Dalius Mertinas: „Žinau, kad gyvenimas yra trumpas“

Dalius Mertinas: „Žinau, kad gyvenimas yra trumpas“

D.Mertinas: „Jėgas stengiuosi atiduoti darbui, nes žinau, kad gyvenimas yra trumpas“. LNK Archyvo nuotrauka


Ketvirtadienį, gegužės 4 dieną, po ilgų metų kovos su vėžiu, mus paliko aktorius Dalius Mertinas.
Prieš kelerius metus interviu „Savaitei“ jis kalbėjo, jog jeigu jam reikėtų papasakoti tikrąją savo istoriją, joje nebūtų vien niūrios spalvos. Atsirastų vietos ir džiugesiui, ir humorui, ir sarkazmui.


Laimius STRAŽNICKAS


– Jeigu dabar paklausčiau apie dramatiškiausias jūsų gyvenimo akimirkas, tikriausiai tektų kalbėti apie jus užklupusius sveikatos iššūkius?..


– Taip, apie ligas, nuo kurių nepavyko pabėgti. Limfoma mane užklupo prieš dešimtį metų, bet šiuo metu, tris kartus belsdamas į stalą, galiu pasidžiaugti, kad lyg ir pabėgau nuo jos – dabar jaučiuosi puikiai.


– Kas jums teikė daugiausiai stiprybės sunkiausiais momentais?


– Artimiausi žmonės, nes vis tiek tuo metu būni jų rate. Iškart susitarėme, kad nekalbėsime apie ligą, nepradėsime vienas kito laidoti, nenukabinsime nosių ir nevaikštinėsime paplūdusiomis akimis. Tik aš gyvenau kitaip: gaudavau stiprias vaistų dozes, nuo kurių būdavo bloga, reikėjo ilgai ir nuobodžiai gydytis, „išsilaižyti“ visa tai. Kartais negalėdavau dirbti, nors darbas man padėdavo užsimiršti, atitrūkti nuo kasdienybės. Tada pamiršdavau ligas, negalvodavau, kodėl taip atsitiko, kas gali būti ir kuo tai baigsis. Papildomų teigiamų emocijų suteikdavo ir gamta. Jei galėdavau, ilgesnį laiką pabūdavau prie jūros. Tie trumpi pasivaikščiojimai, buvimas toje stichijoje mane labai atgaivindavo.


– Ar dabar gyvenate labiau tausodamas savo jėgas?


– Stengiuosi jas atiduoti darbui, nes žinau, kad gyvenimas yra trumpas, o tų progų pasirodyti spektaklyje, kine, seriale ar televizijoje nėra daug. Kabiniesi, kur tik įmanoma, stengiesi atsiskleisti, kad žiūrovas tavęs nepamirštų. Esu labai savikritiškas ir stengiuosi sąžiningai žiūrėti į darbą.

REKLAMA


– Ar jaučiate, kad jus užklupusios negandos jus pakeitė?


– Taip, mane jos nusodino ir apramino. Anksčiau gyvenime būvau ekspresyvesnis, labiau draskiausi, o dabar esu ramesnis, galvoju, jog reikia tausoti jėgas. Jeigu vyksta serialo filmavimai, stengiuosi „neišsibarstyti“ per pirmąsias tris savaites, kad užtektų jėgų ir dar trims kitoms.


– Kokie darbai jums palikę šilčiausius prisiminimus?


– Pirmiausiai norėčiau minėti LRT serialą „Giminės“, kuris buvo filmuojamas daugybę metų, turėjo ir pratęsimą. Jame kūriau Sauliaus Šepučio vaidmenį. Iš jaunystės laikų ir pirmųjų darbų man labiausiai įstrigo pats pirmasis – Martyno vaidmuo trijų dalių 1988 metais sukurtame video filme „Vilius Karalius“ pagal to paties pavadinimo Ievos Simonaitytės romaną. Šiuo vaidmeniu likau labai patenkintas, galiu jį žiūrėti visiškai ramiai, o tai man labai retai pavyksta, nes paprastai žiūrėdamas labai nervinuosi. Šiam vaidmeniui dešimties balų sistemoje drąsiai galėčiau parašyti devynetą. Dar įsiminė puikus serialas „Grybauskai“, kuriame dirbo profesionalus humoristų ir aktorių kolektyvas.


– Jeigu galėtumėte rinktis, rinktumėtės serialo aktoriaus ar rimtos laidos vedėjo darbą?


– Rimtos laidos vedėju galėčiau būti, jei pats ją kurčiau, jai rinkčiau visą medžiagą ir būčiau prodiuseris. Tada man būtų labai įdomu. Nors turiu nemažai laidų vedėjo patirties, ne vienerius metus esu jas vedęs, išmokau, kaip elgtis prieš kamerą, suvokiu kitas eterio subtilybes, tačiau mano profesija – aktorystė, tad man mieliau vaidinti nei vesti laidas.

