Vilnietė Inga – apie gyvenimą abipus Atlanto

Vilnietė Inga – apie gyvenimą abipus Atlanto

Inga sako juntanti begalinį pasitenkinimą, kai gali padaryti ką nors naudingo ir malonaus žmonėms.


„Taip, aš esu pasaulio pilietė“, – sako Vilniuje gimusi, augusi ir psichologijos mokslus baigusi dailininkė Inga Pauliukevičiūtė-Wilke. Moteris surado savo meilę ir laimę svetur, tačiau savęs nelaiko meilės tremtine. Ištekėjusi už vokiečio, kurį laiką gyvenusi Vokietijoje, dabar jau bemaž aštuonerius metus su šeima įsikūrusi Čikagoje, buvusi vilnietė turi širdžiai mielus užsiėmimus – tapybą ir jogą.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Smagi Vilkės meilės istorija


Apie tokius žmones kaip Inga, suradusius savo laimę svetur, bet nepamirštančius Lietuvos, paprastai sakoma: viena koja – kažkur Vakaruose, kita – Lietuvoje. Ištekėjusi už vokiečio gamtos mokslininko Anreaso, Inga kurį laiką gyveno Vokietijoje, bet vėliau, kai vyrui dėl mokslinių tyrimų teko vykti į Jungtines Amerikos Valstijas, likimas ir ją kartu nubloškė į šios šalies didmiestį Čikagą, kur ji tapo aktyvia ten gyvenančių lietuvių bendruomenės nare, pasijuto šioje tautiečių salelėje reikalinga ir sava.


Prieš du dešimtmečius I. Pauliukevičiūtė, ką tik Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete baigusi psichologijos studijas, išvyko tęsti mokslų. „Tada ir sutikau Andreasą. Jis buvo kitoks negu iki tol mano pažinoti vaikinai. Aš jam patikau, o jis man – taip pat, ypač savo požiūriu į gyvenimą. Tuomet buvo vestuvės, paskui gimė du sūnūs. Tad istorija visai paprasta, panaši į daugelio moterų, kurios ištekėjo už užsieniečių ir išvyko gyventi į kitą šalį. Na, meluoju, gal ir nepanaši, maniškė – kiek kitokia, nes visos istorijos, kaip ir žmonės, skiriasi“, – juokiasi pašnekovė.

REKLAMA


43-ejų Inga – jaunatviška, veikiau panaši į studenčiukę negu į dviejų paaugusių sūnų – šešiolikmečio Jono ir dešimtmečio Luko – mamą. Tėvynės Lietuvos, kaip kad pastaruoju metu daro kai kurie trečiosios, o gal net ketvirtosios kartos lietuviai emigrantai, ji niekada nesmerkė, juo labiau neišsižadėjo.


„Tiesiog likimas viską taip sudėliojo, ir aš jam dėkinga, kad turiu puikią šeimą, kad pamačiau, kaip žmonės gyvena svetur, o labiausiai – kad susipažinau su Andreasu. Jo pavardė – Wilke, tad už jo ištekėjusi tapau Vilke. Taip parašyta lietuviškame pase, – šypsodamasi pasakoja moteris. – Lietuvės draugės iš manęs juokiasi ir sako, kad lietuviškai skambanti Vilkė man labai tinka, ji – tarsi pravardė.“


Pašnekovė stebisi, kad dėl pavardžių rašymo dokumentuose Lietuvos kalbininkai nesutaria, juk užsienyje dėl to, kad vyro ir jos pase įrašytos pavardės skiriasi viena raide, kyla nemažai problemų.
Beje, kai Ingos mama Gražina Pauliukevičienė, tuomet dirbusi viename iš sostinės muziejų, sužinojo, kad dukra išteka už vokiečio ir gyvens užsienyje, kilo skandalas. Mama verkė, o dukra įrodinėjo, kad jos išrinktasis – pats geriausias, kad panašių vyrų Lietuvoje nėra, o Vokietija – visai arti.


Vilnietė Inga – apie gyvenimą abipus Atlanto
Išskirtinio dizaino suknelės. Mildos Juknevičiūtės nuotraukos


Likimas nubloškė į Čikagą


Tačiau atsitiko taip, kad Ingos vyras turėjo savo mokslinius tyrimus tęsti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir 2007 m. ten apsigyventi. Inga pamena, kaip jiedu su vyru ten nuvyko su keturiais lagaminais, po truputį kūrėsi tai viename, tai kitame nuomojamame bute, vėliau įsigijo namą, jį jaukiai įsirengė, kad galėtų ir gimines ar draugus iš Lietuvos priimti. „Iš pradžių kokius penkerius metus, kol neturėjau „žalios kortos“, buvau tik namų šeimininkė, paskui tapau barbe devyndarbe“, – juokiasi moteris, dirbusi lituanistinėje mokykloje, taip pat susižavėjusi joga parengusi kelias jogos programas ir vedanti užsiėmimus. Lietuvė priklauso ir psichologinės ir dvasinės pagalbos tarnybai, kurios veiklos dirva – labai plati.

