Bendros valstybės su Lenkija lopšys - Liublinas

Bendros valstybės su Lenkija lopšys - Liublinas

Miestas ypač suklestėjo XVI a. – Liublino Renesanso laikotarpiu.


Suradus Vasario 16-osios Akto originalą, Lietuvoje kilo susidomėjimo savo istorija banga. Siūlome susipažinti su Liublinu. 1569 m. čia buvo sudaryta garsioji unija, kuria sukurta bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė – Abiejų Tautų Respublika, dar žinoma kaip Žečpospolita.


Manvydas VITKŪNAS


Pietryčių Lenkijoje esantis Liublinas nėra itin gausiai lankomas turistų iš Lietuvos. Mūsų tautiečių čia sutiksime mažiau nei Varšuvoje, Krokuvoje ar Gdanske, nors šis miestas – išties labai gražus ir įdomus, o Liublino vardas Lietuvos istorijoje skamba itin garsiai.


Vaivadijos centras


Nuo Lietuvos iki Liublino kelias nėra labai trumpas – apie 550 kilometrų (nuo Vilniaus). Tačiau šis miestas tikrai vertas, kad jį aplankytume. Už mūsiškį Kauną kiek didesnis Liublinas (jame gyvena beveik 350 tūkst. žmonių), to paties pavadinimo vaivadijos centras, žavi savo turtinga istorija, gražiu autentišku, „nenulaižytu“ senamiesčiu ir puikiomis užeigomis.


Jų šiame mieste – labai daug ir įvairių. Vienas smagiausių gurmaniškų malonumų Liubline – galimybė paskanauti įvairių tautų virtuvių patiekalų jaukiuose baruose ir restoranuose. Čia rasime ne tik visur populiarių europietiškų, rytietiškų ar, savaime suprantama, lenkų, bet ir žydų, čekų, ukrainiečių, vokiečių, armėnų bei kitų tautų restoranų.

REKLAMA


Daugelis ekskursijų po Liubliną pradedamos nuo Pilies aikštės, dėl savo išgaubtos formos dar vadinamos „Liublino akimi“. Vienoje jos pusėje stūkso Liublino pilis, kitoje – vienas gražiausių Lenkijos senamiesčių.


Bendros valstybės su Lenkija lopšys - Liublinas

Liublino pilis XIX a. pradžioje buvo perstatyta į kalėjimą.


Freskose – Jogaila


Ant kalvos stūksanti baltasienė Liublino pilis bėgant amžiams ne kartą buvo kone nuo pamatų perstatoma. Pirmoji mūrinė pilis čia iškilo XIII a. pabaigoje – XIV a. Jos suklestėjimas siejamas su Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo vardu. Iš tų laikų pilyje liko tik du statiniai – bokštas ir nuostabiomis viduramžių freskomis garsėjanti koplyčia.


Užsukus į koplyčią nereikėtų skubėti – verta įdėmiai apžiūrėti nuostabią jos sienų tapybą, juolab kad joje yra su Lietuvos istorija susijusių detalių. Ir tai nenuostabu: XV a. pradžioje koplyčia perstatyta ir freskos nutapytos Lenkijos karaliumi tapusio lietuvio Jogailos nurodymu. Tapyti freskas iš Lietuvos atvykęs meistras Andrius su pagalbininkais baigė 1418 m. Bizantine maniera sukurtose freskose net dviejose vietose matome ir patį Jogailą. Vienoje freskoje jis pavaizduotas besimeldžiantis, atsiklaupęs priešais švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu, kitoje – jojantis ant žirgo ir laikantis skydą, padabintą Vyčio kryžiumi. XIX a. pradžioje freskos buvo užtinkuotos, tačiau 1917–1918 m. jas pavyko iš naujo atidengti ir restauruoti.


XVI a. pirmojoje pusėje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo iniciatyva pilis buvo perstatyta ir įgavo renesansinį pavidalą. Valdant jo sūnui Žygimantui Augustui, 1569 m. Liublino pilyje įvyko Lietuvai ir Lenkijai itin reikšmingas įvykis – buvo sudaryta garsioji Liublino unija, daugiau nei dviem šimtams metų susaisčiusi abi šalis labai glaudžiais saitais.


Bendros valstybės su Lenkija lopšys - Liublinas

Jogaila ant žirgo. Freska Liublino pilies koplyčioje.


Pilis tapo kalėjimu


Prašmatni karališkoji Liublino pilis XVII–XVIII a. palaipsniui buvo apleista, apgriauta per Šiaurės karą. Pilyje spėjo pašeimininkauti Švedijos, Rusijos, Vengrijos kariuomenės. 1764 m. vienoje iš rūmų patalpų įgriuvus luboms žuvo keturi bajorai.


XIX a. pradžioje dauguma pilies pastatų buvo nugriauti, o statybinės medžiagos ir pilies sienų likučiai panaudoti kalėjimo statybai. Šis pastatas iškilo senosios pilies vietoje, tiesa, kai kurie senieji pilies statiniai (koplyčia, bokštas) buvo išsaugoti. Kalėjimas architekto sumanymu buvo pastatytas pasitelkiant neogotikos architektūros formas, todėl naujasis pastatas sėkmingai įsiliejo į Liublino miesto panoramą.


Pilies vietoje įkurtas kalėjimas buvo naudojamas iki pat 1954 m. Carinės Rusijos valdžia čia kalino ne tik kriminalinius nusikaltėlius, bet ir 1863–1864 m. sukilimo dalyvius. XX a. tai buvo vienas didžiausių Lenkijos kalėjimų. Nacių okupacijos metais Liublino kalėjime buvo kalinami tūkstančiai žmonių, apie 2 200 buvo nužudyta. Ypač žiaurią egzekuciją atsitraukiantys naciai surengė 1944 m. liepos 22 d. – per dvi valandas kamerose buvo sušaudyta apie 300 žmonių.

REKLAMA


1954-aisiais itin niūria istorija garsėjantis kalėjimas buvo uždarytas ir čia įkurtas muziejus.


Bendros valstybės su Lenkija lopšys - Liublinas

Pilies aikštė dėl išgaubtos formos dar vadinama „Liublino akimi“.


Liublino Renesansas


Iš Liublino pilies keliaujame į senamiestį. Į jį patenkame per dar XIV a. statytus vartus (Brama Grodzka). Dabar žvelgiant į šį klasicistinės architektūros statinį net neatrodo, kad šių vartų istorija siekia viduramžius. Šie vartai buvo perstatyti XVIII a. pagal paskutinio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio asmeninio architekto Dominiko Merlinio projektą.


Grodzkos gatve einame centrinės Liublino senamiesčio dalies link. Archeologinių tyrinėjimų metu nustatyta, kad pirmoji gyvenvietė Liublino vietoje atsirado dar VI a. 1198 m. Liublinas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, o 1317-aisiais jam suteiktos miesto teisės. Būdamas geografiškai labai patogioje vietoje, prie kelio iš Krokuvos į Vilnių bei prie prekybos kelio, jungusio Baltijos ir Juodosios jūrų pakrantes, Liublinas tapo klestinčiu prekybos centru, labai sparčiai augo.


XVI a. tapo miesto suklestėjimo laikotarpiu ir yra vadinamas Liublino Renesansu. Mieste kilo puikios architektūros pirklių namai, rūmai, bažnyčios ir vienuolynai. Juos dažniausiai projektavo iš Italijos atvykę architektai. Didžioji dalis šio architektūros paveldo išliko iki mūsų dienų.


Bendros valstybės su Lenkija lopšys - Liublinas

Liublino pilies koplyčioje išliko XV a. pradžioje tapytos freskos.

Trečdalis miestiečių – žydai


Mieste kūrėsi pirkliai ir amatininkai iš įvairių Europos šalių. Ypač gausi buvo Liublino žydų bendruomenė. Jos istorija skaičiuoja jau 700 metų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų Liubline buvo net 34 tūkst. – trečdalis miesto gyventojų. Žydiškasis paveldas mieste labai ryškus iki šiol.


Išliko kelios sinagogos, buvusios žydų mokyklos, ligoninės, dvejos didžiulės kapinės, kuriose esantys įspūdingi antkapiniai paminklai taip pat sulaukia turistų dėmesio. Holokaustas nutraukė turtingą žydiškojo Liublino istoriją. Dabar mieste tėra 20 žydų tautybės gyventojų.