REKLAMA


– O teatras, nuo kurio prasidėjo jūsų karjera, ar vis dar yra jūsų svajonė?


– Žinoma, aš juk esu aktorius, teatre dirba mano kolegos. Aš dažnai nueinu pasižiūrėti jų darbų, domiuosi ir laukiu premjerų. Man aukščiausio lygio menas yra Eimunto Nekrošiaus darbai. Gaila, kad nėra jo teatro. Keista, kad talentingiausi žmonės dažniau dirba kažkur kitur nei namie. Manau, tai didelė mūsų gyvenimo spraga.


– Tad jei atsirastų proga, lėktumėte vaidinti į teatrą visomis išgalėmis?


– Atvirai prisipažinsiu, buvau gavęs tokių pasiūlymų, bet kai gyvenimas su manimi jau buvo iškrėtęs pokštą, negali žinoti, ar ir vėl neteks gultis į ligoninę ir sugadinti teatro repertuaro. Tad į teatrą nebuvau grįžęs, nors mintimis visuomet esu ten.


Dalius Mertinas: „Žinau, kad gyvenimas yra trumpas“

Su žmona Laima. „Eltos“ nuotrauka


– Ar menate, už kokį darbą esate gavęs didžiausią honorarą?


– Prisimenu. Bet tai buvo ne Lietuvoje. 1988 metais kartu su aktoriumi Laimonu Noreika mes buvome pakviesti filmuotis Gorkio studijos filme „Gangsteriai okeane“. Vaidinome blogiečius amerikonus. Filmavimai vyko Simferopolyje ir Sevastopolyje, beveik visą laiką laive. Filmas niekuo nereikšmingas ir nepasakyčiau, kad įdomus, tačiau honoraras buvo nerealiai didelis. Už jį tais laikais nusipirkau automobilį „Žiguli“ ir dar liko.

– Ar tapus aktoriumi dažnai tekdavo dirbti kitus darbus, kad prisidurtumėte prie algos?


– Jaunystėje buvau pakankamai geras krepšininkas, baigiau sporto mokyklą. Buvo metas, kai žaidžiau tuometėje Grąžtų gamyklos krepšinio komandoje. Mūsų komanda rungėsi Lietuvos krepšinio antrojoje lygoje. Už tai gaudavau didesnę algą nei man mokėdavo Jaunimo teatras. Kitokių darbų gyvenimas mane neprivertė išmokti. Nors galiu pasigirti, kad ūkyje nesu žalias ar visiškas nemokša. Kai reikia ką nors pataisyti ar sumeistrauti, visuomet imuosi iniciatyvos ir man tai neblogai pavyksta. Tik elektros darbų nesiimu.


– Ar padedate savo žmonai Laimai jos audinių versle?


– Na, aš niekada nestovėjau jos parduotuvėje už prekystalio, bet iš pradžių mes kartu važinėdavome į parodas. Aš neblogai moku anglų kalbą, tad padėdavau jai susikalbėti su žmonėmis. O ji turi skonį, supranta spalvas ir išsirenka audinius.

– Ar savo vasarą galite įsivaizduoti be poilsio Nidoje?


– Vargiai. Jau bene 40 metų, kai kasmet važiuoju į Nidą. Pradėjau gal nuo aštuntos klasės, kai susidomėjau buriavimu. Gyvendamas šeimoje nepraleidau nė vienos vasaros be Nidos. Tikiuosi, kad šiemet rugpjūtį pavyks kažkiek paatostogauti.



– Dėl ko pasiilgstate Nidos?

– Man patinka, kad ten nėra žmonių makalynės. Mėgstu vaikštinėti. Leidžiuosi pėstute iki Preilos ar Pervalkos, aplenkiu didesnes žmonių susibūrimo vietas, sutinku pažįstamų, kurie, kaip ir aš, daro tą patį. Man reikia vienatvės, tikro poilsio, galimybės pabūti vienam, su niekuo nebendrauti, vakarais nešvęsti. Tada atrodo, kad visas organizmas išsivalo, išsigrynina mąstymas, aplanko geros mintys, tik spėk jas įgyvendinti.


– Kokia vasara turėtų būti, kad pasakytumėte, jog ji buvo puiki?


– Jei turi mėnesį atostogų, tai ji puiki, kai dešimt dienų gali skirti kelionei, dešimt ramiam poilsiui prie jūros ar ežero ir tiek pat laiko apsitvarkyti savo ūkyje. Svarbiausia, kad kiekvienas rytas prasidėtų be įtampos ir irzulio. Mano vasaros jau daugybę metų asocijuojasi su darbais. Man patinka dirbti vasarą. Labiausiai gamtoje, kai gražus oras. Studijoje būtų neįdomu ir nyku. Manau, kad dabar tokį darbą aš ir turiu.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris