Kapų plėšikai ir palaikų grobikai vis dar gyvi

Kapų plėšikai ir palaikų grobikai vis dar gyvi

Kapų plėšimu nuo seno užsiima įvairaus plauko nusikaltėliai ir avantiūristai.


Kai kurie žmonės ramybės neturi ir po mirties. Daugybės asmenų palaikai dėl įvairių priežasčių buvo perlaidoti. Tokie veiksmai – logiški, teisiškai pagrįsti ir aiškūs. Tačiau neretai palaikai tampa ir kapų plėšikų, vandalų, kriminalinių nusikaltėlių ar tiesiog nestabilios psichikos žmonių taikiniu.

Manvydas VITKŪNAS


Prieš 40 metų, 1978 m. kovo 3 d., iš kapo buvo pagrobti garsiojo aktoriaus ir režisieriaus Čarlio Čaplino palaikai. Nebuvo praėję nė metai po kino genijaus mirties – jis mirė 1977 m. gruodžio 25 d. kurortiniame Vevė miestelyje, Šveicarijoje, sulaukęs 88-erių. Ramioje ir turtingoje Alpių šalyje Č. Čaplinas su šeima gyveno nuo 1952 m. Ir štai – jo našlę Uną OʼNil pasiekė žinia – jos vyro palaikai dingo iš kapo!

Reikalavo išpirkos


Tą kovo vakarą U. OʼNil namuose suskambo telefonas. Neprisistatęs vyriškis pranešė našlei, kad jos vyro palaikai buvo atkasti ir yra patikimoje vietoje. Pagrobėjas pareikalavo sumokėti 600 tūkst. dolerių, kad palaikai būtų gražinti, antraip ji niekada jų neatgaus, o aktoriaus artimiesiems esą gali kilti įvairių pavojų.


Iš pradžių Č. Čaplino našlė pamanė, kad šis skambutis – kažkieno labai nevykęs pokštas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad kapas – tikrai išplėštas ir palaikai dingo su visu karstu. Aktoriaus artimieji buvo labai sutrikę. Jie kreipėsi į policiją, nors skambinęs pagrobėjas buvo perspėjęs to nieku gyvu nedaryti.

REKLAMA


Po pirmojo skambučio laukė dar 26. Pagrobėjai šantažavo Č. Čaplino šeimą visą mėnesį. Pareigūnams pavyko nustatyti, kad šantažuotojai skambina iš Šveicarijos Lozanos mieste esančio viešojo telefono automato, tačiau vis nepavykdavo susekti, būtent iš kurio. Prarandantys kantrybę palaikų grobikai tuo metu jau buvo nuleidę kainą ir žadėjo pasitenkinti 400 tūkst. dolerių išpirka.


Kapų plėšikai ir palaikų grobikai vis dar gyvi

Nusikaltėliai prie Čarlio Čaplino kapo. Kadras iš kino filmo „Šlovės kaina“ (2014 m.).


Susekė pagrobėjus


Pagaliau, paskambinus 27-ąjį kartą, pareigūnams, tuo metu stebėjusiems visus 200 Lozanoje buvusių viešųjų telefono automatų, pavyko sučiupti šantažuotoją, netrukus – ir jo bendrą. Kapo plėšikais pasirodė esą du automechanikai imigrantai (vienas – 24-erių lenkas Romanas Vardasas, kitas – 28-erių bulgaras Gančas Ganevas).


Tardymo metu jie parodė vietą, kurioje laikinai buvo užkasę karstą. Tai buvo atokus javų laukas už 15 kilometrų nuo tikrosios kapavietės. Sklypo savininkas vėliau, jau atkasus ir išvežus aktoriaus palaikus, toje vietoje pastatė masyvų ąžuolinį kryžių. Dabar ši vieta lankoma turistų.


Aktoriaus artimieji, norėdami apsidrausti nuo kitų galimų incidentų, Č. Čaplino palaikus, grąžintus į tikrąjį kapą 1978 m. gegužės 17 d., padengė patikimu, net 1,8 metro storio, betono sluoksniu.


Abu kapo išniekintojai ir išpirkos reikalautojai buvo teisiami. Šveicarijos teismas nusikaltimo sumanytojui ir pagrindiniam vykdytojui R. Vardasui skyrė puspenktų metų laisvės atėmimo bausmę, o G. Ganevas atsipirko vos pusantrų metų nelaisvės, tiesa, jam bausmės vykdymas buvo atidėtas.


