AUDIO: Magdeburgo teisę Vilnius gavo iš Jogailos rankų


Prieš 630 metų, 1387 m. kovo 22 d., Lenkijos ir Lietuvos valdovui Jogailai pasirašius privilegiją, Lietuvos sostinė tapo pirmuoju miestu šalyje, gavusiu Magdeburgo teisę. Ši miestų teisės sistema, susiformavusi Vokietijoje ir išplitusi Vidurio Europoje, buvo postūmis Vilniui plėtotis ir įtraukė mūsų sostinę į europinę miestų šeimą.

Manvydas VITKŪNAS


Magdeburgo teisė nustatė miesto savivaldą, gynė miestiečių teises, reglamentavo prekybos organizavimą, rinkliavas, mokesčius ir daug kitų miesto gyvenimo klausimų. Vokiečių žemėse Magdeburgo teisė gyvavo greta kitų miestų teisės sistemų (pavyzdžiui, Kulmo, Liubeko). Liubeko teisė 1258 m. (kitais duomenimis – 1254 ar 1257 m.) buvo suteikta Klaipėdai, tuo metu valdytai Vokiečių ordino. Klaipėda yra pirmasis miestas dabartinės Lietuvos teritorijoje, gavęs miesto teisę. Kitose Lietuvos žemėse sąlygos vakarietiškai miestų teisei plisti atsirado po Lietuvos krikšto 1387 m. Magdeburgo teisė išplito ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vengrijoje bei kai kuriose kitose šalyse.


„Suteikiame vokiečių teisę“


Miestas nuo kaimo skiriasi ne tik dydžiu, administracine reikšme, bet ir gyventojų veiklos pobūdžiu. Kaime gyvena žemdirbiai, gyvulių augintojai, ir tik retas kuris užsiima kokiu papildomu amatu, o štai miesto žmonės visų pirma yra amatininkai ir pirkliai. Tiesa, viduramžių ir naujųjų amžių miestuose taip pat netrūko kaimiškų elementų – dažnas miestietis, jei tik turėjo galimybę, stengėsi auginti kokį gyvulį ar šeimai prasimaitinti padėdavusių daržovių.


1387 m. kovo 22 d. Jogaila (pakrikštytas Vladislovu) pasirašė privilegiją, kuria skelbė (tekstas sutrumpintas): „Vladislovas, iš Dievo malonės Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis ir Rusios paveldėtojas ir t. t., atsižvelgdami į nesavanaudiškus ir gausius nuolankumo ženklus, kuriais mūsų ištikimi miestiečiai ir gyventojai, ir visa mūsų Vilniaus miesto bendruomenė iki šiol mūsų didenybei rodė pagarbą ir ateityje, nuolat stengdamiesi būti ištikimi, galės visuomet atrodyti mieli, visų, kuriems svarbu, žiniai skelbiame: siekdami už tai jiems ir toliau rodyti ypatingą ir maloningą palankumą ir trokšdami, kad dėl to minėtojo mūsų Vilniaus miesto būklė bei padėtis pasidarytų palankesnė ir geresnė, tiems patiems miestiečiams ir gyventojams, ir visai minėtojo mūsų Vilniaus miesto bendruomenei karališkosios didenybės galia duodame ir suteikiame vokiečių teisę, kuri vadinama Magdeburgo.



Vis dėlto tie patys miestiečiai ir gyventojai, ir visa minėto mūsų Vilniaus miesto bendruomenė turės, kaip yra įprasta, ištikimai klausyti visų teisėtų ir gerbtinų mūsų Vilniaus seniūnų. Taip pat pagal paprotį, kurio nuo senų laikų iki šiol buvo paisoma ir laikomasi, tegul savo lėšomis saugo mūsų pilį Vilniuje tol, kol daug kartų minėtas mūsų Vilniaus miestas bus iš visų pusių apjuostas mūrine siena. O po to, kai miestas, kaip pavedama, bus tokia siena apjuostas, nuo tada tie patys miestiečiai ir gyventojai, ir visa paties Vilniaus miesto bendruomenė nuo tokios mūsų Vilniaus pilies sargybos tebūnie visiškai laisvi ir atleisti. Šį raštą paliudyti yra prikabinamas mūsų didenybės antspaudas.“


AUDIO: Magdeburgo teisę Vilnius gavo iš Jogailos rankų

Vilniaus miesto panorama (iš 1581 m. išleisto Brauno atlaso). šaltiniai.info


Laisvo oro gurkšnis


Ką gi ši privilegija davė Vilniui? Be abejo, visų pirma – savarankiškumą. Miestiečiai turėjo teisę rinkti savo miesto tarybą (magistratą). Ji posėdžiaudavo rotušėje, tapusioje miesto širdimi. Rotušėje buvo sprendžiama daugybė miesto gyvenimo klausimų – posėdžiavo teismai, veikė kalėjimas, darbavosi budelis, buvo laikomi prekybai naudojamų matų ir saikų pavyzdžiai. Miestas turėjo teisę savarankiškai valdyti savo finansus, spręsti įvairius ūkinio ir socialinio gyvenimo klausimus. Gyventojų saugumas taip pat buvo aktualus klausimas. Nors dar XIV a. pabaigoje pasirašytoje Jogailos privilegijoje nurodyta, kad miestas turi būti apjuostas siena, tai padaryta daugiau nei po šimtmečio, XVI a. pradžioje, kilus realiam totorių antpuolių pavojui.


Labai svarbus miestietiškumo požymis buvo asmeninė laisvė. Galiojo vadinamoji laisvo oro taisyklė. Nelaisvas žmogus (pavyzdžiui, valstietis baudžiauninkas), apsigyvenęs mieste, per kelerius metus (Lietuvoje – nuo trejų iki dešimties metų) įgydavo teisę tapti tikru miestiečiu – būti laisvas, turėti asmeninės nuosavybės, naudotis kitomis teisėmis. Nors miestų oras dėl to meto sanitarinių sąlygų nebuvo gaivus, daugybei žmonių jis tapo laisvo oro gurkšniu.


Svarbios miesto amatininkus vienijančios organizacijos buvo cechai – tos pačios specialybės atstovus jungiantys korporaciniai susivienijimai. Jų steigimasis Vilniuje taip pat užtruko – tik 1495 m. įsikūrė pirmieji cechai (auksakalių ir siuvėjų). Vėliau per XVI a. įsikūrė daug kitų cechų – chirurgų-barzdaskučių, kalvių, katilių ir šaltkalvių, balnių, pakinktininkų ir diržininkų, mūrininkų ir dailidžių. Kiti cechai vienijo audėjus, stalius ir kailininkus, taip pat batsiuvius, odminius, salyklininkus, kepurininkus, liejikus, mėsininkus. Ilgainiui cechų skaičius augo – XVIII a. pabaigoje Vilniuje jau veikė 38 cechai. Šios organizacijos turėjo savo seniūną, jo padėjėjus, iždininką, statutą (jį tvirtindavo didysis kunigaikštis). Cechai padėdavo savo nariams ginti teises ir interesus, spręsdavo iškilusius konfliktus, šelpdavo nusenusius ar sveikatos netekusius narius ir jų šeimos narius, akylai stebėjo, kad verslu mieste neužsiimtų cechui nepriklausantys konkurentai, atvykėliai.

REKLAMA


AUDIO: Magdeburgo teisę Vilnius gavo iš Jogailos rankų

Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila, suteikęs Vilniui Magdeburgo teisę. Dail. Michalas Godlevskis, 1863 m. Lvovo dailės muziejus (Ukrainoje).


Kodėl herbe – Kristoforas?


Savavaldis miestas privalo turėti savo simbolius – antspaudą ir herbą. Vilniaus simboliu tapo šv. Kristoforas, brendantis per upę, pasiremdamas lazda – auksiniu medžiu, kurio viršuje yra dvigubas kryžius, Lietuvoje dar vadinamas Vyčio kryžiumi ir laikomas Jogailaičių dinastijos simboliu. Ant šventojo kairiojo peties sėdi Kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdžios simboliu ir aureole.


Šv. Kristoforo simbolis Vilniaus herbe – neatsitiktinis. Kristoforas (išvertus iš lotynų kalbos, vardas reiškia „Kristų nešantis“) pats kadaise buvo pagonis, vėliau tapo uoliu krikščionybės platintoju. Jo simbolis siejamas su iš sostinės vykusiu krikščionybės skleidimu Lietuvoje. Miesto teisė Vilniui buvo suteikta tuo pat metu, kai vyko Lietuvos krikštas.


AUDIO: Magdeburgo teisę Vilnius gavo iš Jogailos rankų

Vilniaus miesto antspaudas, XVIII a. Lietuvos dailės muziejus, epaveldas.lt


Svetimšalių akimis


Kaipgi atrodė Vilnius daugmaž tuo laiku, kai buvo įtrauktas į Europos miestų šeimą? Apie tai nemažai žinoma iš archeologinių tyrinėjimų. Tačiau pažvelkime, ką rašo amžininkai. Flamandų riteris ir diplomatas Žilberas de Lanua, 1413–1414 m. keliavęs per Lietuvą, rašė: „Iš karaliaus dvaro keliavau per daugybę kaimų, didelių ežerų ir miškų. Paskui atvykau į Lietuvos sostinę Vilnių, kurioje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Viduje ji visa padaryta iš medžio. Tos pilies atšlaimas leidžiasi nuo aukšto kalno dviem šonais ligi apačios.


Tame atšlaime, apjuostame mūrine siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę. Arti tos pilies teka upė, kurios srovė bėga per miestą žemyn. Ji vadinasi Vilnia. Miestas nėra uždaras. Jis ilgas, siauras ir tęsiasi nuo kalno žemyn. Namai mediniai, labai negražiai sustatyti, tačiau yra keletas mūrinių bažnyčių.“


XVI a. pradžioje vaizdas jau buvo pasikeitęs. Štai Šventosios Romos imperatoriaus Maksimiliano I pasiuntinys Zygmundas fon Herberšteinas paliko tokį miesto aprašymą: „Dabar Vilnių juosia mūro siena. Jame statoma daug bažnyčių ir mūrinių namų, yra vyskupystė, kurios vyskupu tuomet buvo Jonas, tikrasis karaliaus Žygimanto [Senojo] sūnus, labai mielas ir draugiškas, kuris ir mus grįžtančius maloniai priėmė. Be to, puikiai atrodo parapijos bažnyčia ir keletas vienuolynų, ypač išsiskiria pranciškonų globojamas vienuolynas, kurio statyba labai daug kainavo.“


Kaip atpažinti paleistuvius?


Itin įdomūs Vilniaus aprašymai pateikiami Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo XVI a. leistame Pasaulio miestų atlase („Civitates Orbis Terrarum“). Šis Vilniaus miesto vaizdas yra svarbus kartografinis šaltinis, o pats miesto aprašymas – itin vaizdingas. Štai keletas sutrumpintų ištraukų.


„Vilnius yra gausiai gyvenamas, didelis miestas, Lietuvos vyskupystės ir šios kunigaikštystės centras. Miestą supa mūrinė siena su vartais, kurie niekada neuždaromi. Namai daugiausia mediniai, žemi ir maži, be miegamųjų ir be virtuvių (netgi be tvartų, nors daugelis laiko galvijų ir šiaip gyvulių), išsklaidyti ir pastatyti be jokios tvarkos. Tačiau kai kurias gatves, ypač Vokiečių ir Pilies, puošia mūriniai gražūs namai, pastatyti kitataučių, kurie lankosi šiame mieste prekybos reikalais. Vilniuje yra dveji karaliaus rūmai, iš kurių vieni didžiuliai, su daugeliu keliais aukštais išdėstytų kambarių. Kiti rūmai su bokštais, matomi ant kalno. Jo papėdėje įrengtas ginklų sandėlis, kuriame yra nemažai visokių kariškų ginklų, nors visoje Lietuvoje nėra jokio metalo kasyklų nei telkinių. Bažnyčios daugiausia mūrinės, nors yra ir medinių. Jose atliekamos apeigos įvairių religijų tikintiesiems. Gražus yra Bernardinų vienuolynas, pastatytas iš degtų plytų, garsus savo nuostabia architektūra.“



Apie vilniečius rašoma: „Vyno neturi, tačiau išgerti mėgsta. Geria midų, alų, labai mėgsta pašildytą vyną, svogūnus ir česnakus. Namuose amžinai skendi dūmuose (mat visai neturi kaminų) ir todėl apanka. Niekur nėra tiek daug aklų žmonių kaip tame mieste. Jų namuose nėra jokių papuošimų ar brangių namų apyvokos daiktų. Visame mieste niekas neturi lovų. To negana, minkštai miegoti laikoma nuodėme. Daug yra netgi turtingesnių, kurie miega ant suolo, pasikloję tiktai meškos kailį. Ne ką geresnis ar pranašesnis yra kilmingųjų gyvenimo būdas, tik tiek, kad jie dėvi prabangesnius rūbus, papuoštus ir išsiuvinėtus auksu bei sidabru, ir taip rodo savo kilmingumą“, „Prisigėrę midaus, šildyto vyno arba stipraus alaus ir girti, ginčijasi, pešasi, sužeidžia vieni kitus, žiauriai mušasi. Jei sumuša svetimšalį, nelaikoma tai mirtinu nusikaltimu, tik reikia išpirkti savo gyvybę šešiolika talerių“, „Šiame mieste išpažįstamas keistas tikėjimas.


Žmonės labai pamaldžiai klauso bažnyčiose mišių: tiesiog stebiesi, kai, žiūrėdami į kunigą, atidengiantį kieliką ir aukojantį, jie pamaldžiausiai mušasi ne tik į krūtinę, bet ir į veidą. Kas praėjusią naktį neleistinai sanguliavo ar paleistuvavo, tie, tikėjimo sujaudinti, tą dieną neina į bažnyčią, bet stovi lauke už durų ir pro sienos plyšį žiūri į apeigas atliekantį kunigą. Taip stropiai laikosi šio papročio, kad galima lengvai atpažinti paleistuvavusius jaunuolius ir nusidėjusias merginas“.



Kitos naujienos:


  • Kodėl mūsų valstybės herbe Vytis įveikė liūtą?

    Kodėl mūsų valstybės herbe Vytis įveikė liūtą?

  • Bendros valstybės su Lenkija lopšys - Liublinas

    Bendros valstybės su Lenkija lopšys - Liublinas

  • Nukaldintas pirmasis sostinę pristatantis medalis

    Nukaldintas pirmasis sostinę pristatantis medalis

  • „Dieną be automobilio

    „Dieną be automobilio" Vilniaus gatvėje - tik pėstieji

  • Troškūnų miesto šventė

    Troškūnų miesto šventė

  • R. Šimašius inauguruotas meru

    R. Šimašius inauguruotas meru

Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą