1926 m. gruodžio 17 d., įvyko vienas prieštaringiausiai vertinamų XX a. Lietuvos istorijos įvykių – valstybės perversmas, nušalinęs nuo valdžios Prezidentą Kazį Grinių ir ilgam atvedęs prie šalies vairo Antaną Smetoną. Lietuvos valstybės raida buvo pakreipta nuo sunkiai gimstančios ir dar labai sudėtingai veikiančios demokratijos prie gana ryškaus autoritarizmo.

Manvydas VITKŪNAS

Vieni visada laikys šį perversmą mūsų šalies išgelbėjimu nuo anarchijos, priešiškų jėgų įsigalėjimo, kiti teigs, kad 1926-ųjų gruodį buvo pakirstos jaunos Lietuvos demokratijos šaknys ir tai lėmė ne tik politinę, bet ir moralinę visuomenės krizę, kurios padariniai labai skausmingai atsiskleidė 1938–1940 m.
Perversmą lėmė visa virtinė politinių, ekonominių, socialinių priežasčių.

Vertinti šį sukilimą vien iš nūdienos pozicijų būtų klaidinga – juk mes jau žinome, kuo viskas baigėsi, kaip toliau klostėsi XX a. Lietuvos istorija. Tačiau jei pažvelgtume į situaciją amžininkų akimis, matytume gana komplikuotą to meto Lietuvos valstybės padėtį ir galėtume geriau suprasti vienus ar kitus sprendimus, konkrečių žmonių pozicijas ir visuomenės nuotaikas.

Sudėtinga situacija

Ėjo šešti metai po Nepriklausomybės kovų pabaigos. Vos prieš trejus metus dėl ryžtingų politinių ir karinių sprendimų buvo prijungtas Klaipėdos kraštas. Visas rytinis ir pietinis Lietuvos pasienis buvo demarkacinė linija, skyrusi nuo Lietuvos jos žemes, kurias atplėšė kur kas galingesnė kaimynė – Lenkija. Vilnijoje buvo persekiojamos lietuviškos organizacijos, švietimo įstaigos. Realų ar potencialų pavojų Lenkija Lietuvai kėlė visą tarpukarį.

Šalyje situacija taip pat buvo sudėtinga: ūkis smuko, eksportas mažėjo. 1924 ir 1926 m. Lietuvos žemdirbiams buvo labai nederlingi. Miestuose gausėjo bedarbių. Visa tai sudarė puikią terpę reikštis ne tik nuosaikioms, bet ir radikalioms kairiosioms jėgoms. Sovietų Sąjungos remiama Lietuvos komunistų partija veikė vis aktyviau, darė įtaką ne tik pavieniams darbininkams, bet ir profsąjungoms. Vis dažnėjo streikai, bet dažnai jie buvo inspiruoti ne konkrečiose įmonėse dirbančių darbininkų daugumos, o radikaliausių bolševikuojančių veikėjų. Šie, paskelbę streiką, neįleisdavo į įmones tų, kurie norėjo dirbti, vadino juos streiklaužiais, dažnai netgi sumušdavo.

Įvairių tautinių mažumų atstovai stiprino savo pozicijas ir toli gražu ne visada buvo lojalūs Lietuvos valstybei. Daugelis vietos lenkų tikėjosi, kad netrukus ne tik Vilniaus kraštas, bet ir visa Lietuva pateks į Lenkijos sudėtį, o nemažai daliai Klaipėdos krašto vokiečių šio krašto prijungimas prie Lietuvos atrodė tik laikinas, erzinantis nesusipratimas. Negana to, užsienio valstybių atstovai ne tik akylai stebėjo Lietuvos vidaus gyvenimą, bet ir į jį kišosi. Ypač aktyviai veikė Sovietų Sąjungos pasiuntinybė, ne tik globojusi komunistus, bet ir mezgusi ryšius su kitomis partijomis (netgi tautininkais). Kone visą tarpukarį potenciali SSRS grėsmė Lietuvoje nebuvo deramai suvokiama. Lietuva iki 1939 m. neturėjo tiesioginės sienos su Sovietų Sąjunga, ir pagrindine grėsme buvo laikoma Lenkija. Maskva veikiau atrodė ne tiesioginė priešė, o bent šiokia tokia sąjungininkė, galinti padėti atsilaikyti prieš Varšuvą.

Liberalios reformos

Tuo metu Lietuva ėjo demokratinių institucijų stiprinimo keliu. 1926 m. pavasarį vyko Seimo rinkimai, atvedę į valdžią Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą ir Lietuvos socialdemokratų partiją. Lietuvos tautininkų sąjunga, vadovaujama A. Smetonos, parlamente teturėjo tris mandatus. Prezidento poste nuosaikių, tačiau ryžtingų, valstybei labai svarbių ir apgalvotų sprendimų nebijojusį priimti (vien ko vertas Klaipėdos krašto prijungimas 1923 m.!) krikščionį demokratą Aleksandrą Stulginskį pakeitė valstietis liaudininkas K. Grinius. Ministru pirmininku tapo taip pat valstietis liaudininkas Mykolas Sleževičius. Iki rinkimų valdžios vairą turėję krikščionys demokratai ir Seime negausiai atstovaujami tautininkai perėjo į opoziciją.

Naujoji valdžia ėmėsi itin liberalių reformų: šalyje buvo atšaukta karo padėtis (jos sąlygomis veikė karinė cenzūra, karo teismai, įvairūs susirinkimų ir kitų piliečių laisvių suvaržymai), panaikinta mirties bausmė, paskelbta kalinių amnestija. Nors buvo garsiai deklaruojama, kad amnestija netaikoma priešiškų valstybių naudai dirbusiems, antivalstybinę veiklą vykdžiusiems asmenims, tarp išėjusiųjų į laisvę buvo daug komunistų. Naujoji valdžia kirto ir Bažnyčiai – buvo svarstomas sprendimas nemokėti atlyginimų dvasininkams, parengtas Civilinės metrikacijos įstatymo projektas. Tautinių ir krikščioniškųjų organizacijų atstovai jautėsi pažeminti.

Sukruto bolševikai

Valdžia forsavo ir dar vieną – kariuomenės – reformą. Buvo planuojama mažinti kariuomenę, apkarpyti karių algas, atleisti iš tarnybos kelis šimtus karininkų. Viešose vietose gausėjo išsišokimų: nebaudžiamų pasijutusių bolševikuojančių asmenų grupelės provokuodavo karius, tyčiodavosi iš jų, garsiai ragino nuverti valdžią.

Buvo atvejų, kai bolševikai, sutikę gatvėje pavienius kareivius ar mažas jų grupeles, reikalaudavo atiduoti pagarbą raudonai vėliavai ar giedamam „Internacionalui“, kitus praeivius versdavo nusiimti kepures. Panaikinus cenzūrą bet kas galėjo skleisti antilietuvišką propagandą. Tai negalėjo neslėgti ir neerzinti kariuomenės, kurios stuburą vis dar sudarė savanoriai, apgynę šalį labai sunkiose Nepriklausomybės kovose. Dabar jie matė, kad tai, kas pasiekta krauju, vis dažniau yra paminama.

Politinės rietenos Seime (valdančioji koalicija neturėjo ryškios daugumos, todėl visi sprendimai buvo labai sunkiai priimami, kartais net neįmanomi priimti), skuboti ir dažnai nepamatuoti Vyriausybės sprendimai, pernelyg liberali Prezidento pozicija erzino ne tik kariškius, bet ir dalį plačiosios visuomenės. Buvo baiminamasi „bolševikinio gaivalo“, prolenkiškų jėgų įsigalėjimo, valstybės susilpnėjimo, anarchijos.
Tuo metu, kai Lietuva skubotai liberalėjo, įvairiose kitose Europos šalyse (Italijoje, Lenkijoje ir kitur) buvo įvedami ir stiprėjo autoritariniai režimai. Tada tai daug kam atrodė visiškai vykusi alternatyva sunkiai įsitvirtinančiai ir ne visada efektyviai veikiančiai demokratijai.

Didelį dalies visuomenės nepasitenkinimą sukėlė valdžios sprendimas leisti atidaryti daugiau nei 70 lenkiškų mokyklų (iki tol veikė 24), kai tuo pat metu okupuotame Vilniaus krašte Lenkijos valdžia uždarė lietuviškas mokyklas ir persekiojo lietuvių aktyvistus.

Alyvos į ugnį įpylė 1926 m. lapkričio 21 d. įvykęs incidentas Kaune, kai policija išvaikė nesankcionuotą studentų mitingą. Jaunuoliams ir merginoms, ėjusiems į Karo muziejaus sodelį pagerbti už Lietuvos laisvę žuvusių karių atminimo, kelią pastojo policijos pareigūnai, kilo riaušės. Raitoji policija panaudojo gumines lazdas, o keli demonstrantus besivaikę policininkai įjojo į tikra tautos šventove tapusį Karo muziejaus sodelį. Šie įvykiai buvo plačiai aprašyti spaudoje.

Gruodžio 11 d. buvo sulaikytas laikraščio „Tautos valia“ redaktorius, atsargos pulkininkas, Nepriklausomybės kovų dalyvis Vincas Grigaliūnas-Glovackis, griežtai kritikavęs Vyriausybę ir spausdinęs straipsnius apie bolševikų keliamą pavojų. Netrukus į areštinę pateko ir majoras Povilas Plechavičius.

Pistoletai Seimo salėje

1926 m. gruodžio 17-oji buvo ypatinga Prezidentui K. Griniui. Tą dieną šalies vadovas minėjo savo šešiasdešimtmečio jubiliejų. Perversmo organizatoriai nusprendė pasinaudoti šia proga, kai visa valdžios viršūnėlė ir beveik visi aukštieji karininkai buvo laikinojoje sostinėje.

Perversmininkų branduolį sudarė Kauno įgulos karininkai (perversmą planavo pulkininkas leitenantas Vladas Skorupskis, majoras P. Plechavičius, generolas Kazys Ladyga, pulkininkas Jonas Petruitis ir kt.). Smogiamąja jėga tapo Antrasis pėstininkų pulkas, taip pat Husarų pulko, Karo aviacijos ir Šarvuočių rinktinės kariai. Po vidurnakčio karius pakėlė aliarmas, ir jie buvo išvesti į Kauno gatves (paskelbta, kad gresia komunistinis perversmas, todėl reikia ginti ir saugoti valdžios institucijas). Netrukus šarvuočiai ir lengvieji tankai pasirodė prie Prezidentūros bei kitų svarbiausių administracinių pastatų (Seimo, Krašto apsaugos ministerijos, Vyriausiojo kariuomenės štabo), pašto, geležinkelio stoties. Į laisvę buvo paleisti V. Grigaliūnas-Glovackis ir P. Plechavičius. Perversmininkus palaikė studentų būriai.

Nuo vakaro posėdžiavę ir iki gilios tamsos Seime užsibuvę jo nariai vis dar dirbo, svarstė 1927 m. valstybės biudžetą. Į posėdžių salę įsiveržė grupė pistoletais ginkluotų karininkų, vadovaujamų karo lakūno vyresniojo leitenanto Antano Mačiuikos. Jis paprašė Seimo narių išsiskirstyti, o į sutrikusio, netrukus ir įpykusio Seimo pirmininko Jono Staugaičio klausimą, kieno vardui veikia, atsakė: „Diktatoriaus!“ Laikinuoju diktatoriumi perversmininkų vadovybės sprendimu buvo paskirtas P. Plechavičius.

Perversmas įvyko nepraliejus kraujo. Netrukus visoje šalyje pasirodė atsišaukimai, kuriuose visuomenei paaiškinta, kad kariuomenė, valstybei atsidūrus pavojuje, laikinai perėmė valdžią į savo rankas. Nušalinamas Prezidentas K. Grinius pavedė sudaryti naują Vyriausybę Augustinui Voldemarui, ją patvirtino, po to atsistatydino. Perimti valstybės vairą P. Plechavičius perversmininkų vardu pasiūlė A. Smetonai. Jį, nedalyvaujant didelei daliai parlamentarų, Prezidentu išrinko Seimas.

Prasidėjo naujas, „smetoninės“ Lietuvos istorijos etapas, turėjęs savų pranašumų ir trūkumų. Vertinti jį vien teigiamai arba vien neigiamai būtų neteisinga. Per A. Smetonos valdymo metus buvo daug pasiekta įvairiose Lietuvos visuomenės gyvenimo srityse. Tačiau perversmas padėjo pamatus autoritarizmui, kurio sąlygomis buvo slopinama ne tik išties priešiškų Lietuvos valstybei jėgų, bet ir nuosaikios politinės opozicijos veikla. Sutriko Lietuvos demokratijos plėtra, valdžioje įsigalėjo protekcionizmas.

Tai neskatino visuomenės pilietinės brandos. Galiausiai išsigrynino skambiais šūkiais, o ne ryžtingais sprendimais pasižymėjęs šalies politinis elitas, kurio tikroji vertė atsiskleidė 1938 m. Lenkijos, 1939 m. Vokietijos ir 1940 m. Sovietų Sąjungos iškeltų ultimatumų akivaizdoje. Panašiu autoritarizmo keliu tarpukariu nuėjo ir kaimynės Lenkija, Latvija, Estija.

Daugiau publikacijų istorinėmis temomis rasite žurnale "Savaitė"