Gydytojas savo pavardę atidavė mirties mašinai

Gydytojas savo pavardę atidavė mirties mašinai

Giljotinavimas Prancūzijoje viešai buvo vykdomas iki 1939 m.


Likimo ironija – prancūzų gydytojas ir politikas Žozefas Ignasas Giljotenas į pasaulio istoriją pateko kaip jo vardu pavadinto mirties bausmės vykdymo aparato – giljotinos – įdiegėjas (nors kartais klaidingai vadinamas ir šio aparato išradėju).


Manvydas VITKŪNAS


Naudoti giljotiną, lengvai nukertančią galvą, Ž. I. Giljotenas pasiūlė vedamas kilnių tikslų: esą akimirksniu savo kruviną darbą atliekantis prietaisas palengvina pasmerktųjų mirti kančias. O svarbiausia – taip vykdant mirties bausmę (kiti būdai, išskyrus giljotinavimą, buvo uždrausti), buvo garantuojama visų piliečių lygybė prieš įstatymą.


Šiurpino bausmės


Būsimasis „mirties mašinos“ įdiegėjas Ž. I. Giljotenas gimė Pietvakarių Prancūzijos Sento mieste 1738 m. Jo tėvas buvo nepasiturintis advokatas, garsėjęs savo principingumu. Jis niekada negynė žmonių, kurių teisumu nebuvo tikras, ir net už didelį atlygį nesutikdavo ginti akivaizdžiai nusikaltusiųjų. Teigiama, jog būtent tėvo pavyzdys tapo moraliniu autoritetu Žozefui Ignasui, taip pat svajojusiam dirbti visuomenei naudingą darbą. Iš pradžių jis ketino tapti kunigu, netgi pats paprašė tėvų išsiųsti jį mokytis į vienuolių jėzuitų vadovaujamą mokyklą, tačiau vėliau persigalvojo ir pasirinko gydytojo profesiją. Sėkmingai studijavo mediciną Reimso ir Paryžiaus universitetuose, tapo anatomijos profesoriumi.


Viena iš svarbių to meto visuomenės gyvenimo problemų, nuo jaunumės jaudinusių Ž. I. Giljoteną, buvo mirties bausmė, tuo metu labai plačiai taikyta visoje Europoje. Mirties bausmės vykdymo būdai, paveldėti iš senovės laikų ir viduramžių, buvo labai įvairūs ir dažnai itin žiaurūs. Be plačiai taikyto nukirsdinimo kalaviju ar kirviu, pakorimo, dar buvo naudojamas ir ketvirčiavimas (visų keturių galūnių nukirtimas), sudeginimas ant laužo ir kitos bausmės.

REKLAMA


Ž. I. Giljotenas manė, kad mirties bausmės reikia išvis atsisakyti ar bent jau padaryti ją ne tokią žiaurią. Nagrinėdamas mirties bausmės vykdymo būdus įvairiose šalyse, jis aptiko „mechaninio kirvio“, naudoto Italijos Milano mieste, piešinį. Šis įrenginys buvo labai panašus į netrukus Prancūzijoje pradėtą masiškai naudoti giljotiną. Taip pat paaiškėjo, kad panašūs galvos kirtimo įrenginiai jau seniau buvo naudojami Šveicarijoje, Škotijoje, Airijoje.


Ž. I. Giljotenas nusižiūrėjo galvos kirtimo aparatą, naudotą kitose šalyse, ir pradėjo galvoti, kaip tokį įrenginį pradėti naudoti Prancūzijoje.


Gydytojas savo pavardę atidavė mirties mašinai

Budelis rodo miniai karaliaus Liudviko XVI galvą.


Luizetė tapo giljotina


Puiki proga įgyvendinti minėtas idėjas pasitaikė Prancūzijos revoliucijos metais. Ž. I. Giljotenas tapo Steigiamojo susirinkimo nariu, taip pat vienu iš dešimties Konstitucinės asamblėjos narių. Jis buvo artimas garsiųjų revoliucionierių Maksimiljano Robespjero ir Žano Polio Marato bičiulis.


