AUDIO: Kaip Čiapajevas tapo anekdotų herojumi


Rasime nedaug realių istorinių asmenybių, kurios po mirties gyventų populiariojoje kultūroje tokia gausybe įvairių formų, kaip vienas iš Rusijos pilietinio karo raudonųjų vadų Vasilijus Čiapajevas. Sovietmečiu buvęs viena iš ideologinių ikonų, V. Čiapajevas tapo ir šimtų anekdotų herojumi.


Manvydas VITKŪNAS


V. Čiapajevas gimė 1887 m. vasario 9 d. (pagal tuomet galiojusį Julijaus kalendorių – sausio 28 d.) Budaikos kaime, dabar tapusiame Čeboksarų miesto dalimi (Čiuvašijoje, Rusijoje). Jo tėvai buvo neturtingi valstiečiai, svajoję, kad sūnus taptų stačiatikių šventiku. Šeima, ieškodama geresnio gyvenimo, persikėlė į ant Volgos kranto iškilusį Balakovo miestą (dab. Samaros srityje). Joje gimė devyni vaikai, tik penki iš jų išgyveno. Čiapajevai sunkiai vertėsi, sūnų Vasilijų atidavė mokytis į prie cerkvės veikusią mokyklą. Vaikinukas taip pat pramoko amato, bet daugiau mokslo nesiekė.


1908 m. buvo pašauktas atlikti karo tarnybą, tačiau jau kitąmet, jos nebaigęs, buvo išleistas į atsargą (lyg ir dėl ligos). Tapti dvasininku pagal tėvų valią Vasilijus nesirengė ir dėl to labai juos liūdino. Tėvai buvo dar labiau nepatenkinti, kai 1909-aisiais sūnus vedė septyniolikmetę iš bažnytinės tarnybos pašalinto šventiko dukrą Pelagėją Metliną.


AUDIO: Kaip Čiapajevas tapo anekdotų herojumi


Atėmė vaikus


Pora susilaukė trijų vaikų, kartu su Vasilijaus tėvais apsigyveno Melekeso mieste (dabar – Dimitrovgradas, Uljanovsko sr.). Vyras dirbo dailide. Kas žino, kaip būtų klostęsis tolesnis jų gyvenimas, bet 1914 m. viską sujaukė Pirmasis pasaulinis karas.


Palikęs žmoną su trimis vaikais (jauniausiajam tebuvo mėnuo) ir mobilizuotas į kariuomenę, V. Čiapajevas išvyko į frontą. Tris kartus buvo sužeistas, pelnė apdovanojimų. Karą baigė turėdamas vieną iš puskarininkių – feldfebelio – laipsnių. Kol V. Čiapajevas kariavo, namuose likusi žmona galutinai susipyko su uošviu, anyta ir kartu su vaikais išsikraustė pas kaimynystėje gyvenusį traukinių konduktorių.


Tarnaudamas kariuomenėje, V. Čiapajevas susižavėjo bolševikų idėjomis. Po 1917 m. vasario revoliucijos jis su savo daliniu atsidūrė Saratove. Tų pačių metų rudenį įstojo į bolševikų partiją, o po Spalio perversmo buvęs puskarininkis, niekada neturėjęs karininko laipsnio, iškart tapo pulko vadu Nikolajevsko mieste (netoli Saratovo). V. Čiapajevas su savo bolševikų pulku pervadino Nikolajevską Pugačiovu (sadizmu pagarsėjusio ir caru apsišaukusio maištininkų vado Jemeljano Pugačiovo garbei). Trumpam grįžęs į tėviškę, jis susitiko su žmona Pelagėja, atėmė iš jos vaikus ir atidavė juos prižiūrėti savo tėvams.

REKLAMA


AUDIO: Kaip Čiapajevas tapo anekdotų herojumi

V. Čiapajevas su žmona Pelagėja, 1916 m.


Anka – vietoj Pelagėjos


V. Čiapajevas Raudonojoje armijoje sparčiai kopė karjeros laiptais. 1919 m. gegužę jis buvo paskirtas brigados, po mėnesio – jau divizijos vadu. Pilietinio karo įkarštyje pagarsėjo kaip „tvirtas bolševikas“, negailestingas savo oponentams – „klasiniams priešams“. Kurį laiką dirbo Nikolajevsko apskrities vidaus reikalų komisaru. Dalyvavo kautynėse, jam buvo sužeista galva. V. Čiapajevo padėjėju ir adjutantu tapo Piotras Isajevas, pramintas tiesiog Petka.


Subyrėjus santuokai su Pelagėja, V. Čiapajevas netrukus susirado kitą Pelagėją – vieno iš savo bendražygių našlę Kamiškercevą. Galiausiai jis atsivežė tris savo vaikus ir apgyvendino juos su savo naująja drauge ir dviem jos dukterimis Klincovkos kaime, kur buvo įrengti jo vadovaujamos divizijos artilerijos sandėliai. Čia raudonųjų vado laukė nemalonus netikėtumas – netrukus jis aptiko Pelagėją intymioje aplinkoje su artilerijos sandėlių viršininku Georgijumi Živoložnovu. Divizijos vadas atkeršijo neištikimai draugei ir užmezgė audringą romaną su Raudonosios armijos sanitare Ana Stešenko, žinoma pravarde Anka Kulkosvaidininkė (pasakojama, kad kartą ji perėmė iš sužeisto kario kulkosvaidį ir šaudė iš jo į priešus). Ana buvo tiesioginio V. Čiapajevo pavaldinio ir bendražygio, divizijos komisaro Dmitrijaus Furmanovo žmona! Kai komisaras sužinojo, kad vadas miega su jo žmona, kilo baisus konfliktas, atgarsiai pasiekė ir aukštesnę vadovybę. Galiausiai D. Furmanovas buvo išsiųstas tęsti „revoliucinės kovos“ į Centrinę Aziją.


AUDIO: Kaip Čiapajevas tapo anekdotų herojumi

D. Furmanovas su žmona A. Stešenko, tapusia V. Čiapajevo meiluže.


Kazokų reidas


V. Čiapajevo vadovaujami raudonieji kovėsi su baltaisiais Pavolgyje, Pietų Rusijos stepėse, taip pat vakarinėje dabartinio Kazachstano dalyje. 1919 m. birželį V. Čiapajevo daliniai užėmė svarbų Ufos miestą, o liepą – Uralską (dab. Oralą Kazachstane). Galiausiai V. Čiapajevo vadovaujama 25-oji šaulių divizija susitelkė aplink Lbiščensko gyvenvietę vakarinėje dabartinio Kazachstano dalyje (nuo 1939-ųjų Lbiščenskas vadinamas Čiapajevu).


Baltosios armijos pajėgos 1919 m. rugsėjo pradžioje traukėsi daugelyje fronto ruožų. Nors patyrė daug nesėkmių, Uralo kazokų dalinys, vadovaujamas pulkininko Nikolajaus Borodino, drąsiai įsiveržė į priešų kontroliuojamą teritoriją. 1 192 Baltosios armijos kovotojai su dviem pabūklais ir 9 kulkosvaidžiais puolė raudonuosius. V. Čiapajevo žinioje buvo ne mažiau kaip 3 tūkst. karių, dešimtys kulkosvaidžių ir netgi du žvalgybiniai lėktuvai. Tačiau lėktuvų įgulos, nors ir skraidė virš baltųjų žygio vietos, priešų laiku nepastebėjo – kazokai puikiai mokėjo maskuotis, judėjo upės slėniu, daugiausia naktį. Artėdami prie Lbiščensko, jie sučiupo kelis raudonuosius, ir šie patvirtino, jog V. Čiapajevas su visu savo štabu yra miestelyje. Vienas Raudonosios armijos atstovas netgi pasiūlė, įsiveržus į gyvenvietę, parodyti namą, kuriame apsistojęs garsusis raudonųjų vadas.

REKLAMA


AUDIO: Kaip Čiapajevas tapo anekdotų herojumi

Sovietų propagandininkai V. Čiapajevą dažniausiai vaizdavo šuoliuojantį ant žirgo su kardu rankoje, nors iš tiesų dėl pažeistų sausgyslių jam buvo labai sunku jodinėti.


Uralo bangose


Bolševikams ši operacija buvo visiškai netikėta. Nors priešakiniai sargybos postai laiku pastebėjo priešus ir pranešė apie tai savo vadui, V. Čiapajevas tik pasijuokė – esą, baltųjų jau ir pėdos ataušo, jie seniai pasitraukė Kaspijos jūros link.


Baltųjų vadas pulkininkas N. Borodinas įsakė savo kovotojams surasti V. Čiapajevą ir jį gyvą paimti į nelaisvę. Auštant rugsėjo 5-osios rytui, kazokai pradėjo Lbiščensko puolimą. Beveik visus postuose budėjusius sargybinius pavyko tyliai likviduoti, tačiau vienas raudonasis sugebėjo iššauti perspėjamąjį šūvį. Daugelis trobose miegojusių Raudonosios armijos karių, užklupti baltųjų, pasidavė be mūšio. Į tuos langus, pro kuriuos pasipylė šūviai, kazokai svaidė granatas. Miestelio centre bolševikams pavyko šiaip ne taip organizuoti rimtesnę gynybą. Atsišaudydami raudonieji ėmė trauktis Uralo upės link. Galiausiai baltieji pasiekė namą, kuriame turėjo būti pats V. Čiapajevas. Kazokai pastebėjo, kad kažkas prie durų už pavadžio laiko arklį. Netikėtas šūvis išgąsdino, ir pasibaidęs žirgas išvilko į lauką jį laikiusį vyrą. Tai buvo V. Čiapajevo asmeninis adjutantas P. Isajevas.


Baltieji pamanė, kad tai pats V. Čiapajevas, ir puolė jo link, o sumaištimi pasinaudojęs tikrasis V. Čiapajevas spėjo ištrūkti iš trobos, nors ir buvo sužeista jo ranka. Netrukus kita kulka kliudė pilvą. Bendražygiai padėjo V. Čiapajevui užsiropšti ant nuo varčios nuimtos vienos kiemo vartų dalies, ir tokiu plaustu raudonųjų vadas plaukė per vandeningą Uralo upę, bandydamas pasiekti kitą krantą. Ir štai čia amžininkų liudijimai nesutampa – vieni teigė, kad divizijos vadas nuskendo, kiti tikino, kad jis pasiekė rytinį upės krantą, bet ten netrukus mirė, netekęs daug kraujo. Pasakojama, kad kiti per upę tuomet jau persikėlę raudonieji paskubomis užkasė vado kūną pakrantės smėlynuose, užmaskavo kapą nendrėmis, kad baltieji jo nerastų. Tačiau jei tai tiesa, V. Čiapajevo kapo ieškoti neverta – Uralo upė šioje vietoje per beveik šimtą metų labai smarkiai pakeitė vagą ir priekrantės smėlynus seniai nuplovė.


Vos 32 metų V. Čiapajevas baigė savo gyvenimo kelionę. Tą pačią dieną mūšio Lbiščenske metu žuvo ir jo ištikimasis adjutantas Petka, ir nuožmiausias priešas, baltųjų pulkininkas N. Borodinas. Pastarąjį nušovė šieno kupetoje spėjęs pasislėpti Raudonosios armijos atstovas.


AUDIO: Kaip Čiapajevas tapo anekdotų herojumi

V. Čiapajevo monumentas Sankt Peterburge. Sovietmečiu garsiajam bolševikų karvedžiui buvo pastatyta dešimtys paminklų.


Komiksų herojus


Netrukus po V. Čiapajevo mirties pasigirdo įvairių gandų, neva jis – gyvas: pasiekusį kitą Uralo krantą raudonųjų vadą surado klajokliai kazachai, išgydė, tačiau V. Čiapajevas visiškai prarado atmintį. Dar apie 1960 m. buvo žmonių, tikinusių, kad jie Kazachstane tikrai matė gyvą V. Čiapajevą! Tačiau daugelis šias istorijas jau tada laikė niekuo nepagrįstais pramanais.


Sovietmečiu visuotinai buvo įtvirtinta versija, kad V. Čiapajevas žuvo, didvyriškai bandydamas įveikti sraunius Uralo vandenis. Taip savo knygoje viską aprašė jo bendražygis D. Furmanovas. Taip, tas pats, kurio žmoną buvo suviliojęs V. Čiapajevas! Praeities nuoskaudos nesutrukdė parašyti knygą, aukštinančią buvusį vadą. D. Furmanovas parašė ir daugiau knygų, tačiau 1926 m., sulaukęs vos 34-erių, mirė nuo meningito.



AUDIO: Kaip Čiapajevas tapo anekdotų herojumi

Sovietmečiu buvo išleista nemažai pašto ženklų su V. Čiapajevo atvaizdu.


O štai jo našlė A. Stešenko ištekėjo už vengrų kilmės revoliucionieriaus Lajošo Gavro (jis 1938 m. buvo sušaudytas Josifo Stalino nurodymu). Ana tapo Maskvos dramos teatro direktore, pagal pirmojo savo vyro D. Furmanovo romaną parašė pjesę apie savo meilužį „Čiapajevas“ ir prisidėjo prie kultinio sovietų kino filmo „Čiapajevas“ scenarijaus kūrimo. Šį filmą 1934 m. režisavo broliai Georgijus ir Sergejus Vasiljevai. Kelis dešimtmečius kino teatruose rodytą filmą pamatė daugelis Sovietų Sąjungos žiūrovų. Teigiama, kad jį beprotiškai mėgo J. Stalinas – peržiūrėjo net 34 kartus.


Tačiau šis propagandinis filmas turėjo ir priešingą poveikį – buvo sukurta visa serija anekdotų, kurių herojais tapo Čiapajevas, Petka ir Anka Kulkosvaidininkė. Veikiausiai tai lėmė kelios priežastys – kino filme aktorių įkūnyti gana prasčiokiški Čiapajevo, Petkos ir Ankos personažai daugeliui to meto žiūrovų pasirodė savi, antra vertus, žiūrovai negalėjo itin rimtai vertinti akivaizdžiai perdėto ideologinio patoso, sklindančio iš šio filmo, ir galiausiai pradėjo šia tema šmaikštauti.
Sovietmečiu tikra propagandos ikona tapusio V. Čiapajevo vardu buvo pavadinta daug gyvenviečių, gatvių, mokyklų, pionierių draugovių, gamyklų, kolūkių, laivų, atidaryti net keli Čiapajevo muziejai.


Rusijoje, Baltarusijoje, Kazachstane iki šiol galima rasti V. Čiapajevo paminklų ir jo vardu pavadintų objektų. Dabar V. Čiapajevas ir jo bendražygiai tebegyvena populiariojoje kultūroje, tapo netgi komiksų ir kompiuterinių žaidimų herojais.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris