Žemės drebėjimai primena, kad mes – ne visagaliai

 Žemės drebėjimai primena, kad mes – ne visagaliai

Žemės drebėjimo apgriauti Haičio prezidento rūmai Port o Prense (2010 m.).


Pastaruoju metų mūsų planetą vis dažniau niokoja gamtos stichijos, prie kurių atsiradimo prisideda ir žmogaus veikla. Neseniai žemės drebėjimą sukėlė vandenilinės bombos bandymai Šiaurės Korėjoje. Tačiau istorija liudija, kad didelių žemės drebėjimų būta ir senovėje. Prisiminkime pragaištingiausius žemės drebėjimus.


Manvydas VITKŪNAS


1556 m. sausio 23 d., centrinę Kinijos dalį supurtė galingas, daugmaž 8 balų pagal Richterio skalę, žemės drebėjimas. Jis nebuvo pats stipriausias pasaulio istorijoje, tačiau tapo pragaištingiausias pagal aukų skaičių. Stichija pasiglemžė ne mažiau kaip 830 tūkst. žmonių gyvybes.


Didžiojo Kinijos žemės drebėjimo epicentras buvo Šansi provincijoje. Todėl dažnai ši stichija vadinama Šansi žemės drebėjimu. Kitas jos pavadinimas – Dziadzingo žemės drebėjimas (pagal tuomet Mingų imperiją (vienas iš Kinijos raidos etapų) valdžiusio imperatoriaus vardą).


Upės keitė vagą


Baisiojo žemės drebėjimo epicentras buvo Veihės upės baseine. Čia fiksuotos didžiausios griūtys. Itin smarkiai nukentėjo 500 km spinduliu nuo stichijos epicentro buvusios vietovės. Daug kur žemės paviršiuje atsivėrė iki 20 m pločio prarajos. Kokia gi buvo šio žemės drebėjimo galia? Be abejo, tais laikais niekas neskaičiavo drebėjimo stiprumo pagal Richterio skalę. Tačiau šiuolaikiniai geologiniai ir seismologiniai tyrimai leidžia teigti, jog požeminiai smūgiai buvo ne mažiau kaip 8 balų pagal Richterio skalę stiprumo.


Viename iš kiniškų metraščių apie šią nelaimę buvo rašoma: „1556 metų žiemą įvyko siaubingas žemės drebėjimas. Mūsų Hua apskritį ir aplinkines žemes ištiko visa virtinė bėdų ir nelaimių. Kalnai pasislinko, upės keitė savo vagą, o keliai buvo nuplauti. Kai kuriose vietose netikėtai pakilo žemė ir atsirado naujos kalvos, o kitur – atvirkščiai – kalvos prasmego ir driekiasi lyguma. Daug kur buvo purvo nuošliaužų, žemė skilinėjo, atsirado didžiulių griovų. Namai, šventyklos, miestų sienos staiga visiškai sugriuvo“.

REKLAMA


Daugelis miestų ir mažesnių gyvenviečių buvo sunaikinti. Žuvo ne mažiau kaip 60 proc. visų stichijos nusiaubto regiono gyventojų – mažiausiai 830 tūkst. žmonių. Šiandien gali atrodyti keista – kaip pavyko taip tiksliai suskaičiuoti aukų skaičių? Atsakymas gana paprastas: jau tada Kinijoje puikiai veikė biurokratinė sistema, mokesčių rinkėjai kruopščiai skaičiuodavo gyventojus. Valstybei nebuvo sunku palyginti, kiek jos valdinių gyveno iki katastrofiškojo žemės drebėjimo ir kiek – po jo.


Užgriuvo urvuose


Tai, kad aukų skaičius buvo toks milžiniškas, lėmė kelios priežastys. Pirmiausia, daugelis gyvenviečių šiame kalnuotame regione buvo įsikūrusios derlinguose upių slėniuose. Kai prasidėjo žemės drebėjimas, žmones užgriuvo ne tik pastatų griuvėsiai, bet ir milžiniškos grunto nuošliaužos. Kita priežastis buvo saviti didelės dalies gyventojų būstai: centrinėje Kinijoje labai daug žmonių gyveno (ir gyvena) minkštuose ir puriuose lioso uolienų sluoksniuose natūraliai susiformavusiuose ar dirbtinai įrengtuose urvuose. Prasidėjus žemės drebėjimui, žmonės amžiams liko juose užversti.


Įdomu, kad „urvinių žmonių“ Kinijoje gausu ir mūsų dienomis. Nors šios šalies ekonominė ir technologinė pažanga – itin sparti, iki šiol urvuose gyvena apie 30 mln. Kinijos piliečių.


 Žemės drebėjimai primena, kad mes – ne visagaliai

1556 m. žemės drebėjimo Kinijos Šansi provincijoje aukų skaičių padidino tai, kad daug žmonių čia gyveno (ir gyvena) urvuose.


Kodėl išliko šventykla?


Vienas iš nedaugelio 1556 m. žemės drebėjimą išgyvenusių statinių šios stichijos epicentre – iš plytų statyta vadinamoji Mažoji laukinių žąsų pagoda Siane. Kadaise šis miestas buvo Tangų dinastijos valdomos valstybės sostinė ir vienas didžiausių to meto pasaulio miestų. Ši šventykla buvo pastatyta 707–709 m. budistų vienuolio ir keliautojo Idzingo iniciatyva ir skirta ne tik maldai, bet ir iš Indijos pargabentiems budistų rankraščiams saugoti.


Mažoji laukinių žąsų pagoda – išties unikali: kelis kartus į ją trenkė žaibas, taip pat ji atlaikė net keliolika žemės drebėjimų. 1556 m. viskam aplinkui virstant ir griūvant 45 m aukščio šventykla tik nežymiai pasviro, apie 2 m susmego į gruntą, bet liko stovėti. Tikintieji griuvėsių jūroje išlikusią šventyklą pradėjo laikyti tikru Dievo stebuklu. Šiais laikais pagodos išlikimo mįslė jau įminta – pasirodo, ji stovi ant labai masyvaus akmeninio luito, supamo daug minkštesnių uolienų.

REKLAMA


Žemės drebėjimo metu jis neskyla. Ant luito iškilusi pagoda kiek pasvyruoja, o požeminiams smūgiams nurimus beveik grįžta į pirminę padėtį. Dabar Mažoji laukinių žąsų pagoda yra ne tik unikalus VIII a. architektūros šedevras, bet ir tikras paminklas, primenantis daugiausia aukų pasaulio istorijoje nusinešusį žemės drebėjimą.


 Žemės drebėjimai primena, kad mes – ne visagaliai

Mažoji laukinių žąsų pagoda Siane (Kinijoje) atlaikė baisųjį 1556 m. ir kitus žemės drebėjimus.


Smogė ir speigas


Kinijoje įvyko net trys iš penkių daugiausia gyvybių nusinešusių žemės drebėjimų. 1976 m. liepos 28 d. šalies šiaurės rytuose esančią Hebėjaus provinciją sudrebino 8,2 balo pagal Richterio skalę stiprumo žemės drebėjimas. Jo epicentras buvo Tangšano mieste. Šis žemės drebėjimas buvo antras pagal aukų skaičių pasaulio istorijoje ir laikomas didžiausia XX a. gamtine katastrofa. Oficialiais Kinijos vyriausybės duomenimis, žuvo 242 tūkst. žmonių (kai kurie ekspertai mano, kad stichija nusinešė iki 655 tūkst. žmonių gyvybes). Visiškai sugriauti ar labai smarkiai nukentėjo ir netiko tolesniam naudojimui net 5,3 mln. pastatų. Griūčių būta netgi šalies sostinėje Pekine.


Trečias pagal aukų skaičių žemės drebėjimas įvyko labai seniai – dar VI a. 525 m. gegužės 21 d. galingas, tikėtina – 8 balų stiprumo žemės drebėjimas, sugriovė Bizantijos imperijos Antiochijos miestą ir nusiaubė visą regioną. Dabar šios žemės yra Turkijos ir Sirijos teritorijose. Aukų skaičius siekė daugmaž ketvirtį milijono.


Ketvirtas pagal aukų skaičių žemės drebėjimas vėlgi įvyko Kinijoje, šį kartą – šiaurinėje šalies dalyje esančioje Gansu provincijoje, netoli sienos su Mongolija. 1920 m. gruodžio 20 d. požeminiai smūgiai kartojosi kelis sykius, jų stiprumas siekė iki 7,8–8,5 balo. Šis žemės drebėjimas sukėlė ne tik didžiules griūtis, bet ir gausybę nuošliaužų, po žemėmis palaidojusių dešimtis gyvenviečių. Įvairiais duomenimis, žuvo nuo 200 tūkst. iki 240 tūkst. žmonių. Apie 20 tūkst. gyventojų išgyveno, tačiau likę be būstų, esant labai dideliems šalčiams, netrukus mirtinai sušalo.


 Žemės drebėjimai primena, kad mes – ne visagaliai

Žemės drebėjimo sukeltas siaubingas cunamis Indijos vandenyno pakrantėse 2004 m. pražudė apie 300 tūkst. žmonių.


Siaubingasis cunamis


Daugelio mūsų atmintyje visam gyvenimui įsirėžė televizijos ekranuose matyti pražūtingo cunamio, 2004 m. gruodžio 26 d. nusiaubusio Indijos vandenyno pakrantes, kadrai. Tąsyk daugelį gyvybių nusinešė milžiniškos vandenyno bangos. Šią stichiją sukėlė labai galingas, daugiau nei 9 balų pagal Richterio skalę stiprumo, žemės drebėjimas, įvykęs netoli Indonezijos krantų. Milžiniškos cunamio bangos pasiekė keliolikos šalių pakrantes. Stichija pražudė apie 300 tūkst. žmonių. Po žemės drebėjimo kilusio cunamio bangų aukštis kai kuriose vietose buvo didesnis nei 15 m.


