Karininkas bandė pakeisti sovietų imperiją

Karininkas bandė pakeisti sovietų imperiją

„Storoževoj“ denyje dėjosi neįtikėtini dalykai.


Manvydas VITKŪNAS


Karo laivo vado pavaduotojas politiniams reikalams („zampolitas“) perėmė vadovavimą laive ir patraukė į tuometį Leningradą, tikėdamasis prisišvartuoti prie garsiojo laivo „Aurora“ ir kreiptis į sovietų visuomenę bei paaiškinti jai, kad apsirijusi komunistų partija rūpinasi tik savimi, o ne paprastais žmonėmis. Prieš maištininką buvo pasiųsti kiti Baltijos karinio laivyno laivai, į orą pakilo Pabaltijo karinės apygardos aviacijos bombonešiai.


ČP – črezvyčainoje proisšestvije („ypatingas įvykis“) – taip Sovietų Sąjungos karinė ir politinė vadovybė įvertino šį maištą. Kad gali atsitikti kažkas panašaus, negalėjo net ateiti į galvą nei to meto šalies lyderiui Leonidui Brežnevui, nei gynybos ministrui, nei ordinais apsišarvavusiems sovietų armijos generolams ir admirolams.


„Prisišvartuosime prie „Auroros“


1975 m. lapkričio 8 d. vakare Rygoje, Dauguvos upės žiotyse, prisišvartavusiame didžiajame kovos su povandeniniais laivais laive „Storoževoj“ („Sargybinis“) jūreiviai žiūrėjo filmą „Šarvuotis „Potiomkinas“, kuriame pasakojama apie tai, kaip carinės Rusijos karo jūreiviai laive „Potiomkinas“ sukėlė maištą prieš valdžią. Tai, kad jūreiviams buvo rodomas būtent šis filmas, – ne atsitiktinumas. Už ideologinį laivo „Storoževoj“ įgulos auklėjimą atsakingas laivo vado pavaduotojas politiniams reikalams trečiojo rango kapitonas Valerijus Sablinas liepė kariams parodyti šį filmą, rengdamasis iki tol neregėtam manifestui.

REKLAMA


Naktį iš lapkričio 8-osios į 9-ąją į Dauguvos žiotyse prisišvartavusį povandeninį laivą „B-49“ buvo įkeltas peršlapęs karininkas. Jis teigė pabėgęs iš laivo „Storoževoj“, kur kilo laivo vado pavaduotojo V. Sablino sukurstytas įgulos maištas. Povandeninio laivo budėtojas iš pradžių nepatikėjo šiuo lyg nuo šalčio, lyg nuo pagirių drebančiu karininku. Tačiau netrukus vienas iš sargyboje buvusių jūreivių pranešė: „Storoževoj“ kelia inkarą.“


Didelis laivas iš lėto apsisuko upės farvateryje ir didindamas greitį nuplaukė Rygos įlankos link. Netrukus radijo eteryje pasigirdo iš laivo siunčiamos radiogramos, kuriomis buvo kreipiamasi į Sovietų Sąjungos vadovybę. Laivo įgula pranešė, kad plaukia į Leningradą, Nevos žiotis, kur prisišvartuos prie kreiserio „Aurora“. Buvo reikalaujama suteikti galimybę vienam iš įgulos narių per televiziją ir radiją kreiptis į liaudį.

Jūreiviai palaikė maištą


Prieš laivui pajudant nuo krantinės, „Storoževoj“ denyje dėjosi neįtikėtini dalykai. Jūreiviams žiūrint filmą „Šarvuotis „Potiomkinas“, V. Sablinas pakvietė laivo vadą antrojo rango kapitoną Anatolijų Potulną į hidroakustikų kajutę, kur esą kažkas girtauja. Vos laivo vadas įžengė į kajutę, V. Sablinas uždarė plienines duris ir jas užrakino. Kajutėje laivo vadas rado laišką, kuriame V. Sablinas buvo išdėstęs savo sumanymo esmę. Kartu šis laiškas tapo įrodymu, jog A. Potulnas nebuvo V. Sablino bendrininkas. Taip V. Sablinas padėjo laivo vadui išvengti karinio tribunolo.

REKLAMA


Karininkas bandė pakeisti sovietų imperiją

Karininkas V. Sablinas tapo sovietų imperijos donkichotu, išdrįsusiu garsiai prabilti, kas iš tiesų yra komunistų partija ir tarybų valdžia


Tada V. Sablinas sukvietė laivo karininkus ir mičmanus. Jis kalbėjo, kad komunistų partija, vadovaujanti „komunizmo statyboms“, lobsta iš paprastų žmonių vargo, vagia valstybės pinigus, meluoja. „Šaliai reikalingas apsivalymas, reikalinga nauja revoliucija“, – ugningai sakė karininkas, ragindamas palaikyti jo sumanytą žygį į Leningradą. Tačiau tik keli karininkai ir mičmanai atvirai palaikė laivo vado pavaduotoją. Kiti tylėjo. V. Sablinas pasiūlė jiems balsuoti. Prie maištininko prisijungė 3 iš 13 karininkų ir 8 iš 13 mičmanų. Atsisakiusiesiems prisijungti prie akcijos V. Sablinas pareiškė, kad jie galės nedalyvauti maište, likti „švarūs prieš partiją“, tačiau bus kurį laiką užrakinti kajutėse.


Daug entuziastingiau maištingojo karininko kalbas sutiko šauktiniai jūreiviai. Vienas iš jų – Aleksandras Šejinas – vėliau prisiminė: „Po ugningos V. Sablino kalbos tarp daugelio mūsų kilo didžiulis pakylėjimas. Tai, ką jis sakė, tylomis kalbėjo mūsų tėvai, tylomis kalbėjome mes, paprasti jūreiviai. Jis išdrįso pasakyti tiesą garsiai. Pritarę jo maištui, mes pasijutome save gerbiančiais, laisvais žmonėmis.“ Beje, būtent A. Šejinas, net numalšinus maištą, pradėjus tardymus, drįso visa tai pasakyti KGB ir karinės prokuratūros tardytojams. Už drąsą jaunas vaikinas ne vienerius metus praleido kalėjime. Prasidėjus tardymams, jis nevertė kailio ir prisipažino, jog sąmoningai palaikė maištingąjį karininką.


Karininko sūnus


Nors vėliau daug kas V. Sablino poelgį vertino kaip sutrikusios psichikos žmogaus veiksmus, visiškai neadekvačius to meto realybėje, išlikę dokumentai, jo užrašai, taip pat per radiją iš užimto laivo perduotų kreipimųsi įrašai rodo, kad V. Sablinas veikė gana nuosekliai, o jo vertybiniai įsitikinimai susiformavo per labai ilgą laiką.


V. Sablinas gimė 1939 m. tuomečiame Leningrade. Jo tėvas Michailas Sablinas taip pat buvo laivyno karininkas, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs Šiaurės laivyne. Valerijus gimtajame mieste baigė Aukštąją karinę jūrų mokyklą, tapo laivų artilerijos specialistu. Tarnavo Šiaurės, Juodosios jūros laivynuose. Kaip perspektyvus ir gabus karininkas buvo išsiųstas mokytis į prestižinę Vladimiro Lenino karinę politinę akademiją Maskvoje. Ją puikiai baigęs, paskirtas tarnauti Baltijos laivyne, atvyko į karinę jūrų bazę Liepojoje. Skirtingai nei daugelis kitų „zampolitų“ – vado pavaduotojų politiniam ir auklėjamajam darbui, V. Sablinas buvo mėgstamas ir gerbiamas kolegų karininkų ir mičmanų bei eilinių jūreivių.



Jis nebuvo „popierinis“ karininkas – turėjo nemenką tarnybos patirtį, buvo charizmatiškas, gebantis burti aplink save žmones. Taip pat jis buvo labai apsiskaitęs. Būtent tai jį atvedė prie lemtingojo sprendimo – pabandyti pasipriešinti Sovietų Sąjungą valdžiusiai sistemai. Mat kuo išsamiau V. Sablinas studijavo marksistinę literatūrą, tuo labiau jam darėsi akivaizdu, kaip toli nuo deklaruojamų idealų yra atsidūrusi jo gimtoji šalis, kokia iškreipta ir neteisinga politinė, ekonominė bei socialinė šalies sąranga.


Įsakymas – bombarduoti


Laivas „Storoževoj“ pakėlė inkarą Rygoje dar prieš vidurnaktį, tačiau tik penktą valandą ryto buvo duotas įsakymas jį atakuoti. Pasak įvykio liudininkų, ilgą laiką niekas iš aukščiausios karinės vadovybės nenorėjo prisiimti atsakomybės už sprendimus. Be to, švenčių proga daugelis laivyno vadų iš vakaro buvo gerokai padauginę.


Į orą iš aviacijos bazės Tukume (netoli Jūrmalos) buvo pakelti šturmo lėktuvai „Jak-28“. Matomumas buvo prastas, žvalgybinio lėktuvo įgulai nepavyko jūroje rasti laivo. Pagaliau apie devintą valandą ryto bombonešių pilotai jį pastebėjo Irbės sąsiauryje, jungiančiame Rygos įlanką ir Baltijos jūrą. Radijo ryšiu į laivą buvo perduota radiograma, reikalaujanti pasiduoti. Įgula neatsakė.


Pasieniečių laivai iš mažo kalibro artilerijos pabūklų apšaudė laivo antstatą. „Storoževoj“ nestojo. Lėktuvai numetė bombas prieš laivo pirmagalį. Laive buvo galingos zenitinės sistemos, tačiau įgula nesigynė – nenorėjo šaudyti į savus (pagal kitą versiją – neturėjo sviedinių, mat jie prieš planuojamą laivo remontą buvo pristatyti į sandėlį).


Atsipirko dažais ir spiritu


Beje, prieš bombarduodami „Storoževoj“, sovietų karo lakūnai per klaidą vos nepaskandino iš Ventspilio uosto plaukusio krovininio laivo. Numestos bombos sprogo prie pat jo borto. Laivo kapitonas pradėjos siųsti pagalbos signalus ir netgi atviru radijo ryšiu pranešė, kad „laivas Sovietų Sąjungos vidaus vandenyse tapo banditiško puolimo taikiniu“. Pranešimus į eterį nustota siųsti tik tada, kai prie prekinio laivo priplaukė karinis laivas.

REKLAMA


Vėliau kariškiai bandė užglaistyti šį nemalonų incidentą. Kaip kompensaciją karinės aviacijos taikiniu tapusio laivo savininkei – Ventspilyje registruotai laivybos įmonei – jie perdavė penkias tonas dažų ir visą automobilinę cisterną spirito.


Karininkas bandė pakeisti sovietų imperiją

Iš aviacijos bazės Tukume persekioti laivo „Storoževoj“ pasiųsti bombonešiai „Jak-28“ per klaidą atakavo prekinį ir pasieniečių laivus.


Sužeidė laivo vadas


Kitas karinis lėktuvas, atskridęs iš Tukumo bazės, per klaidą atakavo bėglius persekiojusį pasieniečių laivą. Šis, neturėdamas kitos išeities, atsakė zenitinių pabūklų ugnimi, bet lėktuvo nekliudė.


Galų gale viena bomba sprogo ties pačiu „Storoževoj“ laivagaliu ir pažeidė laivo vairą bei sraigtą. Laivas sustojo. V. Sablinas suprato – iš Irbės sąsiaurio jis neišplauks. Iš kajutės išvaduotas laivo vadas A. Potulnas išbėgo į denį ir pistoletu peršovė V. Sablinui koją.


Netrukus prie laivo prisišvartavo desantiniai kateriai ir iš jų ėmė ropštis jūrų pėstininkai. Šie šaudė automatais į orą, paskui nusileido į vidines laivo patalpas. Visi jūrininkai buvo išvaryti į denį. Sužeistą V. Sabliną už parankių laikė du jūreiviai. Jie padėjo karininkui nusileisti į katerį, kur jo jau laukė KGB tardytojai. „Sudie, vaikinai! Neminėkite bloguoju“, – atsisukęs į jį palaikiusius jūrininkus, nuo trapo atsisveikindamas šūktelėjo V. Sablinas. Jis buvo nusilpęs, nes dėl sužeidimo neteko daug kraujo.


Kalėjime kankino


V. Sabliną ir kitus laivo įgulos narius laivais atplukdė į Rygą. Daugelis jų buvo apkaltinti tėvynės išdavyste. Už tai grėsė sušaudymas. Incidentas nuo plačiosios visuomenės buvo slepiamas, į laisvę paleisti laivo įgulos nariai pasirašė pasižadėjimus niekam nepasakoti apie incidentą. Tačiau tam tikros kalbos pasklido po visą sovietų imperiją. Prasitarė kai kurie sulaikant laivą dalyvavę kariškiai, incidentą matę žvejai.


Netrukus V. Sablinas buvo išgabentas į Liepoją, iš ten – į Maskvą. Karininkas buvo apkaltintas bandymu nuplukdyti ir NATO šalims ar Švedijai perduoti sovietų karo laivą. Šis kaltinimas – visiškai absurdiškas. V. Sablinas radijo ryšiu skelbė savo ketinimus, o bandyti pabėgti jis galėjo, kai laivu plaukė iš Liepojos į paradą Rygoje. Ne prastesnė proga galėjo būti laivo „Storoževoj“ plaukimas į Kubą, mat nuo jos pasiekti Jungtinių Amerikos Valstijų krantus buvo galima labai greitai. Tačiau V. Sablinas nė viena proga pabėgti į Vakarus nepasinaudojo.


Karinio tribunolo nuosprendis buvo aiškus – sušaudyti. V. Sablino žmonai Ninai buvo suteiktas penkių minučių pasimatymas su vyru. Lefortovo tardymo izoliatoriuje ji vos pažino Valerijų – tardytojai buvo išdaužę jam dantis, išsukinėję pirštus.


Po beveik metus trukusių tardymų ir kankinimų 1976 m. rugpjūčio 3 d. V. Sablinas buvo sušaudytas. V. Lenino karinėje politinėje akademijoje Maskvoje jo vardas buvo panaikintas iš marmurinės lentos, kurioje buvo iškaltos geriausių akademijos absolventų pavardės.

REKLAMA


Karininkas bandė pakeisti sovietų imperiją

Paskutinė V. Sablino nuotrauka, daryta kalėjime 1976 m. Netrukus karininkas buvo sušaudytas.


Atsisakė reabilituoti


Kiti laivo įgulos nariai taip pat nukentėjo – jūreivis A. Šejinas nuteistas kalėti aštuonerius metus, daugelis karininkų ir mičmanų išleisti į atsargą ar pažeminti pareigomis. Netgi pats laivas, kad neprimintų apie maištą, buvo išplukdytas į Tolimuosius Rytus, jo įgula – visiškai pakeista. Savo dienas 2002 m. „Storoževoj“ baigė Kamčiatkoje, kai buvo nurašytas į metalo laužą.


Artimieji apie Valerijaus mirtį buvo informuoti tik po pusmečio – 1977 m. vasarį. Tėvas mirė dar sausį – neatlaikė širdis. Netrukus paskui jį iškeliavo ir mama. Maištingojo karininko, paskelbto tėvynės išdaviku, žmonai, sūnui, dviem broliams gyvenimas taip pat buvo nesaldus.


1994-aisiais buvo inicijuotas V. Sablino ir A. Šejino reabilitacijos procesas. Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo karinė kolegija 1976 m. paskirtą mirties bausmę pripažino neteisinga ir pakeitė ją 10 metų laisvės atėmimo bausme. Be abejo, tai buvo tik simbolinis veiksmas – sušaudytojo juk neprikelsi ir nepasodinsi į kalėjimą. Dar blogiau – teismas atsisakė visiškai reabilituoti V. Sabliną ir A. Šejiną.


V. Sablinas, galbūt naivus idealistas, bet neabejotinai labai drąsus žmogus, tapo sovietų imperijos donkichotu, garsiai pareiškusiu, kad „taip gyventi daugiau nebegalima“. Sovietų mašina jį sunaikino, tačiau praėjus vos dešimčiai metų po maištingojo karininko nužudymo Sovietų Sąjungoje prasidėjo gorbačiovinė pertvara, o dar po penkerių metų imperija žlugo.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)