2014 m. prancūzų režisierius Ksavjė Bovua pagal šią istoriją sukūrė vaidybinį filmą „Šlovės kaina“ („La rançon de la gloire“). Įdomu, kad šiame filme vaidina ir Č. Čaplino artimieji – sūnus Eženas (kitaip – Judžinas) ir anūkė Doloresa.


Kapų plėšikai ir palaikų grobikai vis dar gyvi

Čarlio Čaplino ir jo žmonos Unos kapas Šveicarijos Vevė miestelyje.

Tai dingo ar ne?


Teisme R. Vardasas ir G. Ganevas aiškino, esą mintį pagrobti aktoriaus palaikus ir iš to neblogai pasipelnyti jiems pakišo laikraštyje perskaitytas straipsnis apie panašų nusikaltimą, įvykdytą Italijoje, kai Milane buvo atkasti vieno tenykščio milijonieriaus palaikai.


Tačiau toli gražu ne visada panašūs nusikaltimai daromi siekiant finansinės naudos. Kita garsiai nuskambėjusi garsenybės palaikų pagrobimo istorija nutiko 2008 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tąsyk neva buvo pagrobti garsaus roko dainininko, legendinės grupės „Nirvana“ lyderio Kurto Kobeino palaikai. Vos 27-erių sulaukęs dainininkas mirė ne visai aiškiomis aplinkybėmis 1994 m. balandžio 8 d. Sietle. Ant jo kūno buvo rasta šautinė žaizda, o šalia gulėjo ginklas, todėl manoma, kad atlikėjas nusišovė.

REKLAMA


Visgi esama ir kitų versijų, kokios gi buvo tikrosios K. Kobeino mirties priežastys. Kad ir kaip ten būtų, dainininko palaikus reikėjo palaidoti. Tuo pasirūpino gana ekscentriška atlikėjo žmona, taip pat dainininkė Kortni Lav. Ji – praktikuojanti budistė, todėl vyro palaikus nusprendė kremuoti (sudeginti), vėliau pelenus padalijo į kelias dalis.


Šiek tiek jų buvo sumaišyta su moliu ir panaudota ritualinių budistų statulėlių gamybai, o didžioji dalis atsisveikinimo ceremonijos metu išberta virš upės dainininko gimtojoje Vašingtono valstijoje. Dar vieną, mažą, dalį pelenų našlė pasiliko sau ir saugojo specialiame indelyje. Tačiau štai 2008-aisiais žiniasklaidoje nuvilnijo pranešimas, kad K. Lav namas Kalifornijos valstijoje buvo apiplėštas, dingo ne tik indelis su vyro pelenais, bet ir jo plaukų sruoga bei namo šeimininkės papuošalai.


Vėliau pasirodė pranešimų, esą K. Kobeino pelenai buvo aptikti vokiečių dailininkės Natašos Stelmach namuose, o pelenus ji ketino panaudoti... suktinukei, kurią būtų surūkiusi meninio performanso metu (neva taip išgelbėtų K. Kobeino dvasią nuo vykstančio „informacinio cirko“). Galiausiai 2008 m. pabaigoje publicistas Alanas Nyrobas pareiškė, kad iš tiesų K. Kobeino palaikai nebuvo pagrobti, o visas šis triukšmas kilo dėl „netinkamų interpretacijų žiniasklaidoje“. Kaip buvo iš tiesų, iki šiol neaišku.


Kapų plėšikai ir palaikų grobikai vis dar gyvi

Šventojo Morkaus palaikai buvo išgabenti iš Egipto paslėpti pintinėje su kiauliena.

Paslėpė po kiauliena


Būta atvejų, kai garsių žmonių palaikai buvo pagrobti siekiant išties kilnių tikslų. Venecijoje vienas pagrindinių lankytinų objektų yra 1094 m. pašventinta Šv. Morkaus katedra. Tuo metu ji buvo laikoma prašmatniausia katalikiškojo pasaulio bažnyčia. Didžiausia šios katedros relikvija – šventojo Morkaus palaikai.


Iš pradžių evangelistas šv. Morkus, miręs prieš beveik du tūkstantmečius, 68 m., Egipto Aleksandrijos mieste, čia ir buvo palaidotas. Per tą laiką nutekėjo labai daug vandens, atsirado islamas, o musulmonai užkariavo Šiaurės Afriką.


Aleksandrija tapo arabų miestu. IX a. Venecijos pirkliai Buonas ir Rustikas, atvykę į Aleksandriją, išgirdo, kad musulmonai griauna kai kurias krikščionių bažnyčias ir ten statys mečetes. Venecijiečiai tuo pasipiktino, o labiausiai susirūpino dėl šv. Morkaus palaikų likimo, mat šis šventasis laikomas krikščionybės skleidėju Venecijos regione ir ten nuo seno gyvavo tikras šv. Morkaus kultas.



Venecijiečiai pavogė šventojo palaikus iš Aleksandrijos bažnyčios, įdėjo juos į krepšį ir apkrovė rūkytos kiaulienos gabalais. Jie tikėjosi, kad jei musulmonų patruliai nuspręs patikrinti nešulį, prie kiaulienos nė nebandys liestis. Taip ir nutiko – šventojo palaikai sėkmingai pasiekė Veneciją, kur iki šiol yra svarbiausia tenykštė krikščioniškoji relikvija. Šv. Morkus buvo paskelbtas dangiškuoju Venecijos globėju (iki tol juo buvo laikomas šv. Teodoras).


Kapų plėšikai ir palaikų grobikai vis dar gyvi

Dantės mauzoliejus šalia Šv. Pranciškaus bažnyčios Ravenoje.

Prisikėlė iš kapo?


1321 m. Ravenoje mirusio italų poeto ir mąstytojo Dantės Aligjerio palaikai taip pat neturėjo ramybės. Didysis italas dėl politinių priežasčių buvo ištremtas iš gimtojo Florencijos miesto, gyveno ir kūrė Ravenoje. Šiame mieste, Šv. Pranciškaus bažnyčioje, jis buvo ir palaidotas.


Tačiau dėl savo veiklos ir kūrybos poetas buvo pelnęs tokią didelę popiežiaus ir jo aplinkos žmonių nemalonę, kad vienam veikliausių kurijos kardinolų netgi kilo noras išimti iš karsto „eretiko“ Dantės palaikus ir juos viešai sudeginti. Laimei, šis makabriškas planas nebuvo įgyvendintas.


XVI a. popiežius Leonas X, pats kilęs iš Florencijos, paprašytas paties Mikelandželo, sutiko, kad garsiojo jo kraštiečio Dantės palaikai būtų iš Ravenos pargabenti į gimtinę. Tačiau atidengus poeto karstą paaiškėjo, kad jame palaikų nėra! Pasklido kalbos, kad poeto palaikai buvo pagrobti ar kad jis prisikėlė iš kapo. Florencijoje buvo įrengtas tik Dantės kenotafas (simbolinis antkapinis paminklas).


Galiausiai, XIX a. remontuojant Šv. Pranciškaus bažnyčią ir prie jos esantį pranciškonų vienuolyną, statybininkai sienoje rado slėptuvę, kurioje buvo dėžė su žmogaus palaikais. Užrašas ant dėžės skelbė, kad joje yra Dantės palaikai. Palaikus paslėpė vienuoliai pranciškonai, nenorėję, kad poeto palaikai būtų išgabenti. Dabar Dantės kaulai ilsisi mauzoliejuje, esančiame prie Šv. Pranciškaus bažnyčios.


Kapų plėšikai ir palaikų grobikai vis dar gyvi

Janošo Kadaro laidotuvės 1989 m. Palaikai dingo 2007-aisiais.


Kur dingo Vengrijos lyderis?


Kartais garsių žmonių palaikai būna pagrobiami iš neapykantos jiems. Vengrijai komunistų valdymo laikais labai ilgai (nuo 1956 iki 1988 m.) vadovavo Janošas Kadaras. Apie jį pusiau juokais sakoma, kad tai didysis guliašo socializmo statytojas, pavertęs Vengriją linksmiausiu baraku socialistiniame lageryje. Iš tiesų jo valdymo laikais Vengrija buvo viena sėkmingiausiai besivystančių Sovietų Sąjungos satelitinių valstybių.


Tačiau vengrų patriotai negalėjo atleisti J. Kadarui už tai, kad 1956-aisiais, dramatiškų įvykių Vengrijoje metu, jis stojo į sovietų pusę, kolaboravo su jais, vėliau buvo ištikimas Kremliaus statytinis.


J. Kadaras mirė 1989 m. ir buvo palaidotas garsiausiose Budapešto Kerepešio kapinėse. 2007-aisiais nežinomi vandalai (spėjama, vengrų ultranacionalistai) nusiaubė kapą, pagrobė J. Kadaro palaikus ir kartu užkastą urną su jo žmonos palaikais, o ant kapo rūsio užrašė: „Žudikui ir išdavikui nėra vietos šventoje žemėje!“ Palaikai taip ir nebuvo rasti.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