Didžiulė vandens masė skaudžiausiai smogė Indonezijai (ypač Ačeho provincijai), Šri Lankai, Tailandui. Tarp žuvusiųjų buvo daug iš įvairių pasaulio šalių į tropinių valstybių kurortus praleisti kalėdinių atostogų atvykusių turistų. Šri Lankoje cunamis sukėlė didžiausią pasaulio istorijoje geležinkelio katastrofą – bangoms užgriuvus pakrantės geležinkeliu važiuojantį perpildytą traukinį, žuvo apie 1,7 tūkst. žmonių.


Šis žemės drebėjimas ir cunamis yra baisiausios gamtos stichijos naujųjų ir naujausiųjų laikų pasaulio istorijoje. Beje, žemės drebėjimai yra sukėlę ir daugybę kitų pragaištingų cunamių.



Nelaimių virtinė


XII a. dabartines Sirijos ir Turkijos teritorijas supurtė labai stiprus žemės drebėjimas. Jo epicentras buvo netoli Alepo miesto. Šis šeštas pagal aukų skaičių žemės drebėjimas pražudė iki 230 tūkst. žmonių. Be abejo, šie skaičiai – apytiksliai, paimti daugiausia iš viduramžių kronikų, tačiau akivaizdu, kad katastrofa sukrėtė amžininkus – yra išlikę dešimtys įrašų metraščiuose, laiškų, kuriuose pasakojama apie siaubingą Artimuosius Rytus sudrebinusią nelaimę.


Vakarų pusrutulyje žemės drebėjimai – taip pat dažni reiškiniai. Dažniausiai jie įvyksta kalnuotuose Šiaurės ir Pietų Amerikos regionuose, tačiau galingos stichijos neaplenkia ir tropinių Karibų jūros salų. 2010 m. sausio 12 d. skurdžiausios Vakarų pusrutulio šalies Haičio sostinę Port o Prensą supurtė 7 balų žemės drebėjimas, po to užfiksuota dar daugybė silpnesnių smūgių, iš kurių net 15 buvo stipresni nei 5 balų. Nukentėjo ne tik Haitis, bet ir rytinėje to paties pavadinimo saloje įsikūrusi Dominikos Respublika.


Port o Prensas ir artimiausi Haičio rajonai buvo labai suniokoti, 222 tūkst. žmonių žuvo, 311 tūkst. buvo sužeisti. Milijonai gyventojų liko be pastogės. Materialinė žala siekė 5,6 mlrd. eurų. Daugelyje vietų neveikė vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, labai trūko geriamojo vandens. Gatvėse prasidėjo marodieriavimas, iš pusiau sugriuvusių kalėjimų išsibėgiojo kaliniai. Viena sunkiausiai besiverčiančių pasaulio valstybių paniro į chaosą. Negana to, tais pačiais 2010-aisiais Haitį nusiaubė tropinis uraganas ir kilo choleros epidemija, pasiglemžusi dar tūkstančius gyvybių.


 Žemės drebėjimai primena, kad mes – ne visagaliai

Galingiausio istorijoje (9,5 balo) žemės drebėjimo padariniai Čilės Valdivijos mieste (1960 m.)


Galingiausias istorijoje


Visgi pats galingiausias žemės drebėjimas, fiksuotas žmonijos istorijoje, nepadarė tokios milžiniškos žalos, kaip kai kurie silpnesni žemės drebėjimai. 1960 m. gegužės 22 d. Čilę supurtė stichija, netrukus pavadinta Didžiuoju Čilės žemės drebėjimu. Požeminiai smūgiai šią Andų kalnuose esančią šalį purto dažnai, tačiau tai, kas įvyko 1960-aisiais, pranoko visus ankstesnius drebėjimus. Požeminių smūgių, kurių epicentras buvo šalia Valdivijos miesto, galia siekė 9,5 balo. Griūtys buvo didžiulės, tačiau daugybė žmonių išgyveno todėl, kad daug namų buvo ne mūriniai, o mediniai, tad kur kas lengviau atlaikė požeminius smūgius.


Kur kas didesne nelaime tapo tuoj pat Ramiajame vandenyne prasidėjęs žemės drebėjimo sukeltas cunamis. Jo bangos siekė 10 m aukštį ir nusirito per vandenyną iki daugybės Okeanijos salų, pridarė rimtų bėdų Havajuose, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose šalyse. Visgi aukų skaičius, atsižvelgiant į žemės drebėjimo stiprumą, buvo gana nedidelis – 6 tūkst. Daugelį žmonių pražudė ne pats žemės drebėjimas, o cunamis.





Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris