Kristų, ir jis mane išvadavo iš priklausomybės liūno, nors buvo labai nelengva“,– pasakoja vyras.

Tuomet jis nusprendė padėti tokiems pat kenčiantiems, kaip buvo jis pats. Ėjo į landynes, ieškojo narkomanų, vežė juos į bažnyčią, padėjo surasti reabilitacijos centrus. Po to gimė mintis įkurti savo centrą. „Nieko nėra neįmanoma, jeigu labai to nori“, – įsitikinęs Marijus.

Laimė būti tėvais

Su Olga Marijus buvo pažįstamas nuo vaikystės, tačiau ir vėl susitiko, kai vyras pradėjo eiti blaivybės keliu, o Olga tuo metu buvo apimta gilios depresijos, kurią gydėsi stipraus poveikio medikamentais. Laimė, kartu jiems pavyko įveikti ligą, ir tai abu sutuoktiniai vadina tikru stebuklu. Tačiau Balčiūnų gyvenime įvyko ir daugiau stebuklų. „Tikras stebuklas, kurį mums davė Dievas, yra mūsų dukrelė Elinga. Gydytojai tikino, kad Olga negali turėti vaikų, bet mes labai jų norėjome, meldėmės, ir mūsų gyvenime įvyko šis džiaugsmas – esame tėvai“, – džiaugiasi Marijus.

Šeima gyvena drauge su kenčiančiais nuo priklausomybių ir iš jų besivaduojančiais žmonėmis ir savo pavyzdžiu rodo, kodėl reikia rinktis blaivų gyvenimą ir kuo jis yra ypatingas.
Olga ėjo ir tebeina paskui Marijų, tiki tuo, ką jis daro, ir jam padeda. „Esame pasišventę tarnauti žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Labai tikime tuo, ką darome, ir darome tai nuoširdžiai. Mums svarbus kiekvienas kenčiantis, kiekvienas, kuriam galime padėti. Ir darome viską, kad tų žmonių gyvenimai keistųsi į gera“, – sako M. Balčiūnas.

Marijus daugiau dirba su priklausomybių turinčiais vyrais, Olga – su moterimis. Ir tomis, kurios pačios įklimpo į narkotikus, ir tomis, kurių vaikai, vyrai ar kiti giminaičiai kenčia nuo priklausomybių. Pastarosioms, pasak pašnekovo, taip pat labai reikia pagalbos. Kai artimasis ima vartoti narkotikus, visa šeima išgyvena tikrą pragarą. Tam, kad pagalba vartojančiajam būtų veiksminga, sutuoktiniai tiesia pagalbos ranką ir jų artimiesiems: pasakoja, kaip elgtis, aiškina narkomanų psichologiją, padeda krizių metu.

„Mamos, žmonos, seserys – jų pačių gyvenimai būna sužlugdyti vartojančių artimųjų rankomis. Jos sugniuždytos, išsekusios, praradusios viltį. Su jomis reikia dirbti, tad mes stengiamės, bet to nepakanka. Ateityje tikimės, kad pavyks įkurti tam tikrą moterų krizių centrą, kur joms galėsime skirti daugiau laiko, suteikti didesnę pagalbą“, – pasakoja pašnekovas.

Marijus su Olga daug laiko skiria ir narkotikų vartojimo prevencijai – važiuoja į mokyklas ir bendrauja su jaunimu. „Mūsų pasirodymai mokyklose taip pat yra teatralizuoti. Aprengiame 10 žmonių giltinės kostiumais, ir jie pasakoja savo gyvenimų istorijas. Kai apie narkotikų žalą pasakoji vaizdingai, jaunimas įsiklauso. Ir jeigu tai juos paskatins niekada nebandyti narkotikų, mūsų tikslas bus pasiektas“, – sako pašnekovas.

Keičiasi vertybės, keičiasi ir gyvenimas

Šiandien Marijus drauge su sutuoktine Olga yra atidarę tris reabilitacijos centrus „Naujas gyvenimas“, kuriuose šiuo metu gydosi 60 žmonių. Vienas iš jų veikia netoli Elektrėnų esančiame Latvių kaime, kitas – Lazdėnų kaime prie Vievio (čia glaudžiasi benamiai). Trečias reabilitacijos centras įkurtas Vilniuje, Skaidiškėse. Norinčiųjų gydytis yra gerokai daugiau, tad netrukus pora ketina atidaryti dar du centrus. „Jeigu mums pavyks, vienas reabilitacijos centras įsikurs Kaune, kitas – Trakuose.

Reabilitacijos centrų bendruomenė didelį dėmesį skiria dvasinių vertybių ugdymui, remiasi krikščioniškosiomis tradicijomis. „Mūsų gydymas paremtas ne vaistais, o psichologija. Žmonės čia gyvena bendruomenėje, patys tvarkosi, patys gamina maistą. Kiekvieną savaitę vis kitas žmogus tampa atsakingu – jį vadiname „namo šeimininku“. Toks žmogus prižiūri bendruomenę, skirsto darbus. Turime savo dienotvarkę, joje skiriama laiko ir darbams, ir mankštai, ir Biblijos skaitymui, ir pamokoms, ir darbo terapijai. Taip ugdomas žmogaus charakteris“, – pasakoja Marijus.

Reabilitacijos centre draudžiama keiktis, žeminti kitus žmones, meluoti, vogti, rūkyti, vartoti psichotropines medžiagas, nepaisyti bendruomenės taisyklių, tingėti, muštis, savavališkai išeiti už reabilitacijos centro ribų, turėti su savimi mobiliojo ryšio telefoną, grynųjų pinigų, kalbėti apie praeities patirtis iš įkalinimo įstaigų ir t. t. Tačiau bendruomenė visada pasiruošusi padėti kiekvienam, kuris turi priklausomybę ir nori pradėti ne tik sveikti, bet ir pasukti naujo gyvenimo keliu. Sveikimo programa trunka metus. Po jos didžioji dauguma pradeda naują, kitokį, gyvenimą.

„Keičiasi žmonių mąstymas, gyvenimo būdas, vertybės. Baigę reabilitacijos centro gydymo kursą, dauguma žmonių nustoja vartoti narkotines medžiagas ir alkoholį bei pradeda savo kelią iš naujo. Kažkas, žinoma, neištveria ir išeina iš mūsų – čia nėra jokios prievartos. Tačiau visa bendruomenė dėl to žmogaus išgyvena, kaip dėl artimojo, bando jį atkalbėti, meldžiasi už jį“, – sako Marijus.

Ką daryti, jeigu...

Nuo narkotikų nesame apsaugoti nė vienas. Kaip pastebi Marijus, ši priklausomybė įsibrauna ir į nepasiturinčiųjų, ir į turtingųjų namus, nepaiso nei lyties, nei išsilavinimo. „Nuo narkotikų kenčia ir jauni, ir brandaus amžiaus žmonės. Negalime teigti, kad narkomanai yra tik iš asocialių šeimų, dažnai yra visiškai priešingai. Turime apie tai žinoti, apie tai kalbėti, o jeigu nelaimė atėjo, turime mokėti prašyti pagalbos“,– sako M. Balčiūnas.

Jis pataria visomis išgalėmis padėti artimiesiems išbristi iš priklausomybės, kalbėtis su jais, drauge važiuoti į reabilitacijos centrus. Tiesa, dažnai narkotikus vartojantis žmogus tiesiog negirdi artimųjų, nenori gydytis, jam gerai taip, kaip yra. „Mamos ar žmonos prašo, maldauja, įtiki, kad žmogus pasikeis, nevartos, taigi ir vėl duoda pinigų, pavyzdžiui, cigaretėms. Narkomanas už juos perka narkotikų. Vėl kalbamasi, vėl prašoma, ir vėl tas pats. Jeigu tai nepadeda, žmogus jūsų negirdi, užtrenkite prieš nosį duris. Taip, tai sunku, reikia jėgų, kad taip pasielgtum, tačiau kartais tai yra vienintelis būdas priversti keistis“, – įsitikinęs Marijus.