Sviesto istorija: valiuta, vaistas, mūza, skanėstas

Sviesto istorija: valiuta, vaistas, mūza, skanėstas


Vis dažniau kalbama, kad pieno riebalai nėra labai naudingi, tačiau retas lietuvis atsisakys juodos duonos riekelės su sviestu. Juo gardiname ir košes, padažus, dedame į kepinius. Šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, svarbu neprarasti saiko. O kokia buvo sviesto istorija?


Sviestas karaliaus iždui


Pirmosios žinios apie sviestą pasirodė maždaug 2000 m. pr. m. e. ar net kiek anksčiau. Indai vartojo lydytą karvių sviestą, aukodavo jį dievams. Senovės graikai ir romėnai sviestą laikė vaistu, naudojo gydomaisiais ir kosmetiniais tikslais – romėnai juo gydė kosulį, žaizdas, skaudančius sąnarius ir tepė odą, plaukus, kad būtų švelnūs ir blizgėtų.


Senovės Egipte sviestu bandyta gydyti nudegimus ir akių ligas. Vėliau Šiaurės Europoje sviestas buvo vartojamas kilus bėdų dėl regos ir nuo inkstų akmenų, o V a. jis įtrauktas į naudingų ir skanių maisto produktų sąrašą. Įdomu tai, kad norvegų jūreiviai į tolimas keliones imdavo sviesto statinių. Gali būti, kad jo dėdavo į patiekalus ir ruošdavo sumuštinius – lygiai taip, kaip ir mes tepame ant duonos ir bandelių. Vienas norvegų karalius kasmet rinko mokesčius sviestu į iždą.


Sviestas minimas vedų civilizacijos himnų tekstuose, Tibeto vienuoliai iš jo gamino dievų skulptūrėles, o Anglijoje kaip turto ir vaisingumo simbolį jo įteikdavo jaunavedžiams. Vikingai taip vertino sviestą, kad dėjo jo į mirusiųjų kapus.


XVI a. sviesto gamyba buvo laikoma moterų darbu, tačiau po pramonės revoliucijos ji perėjo į vyrų rankas: atsirado grietinėlę nuo pieno atskiriantis mechaninis pieno separatorius, tad verslininkai sviesto gamintojai į gamybą pradėjo samdyti vyrus.

REKLAMA


Technologijos beveik nekinta


Lietuvoje sviestas buvo gaminamas jau viduramžiais. Iš pradžių jis buvo sukamas (mušamas) milžtuvėje plakant grietinę ranka arba šaukštu. Vėliau atsirado prietaisai sviestui mušti – muštuviai. Valstiečiai sviestą dažniausiai parduodavo, patys jo valgydavo tik per šventes. Sūdyto sviesto atsargas laikydavo kubiliukuose.


Nuo XIX a. pab. sviestą pradėta gaminti pramoniniu būdu. Iki XX a. pr. buvo išlikę ir senovinių sviesto mušimo būdų: iš rūgščios grietinės šaukštu arba samčiu ranka sviestas buvo sukamas milžtuvėje, dubenyje, iš šviežios grietinės mušamas gorčiniame (apie 3 l) butelyje. Sumuštas sviestas būdavo išplaunamas vandeniu. Iki XX a. vidurio šeimos dalį sviesto suvartodavo namie (ketindami ilgiau laikyti, sūdydavo ir laikydavo dažniausiai medinėse statinaitėse arba molio puodynėse), likusį parduodavo turguje, įvyniotą į augalų lapus arba skepetą, vėliau – į popierių.


Mūsų dienomis tikro sviesto sudėtis ir gamybos technologijos pagrindai išliko beveik nepakitę. Tik grietinėlė iš pradžių išvaloma, pasterizuojama, atvėsinama ir tik tada plakama. Mušama tol, kol sulimpa riebalų rutulėliai ir kieti grūdeliai, paskui sukratoma, kad pasišalintų kuo daugiau vandens ir pasukų, ir formuojami vientisi lakštai. Norint pagaminti 1 kg natūralaus sviesto, reikia 25 l pieno.

REKLAMA



O štai kitose nacionalinėse virtuvėse sviestas gaminamas pagal pačius įvairiausius receptus, į jį dedama kardamono ir rožių vandens, žalumynų, mėtų, citrinų sulčių, bazilikų, muskatų riešutų ir kalendrų, mangų ir riešutų, kiaušinių trynių, morkų, obuolių, medaus, sūrio arba česnakų.

Kuo naudingas sviestas


Didžiausia sviesto vertė – pieno riebalai, padedantys organizmui pasisavinti kalcį. Būtent todėl sviestas yra puiki profilaktinė priemonė nuo artrito.


Šiame produkte taip pat gausu vitaminų A, E, D, PP ir B, sveikatai naudingų mikroelementų: magnio, kalcio, kalio, geležies, fosforo ir cinko. Be to, svieste yra 150 riebalų rūgščių, būtinų normaliam mūsų organizmo funkcionavimui palaikyti, iš kurių 20 – nepakeičiamų. Svieste taip pat gausu baltymų ir angliavandenių, o jo maistinė vertė gana didelė: 700–800 kcal 100 g. Sviestas būtinas geram regėjimui, odos, nagų ir plaukų grožiui palaikyti, lytinių hormonų sintezei ir kraujagyslių elastingumui.


Šis produktas – puikus energijos šaltinis, todėl jį būtina įtraukti į racioną, ypač gyvenantiems šaltame klimate. Sviestas normalizuoja virškinimą ir padeda gydyti virškinimo trakto uždegimus, taip pat odos pažeidimus, plaučių ligas (net tuberkuliozę). Ir svarbiausia – svieste gausu oleino rūgšties, padedančios kovoti su piktybiniais augliais.


Sviestas – kaloringas, bet nepavojingas produktas. Priaugti svorio nuo 30 g sviesto neįmanoma, o daugiau jo organizmui nė nereikia. Atkreipkite dėmesį į prancūzus – jie labai mėgsta sviestą ir valgo jo kasdien. Sūrio sriuba su šaukšteliu lydyto sviesto įtraukiama į meniu vos ne kasdien. O infarkto ir nutukimo rodikliai šioje šalyje daug geresni negu dietų besilaikančioje Anglijoje.



Sviesto nauda ir žala priklauso nuo jo sudėties, tik reikia skaityti etiketes. Ten neturėtų būti druskos, aromatizatorių, dažiklių, emulgatorių. Natūraliame ir kokybiškame svieste nėra jokių pagalbinių komponentų. Jo riebumas visada turi būti ne mažesnis kaip 80 proc.

Folija prieš saulės šviesą


Ne visi žino, kad saulės šviesoje sviestas oksiduojasi, praranda vitaminus ir vertingas savybes, pagelsta ir įgauna nemalonų kvapą. Būtent dėl to niekada nepirkite sviesto, susukto į popierių arba plėvelę. Tokį produktą jau vargu ar galima laikyti palankiu sveikatai.


Pakuotės kokybė ne mažiau svarbi kaip ir produkto sudėtis. Neperdėkite sviesto į sviestinę, ypač stiklinę. Jis puikiausiai laikosi originalioje pakuotėje.
Beje, senovėje sviestą susukdavo į vandenyje, sumaišytame su vyno actu, sumirkytą skepetą arba apsukdavo kopūstų lapais.


Sviestas kulinarijoje


Su sviestu galima pagaminti gausybę skanių patiekalų: košių, sriubų, daržovių troškinių, mėsos ir žuvies užkandžių, apkepų, padažų, kepinių ir desertų. Kepiniams geriausiai tinka 82,5 proc. riebumo sviestas. Tešla išeina švelni, puri, tirpstanti burnoje ir labai skani.


Senais laikais sviestas buvo laikomas labai brangiu produktu, leisti sau jį vartoti galėjo tik pasiturintys žmonės. Dabar sviesto nusipirkti gali visi, tad kyla pagunda suvalgyti daugiau, negu reikia. Beje, minimali sviesto paros norma vaikams iki 7 metų – 5–10 g, kitiems – 20–30 g.


Ar žinojote, kad...


* Anksčiau buvo manoma, kad sviesto skonis priklauso nuo to, kokią žolę ėda karvė ir kokiose pievose ganosi.
* Sviestas karštą dieną netirps, jeigu sviestinę apsuksite skepeta, sumirkyta sūdytu vandeniu.
* Kad sviestas nedegtų kepant jame pyragėlius, į jį reikia įdėti žalios bulvės gabalėlį.
* Lydytas sviestas ghi nėra šių laikų išradimas. Šis produktas žinomas visame pasaulyje, senoliai naudojo tokį konservavimo būdą, kad sviestas ilgiau išsilaikytų.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris