Prastėjant mūsų šalies demografiniams rodikliams, viešojoje erdvėje periodiškai pasirodo nerimastingų pareiškimų apie nelinksmą būsimųjų pensininkų senatvę. Deja, nemažai daliai dabar dar dirbančių, tačiau už kelerių ar keliolikos metų planuojančių išeiti į pensiją žmonių teks susidurti su skaudžia realybe. Mat dabartiniams senjorams pensijas uždirba po du ir daugiau dirbančiųjų, o po 10 ar 15 metų tokių teliks vos vienas su trupučiu.

Jei emigracijos procesas dar labiau įsibėgės, padėtis gali būti dar liūdnesnė. Ir kaltų nėra. Dėl nepakankamų pajamų šimtai tūkstančių dabar dirbančių žmonių nemoka įmokų į antrosios pakopos pensijų fondus. Kas jų laukia? Ateities politikų pažadai, kad ką nors sugalvos? Arba kur kas realistiškesnė išeitis – vykti dirbti, pavyzdžiui, penkeriems metams į Norvegiją ar kitą Vakarų šalį ir užsidirbti antrą pensiją. Tą jau ir daro kai kurie mūsų pensininkai.

Visa tai, matyt, lemia ir daugumos mūsų nuostata: ai, kažkur kažką dirbu, kažkokios įmokos keliauja į „Sodrą“, taigi ir pensija (bent jau pakenčiama) turėtų būti. Gal tuomet, kai savo biudžetu imsime domėtis žymiai labiau nei politikų kalbomis apie nuolat augantį bendrąjį vidaus produktą, kas nors ir pasikeis mūsų, būsimųjų pensininkų, gyvenime. Antraip iš tikrųjų nustebinsime visą pasaulį masiškai emigruojančiais dirbti Lietuvos pensininkais...

Audrius ŠILGALIS, Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų analizės skyriaus vyriausiasis specialistas:

– Senatvėje orų gyvenimą užtikrins tik papildomai sukaupta pensija. Viena iš galimybių – antrosios pakopos pensijų fondai, kuriuose dabar papildomai kaupia daugiau kaip 1,2 mln. šalies gyventojų. Tačiau faktines įmokas į juos moka 816 tūkst. asmenų, kiti neturi draudžiamųjų pajamų ar emigravo. 684 tūkst. asmenų kaupia tik mokėdami „Sodros“ įmoką, t. y. 2 proc., iš jų faktiškai įmokas moka 400 tūkst.

Tad dauguma pensijų fondų dalyvių, kaupiančių tik 2 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokos, nesukaups pakankamai lėšų, kad galėtų įsigyti pensijų anuitetą – asmeniui iki gyvos galvos mokamą periodinę pensijų išmoką.

Todėl asmenims, kurie kaupia tik 2 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokos ir gauna vidutines ar mažesnes nei vidutines pajamas, rekomenduojama arba kaupti daugiau, arba grįžti į „Sodrą“. O kas gali, tegul pasitelkia ir kitus kaupimo būdus: trečiosios pakopos pensijų fondus, investicinį gyvybės draudimą, investicinius fondus, investicijas į nekilnojamąjį turtą.

Jonas DAGYS, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys:

– Dabar vieną pensininką išlaiko beveik du dirbantieji, bet po mažiau nei 20 metų vieną pensininką išlaikys viso labo 1,17 dirbančiojo. Toks santykio pokytis turės įtakos ir kaupiamajai pensijai, todėl ji nėra šimtaprocentinė alternatyva senėjančioje visuomenėje.

Be to, kaupiamųjų pensijų sistema yra jautri krizėms, gali bankrutuoti ir pan. Dėl to daugelyje valstybių tokioms sistemoms neleidžiama pernelyg suvešėti. Tad socialinio draudimo sistemoje geriausia derinti „Sodros“ ir kaupiamųjų pensijų sistemas. Nepamirškime ir mūsų senolių išminties: norint saugios senatvės, reikia turėti daug vaikų. Geresnės investicijos negu investicija į vaikus niekas žmonijos istorijoje dar nesugalvojo.

Stasys JAKELIŪNAS, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas:

– Pensijų dydį Lietuvoje lemia trys veiksniai: dirbančiųjų skaičius, jų atlyginimų dydis ir mokesčių administravimo efektyvumas. Visi trys mūsų rodikliai dėl prasto šalies valdymo yra vieni blogiausių Europos Sąjungoje. Todėl ketinome perkelti „Sodros“ skolą į valstybės biudžetą ir nebeleisti finansuoti pensijų fondų „Sodros“, t. y. dabartinių senjorų, lėšomis. Tuomet pensijos būtų padidėjusios apie 40 eurų per mėnesį. Deja, abu sprendimai – nepriimti, tad ir pensijos nepadidėjo.
Taip pat būtina pertvarkyti antrosios pakopos pensijų fondų sistemą. Ji negarantuoja didesnių pensijų kone pusei šios sistemos dalyvių.

Todėl Vengrija, Lenkija ir Čekija pastaraisiais metais antrosios pakopos pensijų fondus uždarė. Ir net Lietuvos bankas suprato, kad pensijų dydį Lietuvoje lems minėti veiksniai, o ne tikėjimas stebuklingomis finansų rinkomis, kuriose bando uždirbti mažai tai išmanantys antrosios pakopos pensijų fondų sistemos dalyviai. Kol kas uždarbiais džiaugiasi tik pensijų fondų vadovai.

Teodoras MEDAISKIS, Vilniaus universiteto profesorius:

– Kad pensijos būtų didesnės, būtinas didesnis dirbančios visuomenės dalies produktyvumas, ir nesvarbu, kaip jis pasiekiamas: didesniu skaičiumi dirbančiųjų (gimusių, imigravusių, neemigravusių, vėliau einančių į pensiją ir t. t.) ar didesniu darbo našumu (pažangesnėmis technologijomis, robotizacija), kas lemia didesnius atlyginimus ir didesnes galimybes pateikti prekių ir paslaugų už sutaupytus eurus, įgytus „Sodros“ apskaitos vienetus ir pan.

Esmė – ne pats būdas, kuriuo įgyjamos pajamų garantijos senatvėje, o tai, kiek tuo metu dirbanti karta pajėgi tas garantijas užtikrinti. Nei pinigai, nei „Sodros“ apskaitos vienetai, nei virtualios sąskaitos eurai nevalgomi – viskas priklauso nuo to, kiek už juos galima nusipirkti.

Virginija POŠKUTĖ, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto vadovų studijų prodekanė, ekonomistė:

– Pasaulyje pajamos senatvei kaupiamos iš skirtingų šaltinių: dalis pajamų atkeliauja iš „Sodros“, kita – iš kaupiamosios sistemos (pensijų fondų). Tokia įmokos dalis, kuri šiandien yra kaupiama antrosios pakopos pensijų fonduose vidutines pajamas uždirbančio asmens, neužtikrins sotesnės senatvės pensijos.

Mūsų pensijų draudimui skiriamas ganėtinai didelis procentas socialinio draudimo įmokų, palyginti su kitomis šalimis. Tad tikslinga tolygiau paskirstyti šias įmokas abiem pensijų finansavimo mechanizmams, tuomet būsimieji pensininkai galėtų tikėtis didesnių pensijų senatvėje. O įsipareigojimus dabartiniams pensininkams galima kompensuoti iš valstybės biudžeto.