XVII a. viduryje daug Liubline gyvenusių užsienio pirklių pasitraukė gelbėdamiesi nuo švedų ir rusų kariuomenių invazijos. Per XVII–XVIII a. karus miestas buvo gerokai nuniokotas.


1719 m. miestą nusiaubė didžiulis gaisras, sukeltas į vieną žydų kvartalo pastatą trenkusio žaibo. Po gaisro išdegusios miesto dalys buvo atstatytos, Liublinas po truputį plėtėsi.


Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos padalijimo Liublinas beveik du dešimtmečius priklausė Austrijai, o 1813 m. atiteko Rusijai. XIX–XX a. miestas nuosekliai augo, tapo vienu didžiausių Pietryčių Lenkijos ūkio ir kultūros centrų.


Bendros valstybės su Lenkija lopšys - Liublinas

Grodzkos gatvė. Tolumoje – viduramžiais iškilę ir XVIII a. perstatyti miesto vartai.


Bažnyčių ir muziejų miestas


Liublino senamiestis – tikras architektūros lobynas. Norint kruopščiai apžiūrėti miesto įžymybes reikia kelių dienų. Jei laiko yra nedaug, rekomenduojama apžvalginė ekskursija, kurios metu aplankoma ir vienu iš pagrindinių miesto simbolių laikomi Krokuvos vartai. Jie jungia senamiestį su vadinamuoju vidurmiesčiu.


Gotikos architektūros vartai iškilo XIV a., o po poros šimtmečių buvo pastatytas renesansinis šešiakampis antstatas. Dabar čia įsikūręs Liublino miesto istorijos muziejus.


Liubline itin daug bažnyčių: senamiestyje ir naujuosiuose miesto kvartaluose yra net 49 katalikų bažnyčios bei keliolika kitų konfesijų bažnyčių, cerkvių, sinagogų ir kitų maldos namų.


Turistams yra ką veikti ne tik ant žemės, bet ir po ja. Gidai veda ekskursijas Liublino požemiuose. Populiariausias yra 300 metrų ilgio maršrutas. Pasirinkus jį aplankoma keturiolika senųjų miesto rūsių. Ilgus amžius jie buvo naudojami kaip pagalbinės patalpos, o Antrojo pasaulinio karo metais tapo prieglobsčiu išsigelbėti bandžiusiems žydams ir lenkų antinacinio pasipriešinimo kovotojams.


Turistų gausiai lankomų vietų yra ne tik Liublino centre. Miesto pakraštyje įsikūręs Liublino kaimo muziejus – vietinis mūsiškio Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse atitikmuo. Kitame miesto pakraštyje yra tragiškus Antrojo pasaulinio karo laikų įvykius ir holokausto tragediją puikiai atspindintis Maidaneko koncentracijos stovyklos muziejus.



Čia naciai kalino 150 tūkst. žmonių (daugiausia žydų ir lenkų), 78 tūkst. iš jų buvo nužudyti. Pasitraukus vokiečiams, koncentracijos stovykloje karo belaisvius ir politinius kalinius kurį laiką laikė sovietų NKVD pajėgos.


Lietuvos aikštė


Liublino vidurmiestyje yra Lietuvos aikštė. Vienas svarbiausių jos akcentų – 1826 m. pastatytas obeliskas, skirtas 1569-ųjų Liublino unijai atminti. Šalimais – nežinomo Lenkijos kariuomenės kareivio kapas. Netoliese stovi paminklas Lietuvoje nevienareikšmiškai vertinamai Gegužės 3-iosios konstitucijai, iškilęs 1961 m.


Naujausias Lietuvos aikštės paminklas (pastatytas 2001 m.) – skirtas tarpukario Lenkijos vadovui, maršalui Juzefui Pilsudskiui atminti. Iš Lietuvos kilęs, vėliau Vilniaus kraštą nuo Lietuvos atplėšęs Lenkijos karvedys ir politikas įamžintas Lietuvos vardu pavadintoje aikštėje... Išties įdomių istorinės atminties vingių ir atspindžių turistai







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)