Vasara dainuojantiems aktoriams – pats darbų įkarštis. Šiuo metu aktoriai Kristina Kazlauskaitė ir Vladas Bagdonas keliauja iš renginio į renginį, o rugpjūtį abu susitiks dešimtajame bardų muzikos festivalyje „Purpurinis vakaras“.

Laimius STRAŽNICKAS

– Festivalio koncerte „Neįtikėtini duetai“ dalyvausite abu. Vadinasi, ten nuskambės itin išpopuliarėjęs jūsų duetas „Baltas lino gyvenimas“?

Vladas Bagdonas (V. B.): – Taip ir bus, jei Kristina sutiks.

Kristina Kazlauskaitė (K. K.): – Aš sutinku, nes mes dviese gal nieko daugiau ir nesame dainavę... Kompozitoriui Alvydui Jegelevičiui pavyko šis kūrinys. Jis tapo tarsi liaudies daina. Kad ir kur nuvažiuočiau, visur prašo jį atlikti. O man didžiausia gėda, kad aš net žodžių neatsimenu.

– Kiek šiai dainai metų?

V. B.: – Tai ganėtinai sena daina, dar praėjusio šimtmečio.

K. K.: – Manau, kad jai tikrai bus daugiau nei trys dešimtmečiai...

– Prisimenate, kaip gimė ši daina?

V. B.: – Tai buvo A. Jegelevičiaus sumanymas. Mes tuo metu su Kristina jau reiškėmės muzikos srityje. Kristina dainavo roko operoje „Romeo ir Džuljeta“, koncertavo Jaunimo teatro aktorių „Namų muzikavimo grupėje“. Aš taip pat dainuodavau įvairiuose koncertuose.

K. K.: – Dėl šios dainos atsiradimo mes neturime jokių nuopelnų. Tiesiog mums pasiūlė – mes sudainavome. Matyt, kompozitorius norėjo, kad ši daina būtų atlikta su tam tikra aktorine išraiška.

– Tikėjotės, kad šiai dainai bus lemta taip išpopuliarėti?

K. K.: – Kai tik suskambėjo jos akordai, man širdį iškart užkabino. Kaip bus toliau, nieko nenujaučiau. Mane pakerėjo tas melodijos lengvumas, be to, ir tekstas apie Lietuvą tais laikais dar nebuvo įprastas. Neabejojau, kad žmonės ją greitai įsimins ir ims dainuoti. Alvydui jau tada sakiau, kad ji taps liaudies daina.

V. B.: – Ją mums palyginti greitai ir lengvai pavyko įrašyti. Manęs ir šiandien neretai klausia, ar galiu ją sudainuoti. Negaliu. Dainuojant duetu aš esu tik pritariamasis balsas.

K. K.: – Tai kad aš esu pritariamasis balsas. Kai manęs prašo padainuoti, pasidaro gėda, nes aš esu tik pritariančioji.

– Kompozitorius šią dainą kūrė galbūt būtent jums?

K. K.: – Nežinau, reikėtų klausti jo paties. Man būdavo sunku dainuoti, iš jaudulio kamuolys gerklėje strigdavo. Kai jaudina žodžiai ir melodija, siela tiesiog savaime veržiasi. Paprastai, jeigu dainos žodžiai – labai geri, atleidi, jei melodija mažiau pavyko, o jeigu muzika – labai gera, sakom, jog reikėtų geresnio teksto. O kai viskas atitinka, įvyksta tikras stebuklas.

V. B.: – Iš tiesų šiuo atveju sutapo viskas: ir muzika, ir tekstas, ir nuotaika... Mums visai nebuvo sunku. Būna tokių dainų, kai matyti, kad dainininkui tenka įdėti nemažai pastangų, ir dėl to nukenčia kūrinys.

– Ar šio dueto sėkmė jums buvo svarus stimulas toliau plėtoti savo veiklą?

K. K.: – Tai nebuvo nei startas, nei finišas. Ši daina atsirado vidury tos muzikinės veiklos.

V. B.: – Aš jau buvau dainavęs Vygando Telksnio dainų. Labai populiari buvo „Mano senai mokyklai“. Vėliau nuskambėjo „Vaikystės šviesa“, nemažai įvairių A. Jegelevičiaus, Algimanto Raudonikio dainų. Neseniai sulaukiau skambučio su prašymu padainuoti „Mano senai mokyklai“ viename išleistuvių vakare.

K. K.: – Tiek metų praėjo, o žmonės vis dar nori girdėti. Tai daug ką pasako. O dabar dažnai nutinka taip: tris kartus padainuoja ir tos dainos jau tampa legendinės, kultinės. Juokas ima...
– Kur savo dainoms ieškodavote poezijos?

V. B.: – Aš mėgindavau idėjų ieškoti pas kitus, tačiau nemažai dainų yra ir su mano idėjomis. Kartais, kai pajuntu, kad kokia nors daina man yra artima, paimu ją ir sulietuvinu ar tiesiog ką nors prikuriu.

– Kodėl bardų bendruomenėje tiek daug aktorių?

K. K.: – Mano galva, aktoriai nesirenka dainuoti pigių tekstų. Jiems svarbu poezija ir gili mintis. O gerą poeziją surasti gali tik jautrus žmogus.

V. B.: – Jei paanalizuotume bardų sąrašus, pamatytume ir kitokių profesijų žmonių, ir studentų nebūtinai iš menų fakultetų. Galbūt taip yra dėl to, kad yra žmonių, kurie rūpinasi bardų muzika ir telkia juos į būrį.

K. K.: – Kai aktorius imasi dainuoti, jam labai rūpi, kaip tai padaryti geriau. Čia yra savotiškas išraiškos būdas, kur reiškiasi individualumas ir laisvė. Aktoriai juk nėra laisvi žmonės, jie turi paklūsti daugelio nuomonei. O dainavimas yra tavo monologas – tikra laimė dainuoti taip, kaip tu nori ir kaip tau atrodo geriausia.

– Aktorinis meistriškumas dainuojamojoje poezijoje yra didelis pranašumas?

K. K.: – O kaipgi? Tą pačią dainą kiekvienas gali atlikti skirtingai. Kitą kartą net pačios dainos gali neatpažinti. Aš nelaikau savęs barde. Man net pavydas viduje kunkuliuoja. Aš per daug kompleksuoju, apgailestauju, kad jokiu instrumentu negroju. Mokėčiau – mielai tai daryčiau. Sovietmečiu buvau išmokusi akordų, porai dainelių sau pritardavau. Rimtai groti neišmokau, net natų nepažįstu.

V. B.: – Aš taip pat nepažįstu natų. Ką išmokau iki dvylikos metų, tą ir dabar moku. Esu tarsi sustingęs tame amžiuje ir nė kiek nepatobulėjau. Tad toks tas mano meistriškumas.

– Jūsų jaunystės laikais tikriausiai netrūkdavo susiėjimų ir pamuzikavimų...

K. K.: – Ne tas žodis... Krūviai būdavo milžiniški: repeticijos teatre, gastrolės, spektakliai, daugelis jau vaikų turėjome. Tad tokioms linksmybėms likdavo tik naktys. Tais laikais kokie penki aktoriai turėjo mažus butelius tame pačiame name Žalgirio gatvėje. Tad jei pas kurį pasklisdavo gitaros muzika, visi iškart subėgdavom. Užtat kiek grožio ir dainų gimė tose virtuvėlėse.

– Su kokia muzika jūs užaugote?

V. B.: – Mano dukra anksti pradėjo mokytis muzikos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Tad man tekdavo klausytis tai, ko jai reikėdavo klausytis – daugiausia klasikinės muzikos. Arba klausydavau tai, ką girdėdavau per radijo tašką. Aš brendau tikrai ne „Bitlų“ klausydamas. Man labiau imponavo Vladimiras Vysockis. „Bitlai“, visa amerikietiška muzika buvo Vilniaus centro muzika.

K. K.: – Tais laikais buvo labai populiari daugelyje Lietuvos vietų girdima lenkų radijo laida „Lato z radiem“, kur skambėdavo daug įvairios muzikos. Aš nuo 1965 metų klausydavau viską, ką toje laidoje grodavo. Jaunystėje ir estradiniame ansamblyje dainavau, o mažytė bažnyčios chore giedojau. Mokėjau ir tais laikais labai garsaus dainų ir šokių ansamblio „Inkaras“ dainas. Viena mokytoja mus buvo išmokiusi liaudies dainų. Iš Kauno atvažiavusi į Vilnių susidomėjau V. Vysockio kūryba, Povilo Mataičio etnografinėmis dainomis. Mokėjau ir rusų, ir visas lietuvių estrados dainas. Galėjau nesustodama visą parą jas dainuoti.

– Ar su gitara rankose būdavo galima pasakyti daugiau nei tradicine estrada?

V. B.: – Mano diplominis spektaklis buvo „Jūros vilkas“, kurį statė Zenonas Buožis. Tame spektaklyje reikėjo brazdinti gitara. Pamenu, kartą Vytautas Kernagis man prisipažino, jog eidavo į užkulisius paklausyti, kaip aš ten brazdinu. Matyt, buvo tokios muzikos poreikis. Ta muzika rimtumu nepasižymi, tačiau klasikinė gitara, priešingai nei elektrinė, turi savotišką skambesį. Jis labiau priartina atlikėją prie žiūrovų.

K. K.: – Tas skambesys yra arčiau sielos stygų. Kai išgirstu elektrinės gitaros garsą, pasijuntu tarsi lentpjūvėje. O kai užgroja klasikinė, pajuntu, kaip kiekviena styga paliečia sielą.

V. B.: – Mano vaikystės metais tų klasikinių šešiastygių gitarų nebuvo parduotuvėse. Aš ją tik vėliau nusipirkau, o pradėjau nuo septyniastygės. Buvau savamokslis, mokiausi iš visokių vadovų. Tačiau kai atsibodo, savo grojimą supaprastinau savais akordais.

– Abu esate ne tik gerai žinomi aktoriai, bet ir atlikėjai. Kaip šiandien traktuojate savo muzikavimą?

K. K.: – Dainomis man išsiveržia tai, kas susikaupia sieloje. Namuose aš viena ir kalbu, ir dainuoju, ir ginčijuosi, ir monologus sakau.

V. B.: – Dabar man dainavimas tapo gyvenimo būdu. Jei mėnesį nebūtų pasirodymų, nežinočiau, ką veikti. Net neatsimenu, kodėl vėl atsirado tas poreikis dainuoti. Mirus V. Telksniui to nebedariau. Vėliau namuose vėl pradėjau groti, daineles kurti. Tada dar buvau su Rūta Vanagaite, kai ji paklausė, ar ne kokiam jubiliejui ruošiuosi. Patarė išleisti kompaktinę plokštelę. Surinkau dainas ir išleidau „Dainas sau“.

– Prisimenu, 2004 metais sakėte, jog jau net ir gitarą atidavėte...

V. B.: – Atidaviau ir sakiau, jog jos daugiau neimsiu. Tačiau atsirado „Bardai LT“ ir prirėmė mane prie sienos. Dabar maždaug pusę veiklos užima vaidyba ir tiek pat – dainavimas.

– Kristina, ar jūs šiandien daug dėmesio skiriate muzikavimui?

– Šiandien tų dainuojančiųjų jau yra tiek, kad lįsti man, pensininkei, nėra prasmės.

– Tačiau jūsų ir Vidmanto Urbono duetas „Dvi širdys – dvi istorijos“ kone kasdien skamba per radiją... Ar šiandien jūsų ryšiai dar nenutrūkę?

– Tą dainą Vidmantas išvertė iš ispanų kalbos ir mes ją sudainavome LNK projekte „Žvaigždžių duetai“. Ji žmonėms labai patiko, dar ir radijas čia pridėjo savo. Net nežinau, kas čia svarbiau – žodžiai ar melodija, bet man yra ir gražesnių dainų. Porą metų mes vis sulaukdavome kvietimų padainuoti. Tačiau naujų dainų nekūrėme.

– Kada jaudinatės labiau – lipdami į sceną dainuoti ar atskleisti publikai savo sukurtą personažą?

K. K.: – Man abiejose situacijose jaudulio būna vienodai. Aš apskritai esu tarsi patologinė jaudinimosi mašina. Ypač baisus tas laukimo momentas – jaučiuosi, lyg kažkas būtų apipylęs verdančiu vandeniu. Bėgant metams didėja atsakomybės jausmas, kartu su juo ir stresas. Kartais žmonės sako, jog scenoje jaučiuosi kaip žuvis vandeny, tačiau iš tikrųjų – kaip žuvis ant kranto. Pasidaro lengviau tik tada, kai jau veiksmui prasidėjus pajuntu ryšį su žiūrovais. Tačiau ir tada nuolat žiūri, kad neapsijuoktum, neįžeistum to žmogaus, su kuriuo esi ant scenos, neapsibliautum.

V. B.: – Nėra taip paprasta išeiti į sceną nei vaidinti, nei dainuoti, tačiau kai išeini, pamiršti baimę. Kai būna mano vakarai, visuomet prašau neišjungti salėje šviesų – noriu matyti žiūrovų veidus, jų akis. Aš noriu su jais bendrauti.

K. K.: – Kodėl sunku vaidinti tuščiai salei? Todėl, kad jautiesi tarsi juodoje duobėje. Vienaip yra, kai esi su partneriu scenoje – norisi bendrauti, justi bendrą pulsą, bet kai esi vienut vienutėlis, jautiesi taip, tarsi į tuščią šulinį dainuotum.

– Ar, jūsų nuomone, muzikoje yra daug dalykų, kurių neturėtų būti?

V. B.: – Su muzika gal ir viskas gerai, tačiau tekstuose, kuriuos kartais dainuoja, girdi tokių dalykų, kokių nenorėtum girdėti. Kartais net stebiesi, kaip tokie dalykai pakliūva į eterį.

K. K.: – Aš manau, kad suaugusieji atsirinks, tačiau kaip tokius dalykus suvoks tie, kurie dar tik bręsta, kai į eterį prasimuša tokie apgailėtini dalykai, apie kuriuos dar pasakoma „nu ir pavarė“. Man tai – šiurkštus chamizmas ir nieko daugiau. Kažkada išgirdęs žodį „žmogžudystė“ net krūptelėdavai, o dabar šį žodį per televizorių gali išgirsti ne kartą per dieną – tai tapo tarsi niekuo nestebinanti kasdienybė.

– Kada dainuojamoji poezija buvo populiaresnė – jūsų jaunystės laikais ar dabar?

K. K.: – Tais laikais jos buvo, bet ne tiek daug. O šiandien?.. Viską pasako tai, kad rengiami tris dienas trunkantys festivaliai.

– Kokios gyvenimo situacijos jus labiausiai įkvepia muzikuoti?

V. B.: – Net nežinau... Ateina ūpas ir parašai dainą. Nusižiūri kokį nors sakinį, apipini jį gražiais žodžiais ir kuri istoriją. Visos mano dainelės yra baladės tipo gyvenimo gabalėliai. Man svarbiausia – pagauti kokį nors tos istorijos momentą.

– Ar visas tas daineles paleidžiate į viešumą?

V. B.: – Esu išleidęs keletą plokštelių. Mano dainelės – neformatinės, todėl per radiją jos neskamba. Tačiau, sprendžiant iš žiūrovų, kurie ateina į mano koncertus, jie viską žino.

K. K.: – Užtat ir ateina, kad žino, ko tikėtis ar ką išgirs. Jie pasitiki tavimi, nes žino, kad išgirs tai, kas jiems įdomu ir juos jaudina.

– Vasara dar tik perkopė į antrąją pusę. Kuo šiuo metu gyvenate?

V. B.: – Turiu savaitę laisvo laiko. Ją skirsiu kūrybai. Liepos pabaigoje kaip bardas esu pakviestas į Jūrmalos festivalį. Paskui laukia įvairūs koncertai ir spektakliai Maskvoje ir Sankt Peterburge.

K. K.: – O aš dabar pensijoje. Dalyvavau įvairiuose renginiuose. Dzūkijoje teko viename dalyvauti su Veronika Povilioniene. Ne visada žmonės turi pinigų, tad atsidėkoja ir medumi, ir džiovintais baravykais ar sūriais. Žmonės nori šventės, o kai jiems įdomu, tuomet ir man labai smagu.

– Jus dažniau kviečia kaip Kristiną ar kaip kokį nors personažą?

– Būna įvairiai. Jei reikia daugiau linksmumo, būnu Zita iš Mažeikių ar panelė mokytoja. Kartais pusę renginio būnu savimi, pusę – kokiu nors personažu. Per renginį Grūto parke visą dieną buvau Larisa. Įspūdis – begalinis. Tačiau manęs, sulaukusios tokio amžiaus, jau nelabai kam reikia. Anekdotų, kaip kokie humoristai, aš nepasakoju.