Inga džiaugiasi, kad su vyru apsigyveno būtent Čikagoje, kur yra didžiulė ir daugialypė lietuvių bendruomenė, kad jai priklauso įvairių profesijų ir amžiaus žmonės, todėl yra iš ko rinktis, su kuo bendrauti.

REKLAMA


„Beje, aš į tą lietuvių emigrantų būrį įsipaišiau per vyresnėlio sūnaus Jono krepšinį. Ten, kaip ir Lietuvoje, visi serga krepšinio liga, visi žino, kas toks Arvydas Sabonis. Per olimpiadą keliolika tautiečių ketina vykti į Rio de Žaneirą ir palaikyti Lietuvos komandą. Čikagoje yra krepšinio klubas „Lituanica“, jį lanko vaikai nuo mažumės. Ten tėvai bendrauja, tampa kone giminėmis. Mus, atvykusius į Ameriką pastarąjį dešimtmetį, vadina „trečiabangiais“ lietuviais“, – pasakoja pašnekovė ir pabrėžia ypatingos pagarbos nusipelniusius pirmosios bangos emigrantus iš Lietuvos. Beje, jų dar yra nemažai. „Aš juos be galo gerbiu, nes tai žmonės, kurie išlaikė lietuvybę. Jų vaikai ir anūkai kalba lietuviškai, o jeigu kartais vyresnieji išgirsta savąjį jaunimą tarpusavyje kalbantį angliškai, perspėja: „Kodėl kalbate angliškai? Juk esate lietuviai.“ Per šventes ne viena garbaus amžiaus moteriškė ateina pasipuošusi tautiniais drabužiais ar bent jau gintaro papuošalais. Lietuvių liaudies dainų taip pat niekas neužmiršo, jos skamba ir, manau, dar ilgai skambės.“


Vilnietė Inga – apie gyvenimą abipus Atlanto

Parodose atsispindi dailininkės paieškos siekiant dvasinio tobulėjimo ir materialaus pasaulio harmonijos.

Spalvingas pasaulis ant įnoringojo šilko


Savo spalvingus tapybos ant šilko paveikslus ir vienetines sukneles Inga Lietuvoje parodė pirmą sykį ir susilaukė gražių įvertinimų. Tai buvo proga susitikti ir su buvusiomis studijų draugėmis – jos per parodos atidarymą demonstravo lengvas, harmoningomis spalvomis ištapytas sukneles. Prieš metus panašią parodą moteris buvo surengusi Čikagoje, tenykštės lietuvių bendruomenės centrui priklausančioje „Sielos“ galerijoje.


Tai, ką matėme Ingos darbų parodoje „Žaidžiu spalva“, džiugina akį ne tik harmoningomis spalvomis, bet ir tematika – juose atsispindi menininkės meilė žmogui ir gamtai, jos pačios juntama materialinio ir dvasinio gyvenimo pusiausvyra. Beje, akivaizdu, kad kūriniams įtakos padarė ir tebedaro Rytų filosofija ir joga, kurių subtilybių moteris sėmėsi viešnagės Indijoje metu. Dailininkės gyvenimo filosofiją bene labiausiai įprasmina paveikslas ant šilko „Laikau pasaulį“. Jį pati autorė vadina savo autoportretu.


Iš kur polinkis į dailę? „Matyt, mano meninė prigimtis paveldėta iš močiutės. Ji mokėjo dailiai megzti, siūti, siuvinėti ir mane to išmokė. Gal todėl pirmiausia ir norėjau rinktis drabužių dizaino studijas. Mes su močiute nebuvome labai artimos, bet tai, ką ji darė, man buvo gražu. Močiutės jau seniai nebėra, bet kuo toliau, tuo labiau aš vertinu jos estetinį pasaulio suvokimą, – prisipažįsta Inga. – O tapyba ant šilko susidomėjau būtent tada, kai mokiausi Vokietijoje. Užsukau pas ten gyvenančią draugę Eglę ir užtikau ją sėdinčią prie ant rėmo užtempto šilko ir renkančią tinkamas spalvas piešiniui. Kai pamačiau, man užgniaužė kvapą. Be to, taip atsitiko, kad per savo gimtadienį iš vienos dėstytojos gavau knygą apie šios rūšies tapybą ir visas tam reikalingus atributus. Tad kibau į darbą ir atrodo, jog man sekasi.“



I. Pauliukevičiūtė-Wilke pasakojo, kad piešti mėgo nuo ankstyvos vaikystės, o jos mama mėgdavo sakyti, kad jos vienturtė ir gimė su pieštuku rankoje. Tiesa, mergaitę mama leido mokytis ir muzikos – Inga lankė pamokas Balio Dvariono muzikos mokykloje. Baigusi vidurinę mokyklą, labai norėjo stoti į Vilniaus dailės institutą, tačiau pabijojo, kad ten didžiulis konkursas ir neįstos, todėl pasirinko ją taip pat dominusią klinikinę psichologiją.


„Man patinka būti laisvąja menininke, tokia, kokia esu dabar. Juk piešimas, tapyba, ypač ant tokios medžiagos kaip šilkas, taip pat aliejiniais dažais ant drobės, yra geriausias poilsis, relaksacija. Pabandykite ir suprasite, – tikina dailininkė. – Kai tapau „aliejumi“, viską aplinkui pamirštu, kartais dažais išsiteplioju kaip vaikas, nes retai kada naudoju teptuką – dažus tepu mentele. Kas kita, kai tapau ant šilko. Tuomet piešinį kruopščiai brėžiu teptuku. Šie dažai – specialūs, beveik bekvapiai, greitai džiūstantys – prisilietei ir išdžiūvo, negali nieko koreguoti. Smagu, kai tavo darbas telpa delne. Tereikia pakabinti ant medinių, geriausia – ąžuolo, lazdelių.“


Vilnietė Inga – apie gyvenimą abipus Atlanto

Su mama Gražina Pauliukevičiene.


Pasiilgsta gimtinės


Ar nepasiilgsta Lietuvos? „Tikrai pasiilgstu, nors lietuvybės Amerikoje tikrai yra daug ir ji labai stipri. Tenykščiai emigrantai gal net labiau myli Lietuvą negu kai kurie čia gyvenantys žmonės. Žinoma, neįkainojamos yra gimtinėje rengiamos dainų ir šokių šventės, į kurias suguža tautiečiai ir iš užsienio šalių, bet kartais, kai perskaitau internete komentarus patriotizmo tema, darosi liūdna ir graudu. Matyt, tas tėvynės ilgesys būdingas ne kiekvienai kartai, o gal tai priklauso nuo auklėjimo, tautinių tradicijų puoselėjimo šeimoje ar dar ko nors, ko ne visi savyje turi“, – sako Inga ir priduria, kad prieš dvejus metus jos vaikai, lankę „Vyturio“ chorą, dalyvavo Vingio parke vykusioje „Dainų dienoje“, ir labiausiai jiems patiko tautiniais drabužiais pasipuošusių choristų eisena nuo Katedros aikštės Gedimino prospektu iki Vingio.


Ko palinkėtų sau ir kitiems? „Iš tiesų sau linkiu labai svarbaus dalyko – savo gyvenime viską minimalizuoti. Tai kryptingai ir bandau daryti. Noriu Amerikoje jaustis taip pat gerai, kaip jaučiausi kažkada gimtinėje ir tada, kai sukūriau šeimą ir gyvenau Vokietijoje. Dabar visiems atviros durys į pasaulį, bet sau ir kitiems linkiu niekada nepamiršti savo šaknų“, – teigia lietuvė, jau bemaž dešimt metų aktyviai dalyvaujanti Čikagos lietuvių bendruomenės (beje, joje nemažai ir menininkų) gyvenime.
„Amerikoje jaučiuosi puikiai, turiu daug draugų. Toks keistas gyvenimo dėsnis: gyvendama Čikagoje, pasiilgstu Lietuvos, o kai ilgiau pabūnu Lietuvoje ar Vokietijoje, kur gyvena anyta ir dažnai buvoja mano vaikai, jau noriu grįžti į savo jaukius namus už Atlanto“, – atvirauja moteris.

REKLAMA


Svarbu ne imti, o duoti


Inga pabrėžia, kad jai gyvenime svarbiausias dalykas yra ne imti, o duoti. „Kai galiu padaryti ką nors naudingo žmonėms, jaučiu begalinį pasitenkinimą... Tą savo gyvenimo filosofiją bandau įteigti ir kitiems. Esu įsitikinusi, jog kiekvienas žmogus turi kokį nors talentą, nors kartais jį nešiojasi savyje užgniaužtą ir vėlokai atranda. Arba būna taip, kad atranda, tačiau jo neparodo kitiems, – sako pašnekovė. – Čikagoje dirbdama su moterimis nuolat kartoju: „Esate nuostabios, gabios ir dalykitės tuo, ką žinote, ką turite savyje. Tai yra labai svarbu ir ypatinga ne tik jums pačioms ar jūsų artimiesiems. Dalijimasis – itin svarbus kiekvieno individo gyvenime. Juk esame visi tokie skirtingi, o kai patirtį sujungiame, pasaulis tampa žymiai gražesnis.“