1789 m. spalio 10 d. Ž. I. Giljotenas Steigiamojo susirinkimo nariams pasiūlė svarstyti galimybę mirties bausmę Prancūzijoje visiems be išimties vykdyti specialiu įrenginiu, kuris „veiktų labai greitai ir nesukeltų skausmo pasmerktiesiems“. Pasiūlymas sulaukė didelio dėmesio. Ypač patraukli buvo idėja, kad mirties bausmė visiems respublikos piliečiams bus vykdoma vienodai – visi bus lygūs prieš įstatymą mirties akivaizdoje.


Buvo sudaryta darbo grupė, kuri kreipėsi pagalbos į ekspertus. Vienas jų buvo karo gydytojas, Karališkosios chirurgijos akademijos sekretorius Antuanas Lui. Jis palaikė kolegos Ž. I. Giljoteno pasiūlytą „galvos kirtimo aparato“ projektą ir pasiūlė pagaminti bandomąjį egzempliorių. Pagal Ž. I. Giljoteno ir A. Lui pateiktus brėžinius fortepijonų meistras vokietis Tobijasas Šmitas pagamino įrenginį, kuris iš pradžių buvo vadinamas luizete (daktaro A. Lui garbei), tačiau netrukus pradėtas vadinti giljotina (pagal daktaro Ž. I. Giljoteno pavardę). Gaminant įrenginį dalyvavo ir garsusis Paryžiaus budelis Šarlis Anri Sansonas, vėliau parašęs memuarus.


Bandomoji giljotina buvo sukonstruota ir paruošta naudoti. Iškart išbandyti įrenginį su gyvu žmogumi kūrėjai nesiryžo, todėl pirmiausia buvo nukirstos kelių Paryžiaus Bisetro ligoninėje mirusių vargdienių galvos. Paaiškėjo, jog aparatas veikia gerai.

REKLAMA


Gydytojas savo pavardę atidavė mirties mašinai

Daktaro Ž. I. Giljoteno ainiai išsižadėjo savo pavardės.


Minia buvo sužavėta

1792 m. kovo 20 d. Prancūzijos nacionalinė asamblėja leido giljotiną naudoti mirties bausmei vykdyti. Balandžio 25 d. Paryžiaus Grevo aikštėje prie giljotinos buvo atvestas pirmasis pasmerktasis – garsus miesto nusikaltėlis, plėšikas ir žudikas Nikola Žakas Peletjė. Jis buvo paguldytas ant suolo taip, kad kaklas atsidurtų po giljotinos peiliu. Specialia medine detale galva buvo prispausta, kad pasmerktasis negalėtų jos pajudinti. Greitai iš trijų metrų aukščio krintantis beveik šimto kilogramų svorio giljotinos peilis puikiai atliko savo darbą, pasmerktojo galva nusirito akimirksniu. Aikštėje susirinkusi minia buvo sužavėta.


Netrukus Prancūzijoje prasidėjo revoliucinis teroras, ir galvos iš po daugelio giljotinų pasipylė kaip žirniai ne tik Paryžiuje, bet ir visoje šalyje. Teroro aukomis tapo ne mažiau kaip 16 tūkstančių žmonių, daugelis jų atsidūrė po giljotinos peiliu. Tarp nukirsdintųjų buvo daugybė garsių Prancūzijos žmonių – politikų, visuomenės veikėjų, mokslininkų. Pavyzdžiui, 1794 m. gegužės 8 d. buvo nukirsdintas garsus chemikas, biologas, geologas ir kitų mokslo sričių specialistas Antuanas Loranas de Lavuazjė. Išvengti baisios nepelnytos bausmės jam nepadėjo net akivaizdūs nuopelnai savo tautai.


Už pasiūlymus, kaip pagerinti Paryžiaus miesto apšvietimo sistemą, A. L. de Lavuazjė buvo apdovanotas Mokslo akademijos aukso medaliu. Mokslininkas rengė geologines ekspedicijas, ieškojo Prancūzijos gelmėse naudingųjų iškasenų, padarė labai svarbių atradimų, prisidėjo prie žemdirbystės technologijų tobulinimo, buvo paskirtas atsakingu už matavimo sistemų koordinavimą ir priežiūrą bei mokesčių rinkimą. Būtent mokesčių rinkėjo darbas buvo prisimintas Prancūzijos revoliucijos metu: apimti keršto tvaiko, revoliucionieriai suėmė A. L. de Lavuazjė ir nuteisė jį mirti. Nukirsdinus garsųjį mokslininką kitas žymus prancūzų mokslininkas, matematikas Žozefas Lui Lagranžas ištarė istorinę frazę: „Užteko vos vienos akimirkos tai galvai nukirsti, bet prireiks kone šimto metų, kad tokia gera galva vėl užaugtų.“


Gydytojas savo pavardę atidavė mirties mašinai

Karalius Liudvikas XVI prieš pat mirties bausmę.


Nukirsdino valdovą


Garsiausios giljotinuotos revoliucijos aukos buvo karalius Liudvikas XVI ir jo žmona karalienė Marija Antuanetė. Liudvikas XVI Paryžiaus Santarvės aikštėje viešai giljotinuotas 1793 m. sausio 21 d. Prancūzijos revoliucijos metu jis atsisakė absoliutizmo, pripažino 1791 m. konstituciją. Tačiau vėliau ėmė neryžtingai priešintis radikaliems revoliucionieriams, bandė su šeima bėgti iš Paryžiaus, buvo atpažintas ir suimtas. Nacionalinis susirinkimas panaikino monarchiją ir paskelbė respubliką. Netrukus išdavyste apkaltintas Liudvikas XVI buvo pasmerktas mirti, ir didžiulės minios akivaizdoje jam buvo nukirsta galva. Budelis ją iškėlė ir rodė džiūgaujančiai miniai. Karaliui tebuvo 38-eri. 1793 m. spalio 16 d. toks pats likimas ištiko jo žmoną karalienę Mariją Antuanetę.


Revoliucinės kariuomenės daliniai, priskirti į šalies provincijas vykstantiems tribunolams, gabenosi lengvos konstrukcijos giljotinas, kurios greitai buvo surenkamos mažųjų miestų bei miestelių aikštėse. Žudymo prietaisus taip pat pradėta siųsti į visame pasaulyje išsibarsčiusias Prancūzijos kolonijas. Prancūzai pradėjo liūdnai juokauti, jog „giljotina yra geriausia priemonė nuo galvos skausmo ar nuo pleiskanų“.



Gydytojas savo pavardę atidavė mirties mašinai

Revoliucionieriaus M. Robespjero ir jo bendražygių giljotinavimas Revoliucijos aikštėje Paryžiuje.


Ainiai išsižadėjo pavardės


Po giljotinos peiliu vos neatsidūrė ir pats daktaras Ž. I. Giljotenas. 1794 m. birželį M. Robespjero nurodymu jis buvo suimtas ir įkalintas. Tačiau liepos 28 d. pats M. Robespjeras revoliucinio tribunolo sprendimu buvo kartu su keliais kitais revoliucijai neįtikusiais revoliucionieriais giljotinuotas Revoliucijos aikštėje Paryžiuje. Netrukus Ž. I. Giljotenas buvo paleistas iš kalėjimo. Likusį gyvenimą jis paskyrė mediko darbui, rūpinosi sanitarinių sąlygų gerinimu Paryžiuje.


Kartais teigiama, kad Ž. I. Giljotenas buvo giljotinuotas, tačiau tai – netiesa. Giljotinos populiarintojas sulaukė garbingo 75 metų amžiaus ir mirė savo mirtimi Paryžiuje 1814 m. Netrukus po Ž. I. Giljoteno mirties jo vaikai ir anūkai nusprendė pasikeisti pavardę. „Giljotina“ buvo pernelyg kruvinas žodis Prancūzijoje.


Gydytojas savo pavardę atidavė mirties mašinai

Nuteistasis vedamas mirti. Dailininkas Emilis Frianas, 1908 m.


Paskutinė vieša egzekucija


Revoliucija Prancūzijoje nurimo, gyvenimas grįžo į vėžes, tačiau patogaus ir paprasto mirties bausmės vykdymo būdo niekas nė neketino atsisakyti. Tiesa, tuo metu giljotinų reikėjo kur kas mažiau nei revoliucijos metais. Ilgainiui buvo atsisakyta budelių paslaugų provincijoje, mirties bausmės vykdytojai dirbo tik Paryžiuje ir, esant poreikiui, vyko į įvairius šalies regionus.


Iki pat 1939-ųjų giljotinavimas Prancūzijoje buvo atliekamas viešai. Paskutiniu minios akivaizdoje nukirsdintu pasmerktuoju tapo serijinis žudikas Eženas Veidmanas. Teisme buvo įrodyta, kad jis nužudė septynis žmones. Paprastai jo aukomis tapdavo turtingi verslininkai. E. Veidmanas kartu su bendrais juos pagrobdavo, pareikalaudavo iš aukų artimųjų išpirkos, o ją gavęs aukas vis vien nužudydavo. Po teismo E. Veidmanas parašė malonės prašymą Prancūzijos prezidentui, tačiau malonė nebuvo suteikta. Į mirties bausmės vykdymo vietą Versalyje žiūrovai pradėjo rinktis dar egzekucijos išvakarėse. Aplinkinėse gatvėse esančiose kavinėse netrukus pristigo alkoholio.


Ryte aikštė buvo sausakimša, žandarmerijos pareigūnai jėga turėjo atlaisvinti vietą, kurioje buvo surinkta kilnojamoji giljotina. Prieš nukirsdinimą žudikas klykė, šaukėsi Dievo, prašė atleidimo. Nukirstą galvą ir kūną dedant į pintą dėžę, kai kurie minioje buvę žmonės brovėsi per žandarų rikiuotę, norėdami nosines pamerkti į aukos kraują ir taip parsinešti namo makabriškų „suvenyrų“. Bausmės vykdymas buvo nufotografuotas ir nufilmuotas. Po egzekucijos prancūzų visuomenėje kilo aršios diskusijos, ar verta mirties bausmę vykdyti viešai. Galiausiai buvo nuspręsta, kad egzekucijos bus atliekamos be pašalinių akių kalėjimų teritorijose.


Paskutinį kartą nuteistasis mirties bausme Prancūzijoje buvo giljotinuotas 1977 m. spalio 10 d. Marselio kalėjime. Imigrantas iš Tuniso Hamida Džandubis buvo nuteistas mirties bausme už sugyventinės kankinimą ir itin žiaurų nužudymą. Tai buvo paskutinė mirties bausmė Prancūzijoje. 1981-aisiais prezidentas Fransua Miteranas galutinai panaikino mirties bausmę.


Gydytojas savo pavardę atidavė mirties mašinai

Šalia giljotinos – dėžė nukirsdintojo kūnui ir galvai sudėti.

Naudojo A. Hitleris


Giljotina iš Prancūzijos išplito ir į kai kurias kitas šalis. Viena iš jų buvo Vokietija. Į valdžią šalyje atėjus Adolfui Hitleriui, giljotina buvo naudojama itin plačiai. Dažniausiai buvo giljotinuojami kriminaliniai nusikaltėliai ir antinacinio pasipriešinimo aktyvistai ne tik iš Vokietijos, bet ir iš okupuotų šalių. Ypač daug žmonių nukirsdinta Berlyno Plötzensee kalėjime. Čia po giljotinos peiliu atgulė Reichstago padegimu apkaltintas olandų komunistas Marinusas van der Lubė, garsus čekų antinacinio pasipriešinimo kovotojas Julijus Fučikas, kilmingos rusų aristokratų giminės atstovė, Prancūzijos antinacinio pasipriešinimo kovotoja Vera Obolenskaja ir daugelis kitų.


Vakarų Vokietijoje buvo giljotinuojama iki 1949 m., kai buvo panaikinta mirties bausmė, o komunistinėje Rytų Vokietijoje – iki 1977-ųjų, kol paskutinė šalyje buvusi giljotina sugedo. Tada pradėta nuteistuosius šaudyti.


Kad ir koks niūrus prietaisas būtų giljotina, iki šiol ji kelia didžiulį susidomėjimą. Kelios iki mūsų dienų išlikusios giljotinos tapo vienais populiariausių eksponatų. O Belgijoje esanti alaus darykla „Brouwerij Huyhhe“ netgi gamina stiprų (8,5 proc.) alų „La Guillotine“.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris