Pradžia: nuo Aukštųjų kursų iki Lietuvos universiteto

Pradžia: nuo Aukštųjų kursų iki Lietuvos universiteto

Steigiamojo Seimo nariai.


1920 m. sausio 27 d. dabartinėje Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje duris atvėrė Aukštieji kursai – privati aukštoji mokykla, vėliau tapusi Lietuvos universitetu. Ši aukštoji mokykla atsirado Zigmo Žemaičio (Komercijos mokyklos direktoriaus) ir jo bendraminčių iniciatyva. Intelektualai negalėjo toliau taikstytis su Vyriausybės delsimu ir abejingumu, nes puikiai suvokė, kad Lietuvai reikia išsilavinusių piliečių, kurių tautinė savimonė būtų subrandinta vietos inteligentų.


Kita vertus, suprantama, kad tuometinei Vyriausybei labiau rūpėjo politinis stabilumas, nepriklausomybės išlaikymas ir iždo subalansavimas. Visgi ar be visuomeniniais pagrindais dirbusių žmonių, kurie įkūrė universitetą, naujai atkurtai valstybei būtų pavykę vykdyti reikalingas reformas ir įtvirtinti šalies suverenitetą?


Tautvydas Lukaševičius


Aukštieji kursai


Šimtai abiturientų, baigusių Lietuvos ir Rusijos aukštesniąsias mokyklas, laukė progos įgyti aukštąjį išsilavinimą. Tik labai maža dalis tokio jaunimo galėjo stoti į aukštąsias užsienio mokyklas. Dėl šių ir kitų priežasčių 1919 rudenį matematikas Zigmas Žemaitis sumanė steigti Kaune aukštąją mokyklą. Paskelbus laikraščiuose anketą, per tris dienas atsiliepė daugiau kaip trys šimtai jaunų žmonių, panorėjusių lankyti aukštuosius kursus Kaune.


Visuomenės veikėjai pritarė sumanymui steigti kursus ir išrinko vykdomąją komisiją: J. Alekna, T. Ivanauskas, A. Janulaitis, J. Vabalas-Gudaitis, K. Vasiliauskas, E. Volteris ir Z. Žemaitis. Ši komisija paruošė aukštųjų kursų statuto projektą ir sudarė kursams steigti ir jiems laikyti visuomenės organizaciją — Aukštųjų mokslų draugiją. Švietimo ministerijos patvirtinti, šie kursai vėlesniųjų seimo bei mergaičių Aušros gimnazijos rūmų salėje buvo atidaryti 1920 metų sausį. Į kursus įstojo 522 klausytojai, iš kurių 244 buvo tikrieji, (turėjo brandos atestatą).

REKLAMA


Kursai gyvavo dvejus metus. Tik 1920 rudens semestre mokslas buvo nutrauktas laikinai, daugeliui klausytojų ir daliai dėstytojų išėjus į frontą kovoti su įsiveržusio Želigovskio kariuomene.


Per tuos dvejus metus veikė šeši skyriai (fakultetai). Humanitariniam skyriui vadovavo prof. E. Volteris, juridiniam A. Janulaitis, matematikos - fizikos Z. Žemaitis, gamtos T. Ivanauskas, medicinos dr. M. Nasvytis, vėliau dr. P. Avižonis, technikos prof. Pr. Jodelė. Kursams pirmaisiais metais vadovavo Z. Žemaitis, antraisiais — J. Vabalas - Gudaitis. Pirmąjį pusmetį Aukštieji kursai neturėjo nė vieno kambarėlio.


Paskaitos iš pradžių buvo skaitomos vakarais I Kauno (vėliau – „Aušros“) gimnazijos patalpose popietinėmis valandomis bei įvairiose valstybinėse įstaigose. 1920 m. Aukštųjų kursų ataskaitoje rašoma, kad metų gale kursai turėjo 33 lektorius ir 522 klausytojus. 1921 m. pabaigoje kursai Ministrų tarybos nutarimu gavo Komercijos mokyklos pastatą (dabar – KTU Pirmieji rūmai. Aukštuosiuose kursuose pradėjo formuotis būsimojo Lietuvos universiteto tradicijos: kūrėsi studentų organizacijos, pradėta iškilmingai švęsti Vasario 16-oji, Aukštųjų kursų metinės.


Privačia iniciatyva ir privačiomis lėšomis įsteigtieji Aukštieji kursai jau pirmais savo veikimo mėnesiais gavo iš vyriausybės subsidiją ir susilaukė žymios paramos iš visuomenės, ypač iš JAV lietuvių. Aukštieji kursai atliko svarbų paruošiamąjį darbą Lietuvos universitetui steigti. Uždarant kursus, buvo 478 klausytojai ir 48 lektoriai. Daugelis jų tapo naujojo universiteto docentais ar profesoriais.

REKLAMA



Pagal Antano Rukšos straipsnį „Žvilgsnis į aukštąją senosios Lietuvos mokyklą“


Universiteto įsteigimas


Pirmiasia svarbu paminėti, kad iš šio universiteto yra kilusios visos aukštosios mokyklos Kaune, o atkuriant Vilniaus universitetą trys Lietuvos universiteto fakultetai sudarė jo pagrindą.


1920 m., kuriant Lietuvos universiteto statutą, esminės mintys ir idėjos buvo perimtos iš 1918 metų Vilniaus universiteto statuto, taip pat daug dėmesio skirta Europos universitetų statutų analizei. Numatyta įsteigti 7 fakultetus: Humanitarinių mokslų, Teisių, Matematikos-fizikos, Gamtos, Agronomijos, Medicinos ir Technikos. Buvo suburta ekspertų komisija, kuri turėjo sudaryti gana detalų naujo universiteto įsteigimo planą.


1921 m. rugpjūčio 4 d. ministro (K. Bizausko) ir komisijos narių susitikimo metu buvo susidurta su pirmomis problemomis – kai kuriuose fakultetuose buvo per mažai klausytojų, kituose trūko mokslinę kvalifikaciją turinčių dėstytojų. Kitais žodžiais tariant, Aukštųjų kursu Medicinos fakultete buvo daug puikių gydytojų, tačiau tik keli iš jų galėjo dėstyti universitete, nes neturėjo reikiamo mokslinio laipsnio. Įdomu ir tai, kad kai kurių fakultetų, pavyzdžiui, Technikos, atsisakyta dėl per didelių išlaidų laboratorijoms. Diskusijų metu prieita prie išvados, kad Lietuva yra ir turėtų būti pozicionuojama kaip žemės ūkio, o ne pramonės šalis.


Pradžia: nuo Aukštųjų kursų iki Lietuvos universiteto

K.Grinius prisiekia Seime.


Universiteto statutas Steigiamajame Seime pradėtas svarstyti 1921 m. gruodžio 7 d. Pabrėžta, jog daugiau delsti negalima, nes universiteto neturėjimas neigiamai atsiliepia ir visai Lietuvos užsienio politikai – dažnai susikūrusios valstybės vertinamos pagal tai, ar turi savo aukštąją mokyklą. Visgi svarstymai užsitęsė dėl įvairių priežasčių.


Pirma, statutas buvo aršiai kritikuojamas dėl per plačios autonomijos tiek universitetui, tiek atskiriems fakultetams. Antra, išsakyta daugybė nuogąstavimų, kad pernelyg didelę įtaką turės Bažnyčia ir krikščionys demokratai, o laikui bėgant, pats universitetas virs ne pasaulietiniu, o krikščionišku. Trečia, vieni norėjo, kad daktaro laipsnis būtų suteikiamas paprasčiau, o kiti tokiai idėjai nepritarė. Be to, nesutarta ir kas turėtų skirti profesorius – Švietimo ministerija ar Prezidentas.


Vykstant atkaklioms diskusijoms dėl būsimo universiteto struktūros, analizuota ir kaimyninių šalių patirtis (Tartu universitete įkurti 7 fakultetai, o Latvijos universitete – net 11). Nors Estijos ir Latvijos universitetuose buvo teologijos fakultetai, P. Avižonis (laisvamanis, gydytojas, visuomenės veikėjas) griežtai prieštaravo Teologijos fakulteto įkūrimui ir teigė, kad tokių fakultetų nėra daugelyje Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos universitetų.



Toliau svarstant statutą, vieni siūlė plėsti universitetinį tinklą ir sukurti kuo daugiau skyrių, institutų, pavyzdžiui, Agronomijos, o kiti manė, kad Lietuvos universitetui užtektų itin stiprių Teologijos ir Filosofijos fakultetų, kurie galėtų tapti Europos flagmanais ir tarsi magnetai prie savęs trauktų geriausius matematikus, gamtininkus, teisininkus ar gydytojus.


Pradžia: nuo Aukštųjų kursų iki Lietuvos universiteto

Antrojo Seimo posėdis Kaune.


1922 m. sausio 13 d. Seimo posėdyje socialistų liaudininkų ir valstiečių sąjungos blokas atšaukė Ministrą Pirmininką K. Grinių iš Vyriausybės. Naująjį Ministrų kabinetą suformavo Ernestas Galvanauskas, švietimo ministru tapo Aukštųjų kursų lektorius P. Juodakis. Siekdamas nuraminti Steigiamajame Seime ir visuomenėje kilusias aistras dėl Universiteto, naujasis Ministrų kabinetas vasario 13 d. nutarė jį atidaryti, nelaukdamas statuto patvirtinimo Seime, bet pasiremdamas 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos tarybos išleistu įstatymu ir Vilniaus universiteto statutu. 1922 m. vasario 16 d. Lietuvos universitetas buvo iškilmingai atidarytas.


Universiteto valdymas


Universiteto priklausomybė Švietimo ministerijai buvo formali ir apsiribojo tuo, kad iš jos sąmatos buvo skiriama lėšų Universitetui išlaikyti. Visus savo reikalus Universitetas tvarkė savarankiškai, o švietimo ministrui tik pranešdavo Universiteto tarybos, Senato ir fakultetų tarybų nutarimus.


Aukščiausia valdžia Universitete priklausė Tarybai, sudarytai iš garbės profesorių, profesorių ir docentų. Ji turėjo priimti reguliaminą, pagal kurį buvo tvarkomas Universiteto vidaus gyvenimas. Universiteto taryba turėjo teisę vieniems metams rinkti rektorių, prorektorių ir sekretorių; spręsdavo ypač svarbius Universiteto klausimus; siūlydavo statuto pakeitimus; tvirtindavo Universiteto sąmatą ir fakultetų tarybų sprendimus; rinko garbės profesorius ir garbės narius.


Vykdomoji valdžia Universitete priklausė Senatui, kurį sudarė rektorius, prorektorius, sekretorius ir visų fakultetų dekanai. Senatas sprendė visus klausimus, kurie nepriklausė Universiteto tarybos ir fakultetų tarybų kompetencijai: studentų priėmimo, stipendijų skyrimo ir atleidimo nuo mokesčio už mokslą klausimus, tvirtino studentų organizacijų įstatus bei uniformų nuostatus, spręsdavo patalpų paskirstymo bei svarbesnius finansinius ir ūkinius klausimus.


Pradžia: nuo Aukštųjų kursų iki Lietuvos universiteto

Universiteto korporacijos "Giedra" nariai.


Aukščiausia fakulteto valdymo institucija buvo fakulteto taryba, kuri iš profesorių vieniems metams rinkdavo dekaną ir sekretorių – jie sudarė fakulteto vykdomąją valdžią. Statutas suteikė fakultetams ypač didelę autonomiją. Kiekvienas fakultetas savarankiškai tvarkė administracinius valdymo reikalus, rūpinosi mokymo procesu, nustatydavo jo organizavimo sistemą, savo nuožiūra rinkosi pedagoginį mokslo personalą ir studentų kontingentą, sudarinėjo mokymo planus ir programas, galėjo steigti naujas katedras ir skyrius, turėjo teisę teikti mokslinį laipsnį, profesoriaus ar docento vardą. Kiekvienas fakultetas nustatydavo savo vidaus gyvenimo taisykles, kurias įteisindavo fakulteto reguliamine.


Pagal dr. Audronės Veilentienės straipsnį „Universiteto autonomija Lietuvoje 1922-1940 metais“


Pirmasis rektorius


Jonas Šimkus baigė Liepojos gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto Chemijos fakultete ir Ženevos universitete Šveicarijoje. Nors jo tėvai buvo gana turtingi ūkininkai, bet nesutikęs stoti į kunigų seminariją iš tėvų toliau mokslui siekti jokios paramos negavo. Jis mokslo siekė savo jėgomis. Nuo 1922 m. vasario 16 dienos tapo Lietuvos universiteto pirmuoju rektoriumi, o vėliau Vytauto Didžiojo universitete dėstė iki 1940 metų, ilgus metus vadovavo Chemijos technologijos katedrai. Jis žinomas kaip vienas iš „Varpo“ steigėjų.

REKLAMA


Save laikė demokratu, varpininku, bet nepriklausomoje Lietuvoje prie valstiečių liaudininkų partijos nebepritapo ir jokiai partijai nepriklausė; į visas vyriausybes ėjo kaip nepartinis. 1926 metais dalyvavo steigiant Tarptautinį banką, rūpinosi Lietuvos verslininkų sąjūdžio veikla, svarbiausiomis mūsų krašto ekonominio gyvenimo problemomis, savo tautos reikalais.


Prof. J Šimkus buvo tvirtai įsitikinęs, kad ekonominis Lietuvos stiprėjimas yra pagrindas kultūriniam ir visokeriopam jos kilimui. 1931 m. jo rūpesčiu įsteigti pirmieji lietuvių prekybos kursai, kurių tikslas buvo rengti sąmoningus lietuvių prekybininkus. 2003 metais, minint pirmojo Lietuvos universiteto rektoriaus prof. J. Šimkaus 130-ąsias gimimo metines, Vytauto Didžiojo universitete atidaryta jo vardo auditorija.


Pradžia: nuo Aukštųjų kursų iki Lietuvos universiteto

Studentų draugijos valdyba.


Vytauto Didžiojo vardas


1930 metais (500-osios Vytauto Didžiojo mirties metinės) Lietuvos universitetas gavo Vytauto Didžiojo vardą. Per pirmuosius 18 savo gyvavimo metų VDU labai išaugo (nuo 1168 studentų 1922 m. iki maždaug 3,5 tūkstančio 1939 m.), ketvirtojo dešimtmečio viduryje VDU ėmė dėstyti patys jo absolventai. Iki 1940 m. Vytauto Didžiojo universitetą baigė 3790 studentų, t. y. beveik visa tarpukario metais subrendusi Lietuvos inteligentija.


1940 m. į Vilnių (atgautą dar 1939 m. spalį) buvo perkelti Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos ir Gamtos fakultetai. Tiesa, 1940 m. vasarą, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, VDU baigėsi kūrybinės bei akademinės laisvės periodas. Tik beveik po pusės amžiaus, 1989 m., bendromis Lietuvos ir išeivijos lietuvių mokslininkų pastangomis buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas.


Universiteto studentų korporacijos


Skirtingai nuo dabartinės Lietuvos, kurioje studentų korporacijų veikla nėra plačiai žinoma, tarpukariu jos buvo vienos svarbiausių visuomenės organizacijų, kurioms priklausė beveik visi universitetuose studijuojantys jaunuoliai. Lietuvos universitete kurtos įvairios studentų korporacijos (neolituanai, ateitininkai, varpininkai ir kt.), draugijos ir kitos studentiškos organizacijos. To meto studentija aktyviai dalyvaudavo Kauno visuomeniniame gyvenime, kartais netgi surengdavo mitingus ar protesto eisenas.


Vytauto Didžiojo universitete 1922–1940 m. laikotarpiu veikė net 148 įvairaus pobūdžio studentų draugijos, apie pusę jų – korporacijos. Joms priklausė iki 70 procentų visų studijuojančiųjų! Nors studentai galėjo priklausyti kelioms iš organizacijų, bet korporaciją galėjo pasirinkti tik vieną. Tarpukario laikraščių antraštės skelbė, kad vargšas pirmakursis iš tokios korporacijų gausos negali išsirinkti, kuriai jų priklausyti.


Pradžia: nuo Aukštųjų kursų iki Lietuvos universiteto

Garbės daktaro ordinas.

Visas organizacijas galime suskirstyti į profesines, tautines, regionines, ideologines, religines, fakultetines, būta ir studentus vienijančių pagal įvairius pomėgius. Regioniniu pagrindu susikūrusiose korporacijose į Kauną iš skirtingų Lietuvos kraštų atvykę studentai galėjo glaudžiau susipažinti su studentais, savo kraštiečiais. Pavyzdžiui, veikė žemaičių korporacija „Samogitia“, suvalkiečių „Sudavia“, vilniečių – „Vilnija“.


Savo korporacijas turėjo skautai, šauliai, ypač nemažai buvo ateitininkų studentų korporacijų, „Giedra“, „Kęstutis“, „Gaja“, „Grandis“, „Narsa“, „Birutė“. Į ateitininkų ir skautų korporacijas dažniausiai įsitraukdavo studentai, dar iki universiteto susipažinę su ateitininkijos ar skautijos principais, priklausę įvairiems ateitininkų ar skautų moksleivių dariniams. Profesinės pakraipos organizacijų buvo tarp visų universitete esančių specialybių. Veikė medikų korporacijos „Gaja“, „Ąžuolas“, „Fraternitas Lituanica“, juristų ir ekonomistų korporacija „Justitia“, inžinierių „Plienas“ ir t. t.


Tautiniu pagrindu universitete veikė žydų, lenkų, vokiečių, latvių, rusų ir gudų organizacijos. 1930 metais universitete buvo mažiausiai aštuonios žydų korporacijos, po vieną lenkų, latvių, vokiečių korporaciją. Kai kuriose iš šių korporacijų nariais galėjo būti ir vyrai, ir moterys (pavyzdžiui, „Gaja“, „Activitas“), tačiau kitos buvo vien tik vyriškos („Kęstutis“, „Fraternitas Lituanica“, „Vytis“) arba vien moteriškos korporacijos („Birutė“, „Giedra“, „Rimtis“).

REKLAMA


Moterų korporacijos išsiskyrė tuo, jog be religijos ir visuomenės klausimų, joms rūpėjo šeima, kulinarija, moters padėtis visuomenėje. Pavyzdžiui, įsikuriant VDU korporacijai „Giedra“ aktyviai dalyvavo prof. Stasys Šalkauskis, parinko jai šūkį „Į kalną, į viršūnes!“, jos garbės narė buvo rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.
Anot tarpukario laikus menančių korporantų, studentiškas, visuomeninis, sportinis gyvenimas universitete buvo susijęs su korporacijų veikla. Jos ne tik kvietė universiteto bendruomenę į viešas paskaitas, susitikimus su rašytojais ar to meto Lietuvos inteligentija, patys rūpinosi provincijos švietimu, skaitydavo paskaitas sodžiuje.


Archyvuose rasti pageltę kvietimai liudija apie šokių vakarus ateitininkų rūmuose, apie porą kartų per metus vykdavusius „alučius“ (tradicinis tik korporantams skirtas susiėjimas su specialiomis taisyklėmis) su draugiškomis korporacijomis, apie studentų pavasario šventę „Ąžuolyne“ vadinama „Valpurgijos naktimi“, ar apie išvykas į gamtą, gegužines.


Antai vyrija „Plienas“ kasmet sėsdavo į garlaivį ir Nerimi plaukdavo į Kačerginę, kur vykdavo sporto varžybos, pokalbiai su vyresniais korporantais, skambėdavo sutartinės. Populiarios buvo korporacijos, susikūrusios politiniu pagrindu. Pavyzdžiui, tautininkų „Neo-Lithuania“, valstiečių liaudininkų „Žalgiris“ arba, priešingai, pabrėžusios savo apolitiškumą – korporacijos „Šarūnas“, „Romuva“, kurios pagrindinis tikslas buvo aisčių tautų vienybė.


Iš TSPMI studentų knygos „Lietuvių studentų korporacijos tarpukariu“


Universiteto rektoriai


Iki Universiteto uždarymo 1950 m.


1. Profesorius Jonas Šimkus (1873–1944)
Pirmasis universiteto rektorius 1922–1923 m.
2. Profesorius Vincas Čepinskis (1871–1940)
Universiteto rektorius 1923–1924 m. ir 1929–1933 m.
3. Profesorius Pranciškus Petras Būčys (1872–1951)
Universiteto rektorius 1924–1925 m.
4. Profesorius Petras Avižonis (1875–1939)
Universiteto rektorius 1925–1926 m.
5. Profesorius Mykolas Biržiška (1882–1962)
Universiteto rektorius 1926–1927 m.
6. Profesorius Mykolas Römeris (1880–1945)
Universiteto rektorius 1927–1928 m. ir 1933–1939 m.
7. Profesorius Pranas Jodelė (1871–1955)
Universiteto rektorius 1928–1929 m.
8. Profesorius Stasys Šalkauskis (1886–1941)
Universiteto rektorius 1939–1940 m.
9. Profesorius Antanas Purėnas (1881–1962)
Universiteto rektorius 1940–1941 m. ir 1944–1946 m.
10. Profesorius Julijonas Gravrogkas (1885–1968)
Universiteto rektorius 1941–1943 m.
11. Profesorius Juozas Kupčinskas (1906–1971)
Universiteto rektorius 1947–1950 m.


Po Universiteto atkūrimo 1989 m.


1. Profesorius Jurgis Vilemas (g. 1938 m.)
Universiteto rektorius (Atkūrimo tarybos sprendimu) 1989–1990 m.
2. Profesorius Algirdas Avižienis (g. 1932 m.)
Universiteto rektorius 1990–1993 m.
3. Profesorius Bronius Vaškelis (g. 1922 m.)
Universiteto rektorius 1993–1996 m.
4. Profesorius Vytautas Kaminskas (g. 1946 m.)
Universiteto rektorius 1996–2006 m.
5. Profesorius Zigmas Lydeka (g. 1954 m.)
Universiteto rektorius 2006–2015 m.
6. Profesorius Juozas Augutis (g. 1955 m.)
Universiteto rektorius nuo 2015m.


Pradžia: nuo Aukštųjų kursų iki Lietuvos universiteto


Žurnalo AR ŽINAI, KAD? rubrikos „Nuo Aukštųjų kursų iki universiteto: akademinių bendruomenių įtaka kultūrai, tautinei savimonei ir visuomenės raidai“ straipsniai remiami Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Metinė paramos suma 1800 Eur.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris