Žurnalisto Andriaus Tapino bandymai savo publikacija apie pokario metus įskelti bent kokį dialogą su oficialiąja Rusija baigėsi dar vienu „apsišaudymu“. Mėginti gilintis į tokią priešpriešą ir ją analizuoti – visiškai neperspektyvus procesas. Deja, atrodo, kitaip ir būti nebegali... Kremlius į bet kokius bandymus pažvelgti į karo ar tarpukario laikus iš nacionalinės valstybės (ir nebūtinai Lietuvos) pozicijų atsako serija propagandinių šablonų.

Kaip galima pakeisti minėtą Vilniaus ir Maskvos poziciją? Šiuo istoriniu periodu – matyt, niekaip. Propagandiniai apsižodžiavimai – dar pusė bėdos. Labai daug mūsų valstybės archyvų ir kitos su mūsų valstybės istorija (kalbama ir apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, ir visą vėlesnį laikotarpį iki pat 1990 m.) medžiagos vis dar dulka Rusijos archyvuose.

Telieka laukti, kol išcentrinės jėgos anksčiau ar vėliau supurtys šiuolaikinę Rusijos imperiją ir ši šalis į daugelį istorinių dalykų turės pažvelgti kitaip. Sakote, tai nerealu? O kas galėjo pagalvoti, pavyzdžiui, dar 1987-aisiais apie 1990–1991 m. įvykius?

Kremlius mūsų istoriją perrašo nuolatos

Audronius AŽUBALIS, Seimo narys, buvęs užsienio reikalų ministras:

– Rusijos bandymai perrašyti mūsų istoriją nėra naujas reiškinys, ji tai daro nuo pat pirmosios okupacijos (turiu omenyje Abiejų Tautų Respublikos padalijimus) pradžios. Lietuvos pavadinimas buvo ištrintas ir pakeistas Šiaurės vakarų kraštu. Rusija ir šiandien neatsisako šios savo „tradicijos“ ir toliau nelaiko Lietuvos istorine valstybe. Šiandienos Maskvai, kaip ir 1918 m. bolševikams, Lietuva – tik laikinas subjektas.

Po Kovo 11-osios buvo pasirašyti esminiai tarpvalstybinius santykius reguliuojantys dokumentai, bet per 27 metus Lietuvoje neviešėjo nė vienas Rusijos prezidentas. O pati svarbiausia sutartis – 1992 m. Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, deponuota Jungtinėse Tautose, – pašalinta net iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos tinklalapio.

Todėl nestebina ir šiandien Kremliaus nuolat perrašinėjama Lietuvos, kaip ir kitų mūsų regiono valstybių, istorija, taip bandant pagrįsti Maskvos užsienio politikos pretenzijas. Turime tai priimti kaip neišvengiamą duotybę – iššūkį, į kurį turime žvelgti strategiškai. 2008–2012 m. Vyriausybėje man dirbant užsienio reikalų ministru, į istorijos politiką buvo pažvelgta iš esmės, ji pirmą kartą buvo įtraukta į ministerijos strateginius planus, parengta ir į daugelį pasaulio kalbų išversta koncentruota Lietuvos istorijos knyga, parengtos metodinės gairės mūsų diplomatams, kaip pristatyti mūsų istoriją ir kaip apie ją kalbėti, kaip reaguoti į propagandinius išpuolius.

Tad tol, kol Kremlius mus traktuos kaip laikiną suverenią valstybę, t. y. kol neatsisakys postimperinių ambicijų, istorija bus nuolat perrašinėjama. Beje, reikia paminėti, kad tai daro ir Baltarusija, „nulietuvindama“ LDK istoriją.

Rusijoje istorija vėl paversta politikos tarnaite

Algimantas KASPARAVIČIUS, istorikas:

– Pirma, ne istorija skiria Lietuvą ir Rusiją, o grubus, tiesmukas istorijos kaip mokslo ir atminties kultūros pajungimas politikai. Lietuvos ir Rusijos santykių istorija – beveik tūkstantmetė, marga ir pamokanti. Maždaug 500 metų didelė dalis Rusios žemių buvo priklausomos nuo Lietuvos valdovų. Beveik porą šimtmečių Lietuva buvo Rusijos imperijos dalis ar vilko SSRS jungą. Viduramžių LDK geopolitinė galybė pagrįsta milžiniškų slaviškų teritorijų sukūrimu ir pajungimu lietuvių interesams. Be tokio užnugario nebūtų buvusios jokios lietuviškos LDK imperijos, o lenkai pagoniui Jogailai nebūtų pasiūlę karalaitės Jadvygos rankos ir krikščioniškos karalystės sosto.

Antra, nuo XVIII a. pradžios iki Nikolajaus II laikų Rusijos imperija „europeizavosi“ ir per Lietuvą. Abiejų Tautų Respublika buvo pirmieji europietiškos civilizacijos vartai, per kuriuos įžengė caras Petras I. Mykolas Kleopas Oginskis ne tik buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, bet ir Napoleono žygio į Maskvą išvakarėse carui Aleksandrui I tarnavo slaptuoju patarėju; rengiantis 1861 m. panaikinti baudžiavą, Sankt Peterburge buvo studijuojama ir Žemaitijos laisvųjų valstiečių socialinė patirtis, o paskutinis didysis rusų imperijos reformatorius, premjeras Piotras Stolypinas užaugo ir kaip asmenybė subrendo Lietuvoje.

Trečia, Lietuva beveik dešimtmetį viena tęsė ginkluotą pasipriešinimą sovietų okupacijai. Lietuvių ginkluotas pasipriešinimas sovietams nebuvo mažiau žiaurus nei prancūzų, italų ar jugoslavų rezistencija nacizmui. Tik prancūzų, italų ir jugoslavų rezistentai pergalę šventė jau 1945 m., o lietuviams tuomet pralaimėjus savo pergalės teko laukti ligi 1990-ųjų.

Ketvirta, LDK buvo stipri ne tik ir ne tiek ginklais, kiek diplomatija. Deja, ši Gediminaičių dinastijos tradicija šiandien beveik užmiršta.

Mūsų stiprybė – atvirai reiškiama pozicija

Lauras BIELINIS, politologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius:

– Lietuvos ir Rusijos istorijos interpretacijų skirtumas dar ilgai kels konfliktus tarp šių šalių politikų, diplomatų ir dalies visuomenės. Mat Rusijos valdantysis elitas ypač intensyviai perrašinėja istoriją, pateisinančią jos ekspansinę politiką. Žodžiu, rusų valdantieji suinteresuoti sukurti tokį Rusijos ir su Rusija istoriškai susietų valstybių istorinį foną, kuriame visi pripažintų įvykių eigą, pateisinančią Kremliaus politikos argumentus.

Tad istorijos aiškinimų konfliktai nėra tik istorikų reikalas. Tai – akivaizdus palankių šiandienos įvykiams istorinių faktų bei praeities politikos ir politinių argumentų konstravimas, leidžiantis Rusijos ideologams ir propagandininkams pateisinti dabar vykdomą politiką ir argumentuoti į ateitį nukreiptas strategijas. Lietuva, Lietuvos visuomenė yra daug laisvesnės nuo istorinių mitų ir iškraipymų, nes mes galime laisvai rinktis ir diskutuoti apie įvairias istorinių faktų interpretacijas. O propagandines atakas tokia visuomenė lengvai nugali atviru savo pozicijos reiškimu.