Blogybės ir baisybės mus traukte traukia

Blogybės ir baisybės mus traukte traukia

Mūsų smegenys linkusios skirti daugiau dėmesio neigiamiems išgyvenimams.


Alinamės, kai juntame nerimą, sunku liūdėti, baimės akys – labai didelės, o stresas mus purto. Nė vienos iš šių emocijų ir būsenų tikrai nenorime prisileisti artyn. Trokštame ramybės, harmonijos, džiaugsmo akimirkų. Tačiau iš tikrųjų daugelis mūsų ieško minėtų negatyvių būsenų šaltinių ir kai kurias iš jų netgi laiko pramogomis. Tai – melancholiškos dainos, siaubo filmai, tragedijos ir kiti vengtinų emocijų persunkti kūriniai.


Tomas ASMINAVIČIUS


Keista, jog žmonės noriai moka pinigus už tai, kad išvystų, kaip kenčia kiti. Juk žmonija suklestėjo todėl, kad buvome bendruomeniški ir empatiški, tad kodėl mumyse tūno blogiukai, kurie skatina mėgti tragiško siužeto kūrinius, tirtėti žiūrint siaubo filmus ar dūsauti klausant liūdnos muzikos?


Dar XVIII amžiuje škotų filosofas ir istorikas Deividas Hiumas rašė apie tragedijos paradoksą: „Atrodo, jog puikiai parašytų tragedijų žiūrovai iš kančios, teroro, nerimo ar kitų nemalonių ir nesmagių jausmų gauna neišmatuojamą malonumą. Kuo žiūrovai yra labiau paveikiami ir sujaudinami, tuo jie labiau džiaugiasi reginiu.“ Savaip tragedijų trauką vertino ir senovės romėnų poetas Titas Lukrecijus Karas: „Koks džiaugsmas jūroje audroms pliekiant vandenis nuo kranto stebėti, kokius didžius sunkumus patiria kitas žmogus! Ne todėl, jog kito nelaimės yra džiaugsmo šaltinis, tačiau suvokimas, kokios bėdos tavęs neslegia, yra išties džiugus.“ Vis dėlto ką apie tai teigia šiuolaikiniai psichologai? Kodėl mus taip traukia blogybės ir nelaimės meno kūriniuose ir realiame gyvenime?

REKLAMA



Ekstremalių patirčių – į kino salę


Siaubo pramonė kupina paradoksų. Pastebėta, kad jeigu žmogus, paniręs į siaubo kūrinį, junta stiprią neigiamą emociją (baimę, nerimą ir pan.), tuo labiau juo mėgaujasi ir geriau jį įvertina. Siaubo filmai – vienas populiariausių kino žanrų, jų kūrėjai gauna didelius pelnus (tokius filmus sukurti santykinai pigu, o juos žiūri milijonai), tačiau per apklausas beveik niekas neįvardija šio žanro filmų kaip mėgstamiausių. Iš 560 apklaustųjų vos 6 žmonės teigė, kad mėgsta žiūrėti siaubo filmus ir į mėgstamiausiųjų sąraše juos tikrai įtrauktų. Vis dėlto žmonės gausiai plūsta į kino sales žiūrėti siaubo filmų arba žiūri tokius filmus namuose ir patiria tai, ko kasdienybėje įprastai vengia.


Akivaizdu, jog siaubo filmus žmonės renkasi dėl to, kad patirtų baimę. Tačiau esminis kriterijus – kad ši patirtis būtų maloni: nors junta nerimą, žiūrovas savo sąmonės kertelėje privalo žinoti, jog iš tiesų yra saugus. Nepaisant to, kokybiškas siaubo trileris širdį privers plakti stipriau nei vaikams skirtas filmas. Būtent tai yra vienas iš veiksnių, viliojančių patirti siaubą. Gyvendami gana ramius ir patogius gyvenimus žmonės pradeda trokšti jaudinančių patirčių – šiek tiek stipresnės nervų sistemos stimuliacijos.


Net ir į „dirbtinę“ baimę smegenys reaguoja panašiai kaip į tikrą: jose aktyvinamas mechanizmas „kovok arba bėk“, pradeda prakaituoti delnai, vyzdžiai išsiplečia, po kūną pasklinda ne tik adrenalinas, bet ir malonumą sukeliantis dopaminas. Žmonės, kurių organizmuose stebint gąsdinančias ir jaudinančias situacijas išsiskiria daugiau dopamino, gali įgyti tam tikrą priklausomybę nuo tokių būsenų. Tokiu atveju vieni sieks jas pakartoti pasinerdami į ekstremalųjį sportą, kiti – mėgaudamiesi baugiais kūriniais. Tačiau šie pojūčiai – tik vienas traukos aspektas. Svarbus galiausiai sulaukiamas palengvėjimas ir emocinė iškrova – katarsis. Po neramaus periodo ramybė pasirodo esanti daug malonesnė.

REKLAMA


Siaubo filmų seansuose tarsi pratybose smegenys mokosi tvarkytis su gąsdinančiomis situacijomis ir tvardytis jų akivaizdoje. Pastebėta, kad siaubo filmus dažniausiai mėgsta tie žmonės, kurie aštresnių pojūčių ieško ir kitose gyvenimo srityse. Įprastai tai būna jaunuoliai, o senstant panašių audrinančių stimuliacijų poreikis mažėja. Tad siaubo filmai vyresniems žmonėms atrodo ne tokie įdomūs ir teikia mažiau malonumo.


Siaubo filmais labiau mėgaujasi vyrai nei moterys. Manoma, jog viena iš tai lemiančių priežasčių ta, kad itin dažnai berniukai auklėjami slėpti baimę ir panašias emocijas, o mergaitės, atvirkščiai, savąsias emocijas netgi skatinamos reikšti. Nors tai toli gražu nėra vienintelė siaubo filmų traukos priežastis, suaugusiems vyrams šie filmai tampa vienu iš būdų įrodyti savo vyriškumą – stebėti prieš akis vykstančius siaubus ir nekrustelėti nė raumenėlio. Šią teoriją pagrindžia ir psichologo Dolfo Zilmano tyrimas. Jis atskleidė, jog vyrai siaubo filmais labiausiai mėgavosi, kai juos žiūrėjo nusigandusių moterų draugijoje, o mažiausiai – drąsiai ir ramiai besielgusių moterų kompanijoje. Moterys geriausius įspūdžius patyrė siaubo filmus žiūrėdamos su drąsiais vyrais.


Blogybės ir baisybės mus traukte traukia

Kai kuriems į depresiją linkusiems žmonėms liūdna muzika gali pabloginti savijautą, tačiau daugumai žmonių tokie kūriniai išsklaido slogią nuotaiką.


Dramatiški kūriniai suartina


Taigi siaubo filmus žiūrime trokšdami aštrių pojūčių, o kuo gi galima pateisinti potraukį į liūdnus filmus? Liūdesys, atrodytų, yra akivaizdi teigiamų emocijų priešingybė, tad kokį malonumą galima išspausti iš jo?


Nors manome, jog filmų žiūrėjimas – pasyvus laisvalaikis, smegenys mums žvelgiant į ekranus iš tikrųjų nesiilsi. Jos aktyviai dirba, todėl mes suvokiame siužetą, tapatinamės su herojais ir lyginame situacijas, į kurias jie patenka, su savosiomis. Taip sukeliami prisiminimai, emocijos ir kiti potyriai. Nors potyriai gali būti individualūs (pastebėta, jog moterys linkusios stipriau reaguoti į neigiamus filmuose rodomus įvykius – išsiskyrimą, mirtį, nelaimę ir pan., – o vyrai stipriau reaguoja į pozityvius nutikimus, pavyzdžiui, gėrio pergalę prieš blogį), svarbiausia yra empatija. Net ir su išgalvotais personažais užsimezgęs tam tikras emocinis ryšys priverčia organizmą gaminti prieraišumo hormonu vadinamą oksitociną. Tai ne tik padidina artumo kitiems žmonėms jausmą, bet ir apskritai treniruoja tokį smegenų atsaką ir gebėjimą justi empatiją.


Pasakojimai apie tragedijas, širdį veriančius išsiskyrimus priverčia permąstyti savo pačių santykius su artimaisiais, o tam tikros smegenų reakcijos sustiprina pozityvius jausmus jiems. Tad skausmingos svetimos istorijos, nors sukuria momentinį liūdesį, neretai gali efektyviau nei komedijos paskatinti susimąstyti apie teigiamus dalykus savo gyvenime ir sustiprinti artumo kitiems ir bendrumo jausmą. Manoma, kad tai yra vienos iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonėms reikia ašaras spaudžiančių kūrinių.



Liūdna muzika – geresnei nuotaikai


Muzika žmones lydi galybę amžių. Ne išimtis ir sunkieji gyvenimo periodai. Dar XVII amžiuje Oksfordo mokslininkas Robertas Bertonas savo veikale „Melancholijos anatomija“ muziką nurodė kaip puikią priemonę kovojant su sielvartu ir liūdesiu. Žinoma, kad muzika buvo pasitelkta gydant įvairių istorinių valdovų depresiją, pavyzdžiui, Ispanijos karaliaus Pilypo V, Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio II, Bavarijos karaliaus Liudviko II. Kad nugalėti melancholiją padėjo muzika, teigė ir iškili Abiejų Tautų Respublikos kunigaikštienė (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Adomo Kazimiero Čartoriskio žmona) rašytoja Izabelė Čartoriska.


Nors šiais laikais pastebėta, kad kai kuriems į depresiją linkusiems žmonėms liūdna muzika gali gerokai pabloginti savijautą, daugumai žmonių tokie kūriniai slogią nuotaiką gali veiksmingai išsklaidyti. Lesterio De Monforo universiteto mokslininkai patvirtino, jog melancholiška muzika netgi gali padėti susitaikyti su skaudžiomis artimųjų netektimis. Nors nėra vienintelės priežasties, kodėl liūdna muzika taip teigiamai gali paveikti žmones, tyrėjai mini keletą jų.


Visų pirma klausytojai linkę tapatinti savas emocijas ir situacijas su tomis, kurias atspindi muzika ar dainų žodžiai. Tokia muzika tiesiog leidžia pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Liūdesys vis dėlto nėra bereikšmis – ši emocija skirta motyvuoti įgyvendinti pokyčius, pakeisiančius mūsų gyvenimus į gera, ar apmąstyti ir susitaikyti su nemaloniomis situacijomis. Tad muzika tokiais atvejais gali turėti terapinį poveikį – padėti savyje išgyventi neigiamas emocijas, susitaikyti su jomis ar bent jau suprasti, jog pasaulyje yra daugiau tokių, kurie tvarkosi su panašiomis problemomis.


Svarbus ir cheminis smegenų atsakas į muziką. Nustatyta, kad melancholiškos muzikos klausymas susijęs su hormono prolaktino skyrimusi. Šis hormonas turi daug funkcijų, taip pat padeda kovoti su liūdesiu. Tad klausant sielvarto persunktų dainų organizmas tuo pačiu metu pasąmonės lygmeniu ruošiamas tragiškiems įvykiams. Jiems neįvykus, sąmoningoji proto dalis mėgina grąžinti į realybę ir priminti, kad nieko siaubingo neatsitiko. Be to, po kūną jau būna pasklidęs „nuskausminamųjų“ mišinys, galintis turėti raminamąjį poveikį, ir net gana malonų.

REKLAMA


Blogybės ir baisybės mus traukte traukia

Klausant sielvarto persunktų dainų organizmas tuo pačiu metu pasąmonės lygmeniu ruošiamas tragiškiems įvykiams.

Blogybėms – daugiau dėmesio


Nors, kaip paaiškėjo, neretai skausmo ir sielvarto persunktus kūrinius renkamės tam, kad pasijustume geriau, ne visuomet dėmesys liūdniems dalykams byloja apie tą patį. Kasdieniame gyvenime žmonės yra linkę gerokai daugiau galvoti apie neigiamus dalykus tiesiog todėl, kad mes taip išsivystėme. Stipresnės reakcijos į neigiamus stimulus jau pastebimos esant ankstyviausioms informacijos apdorojimo smegenyse stadijoms. Tyrimais atskleista, jog nemalonūs stimulai smegenyse sužadina gerokai stipresnį elektrinį aktyvumą nei pozityvūs ar neutralūs. Už tai „padėkoti“ galime evoliucijai ir tolimų mūsų protėvių gyvenimo sąlygoms.


Toks dėmesys negatyvumui kadaise labai padėjo išlikti: mūsų protėviams buvo daug svarbiau suprasti, jog kardadančio tigro įkandimas yra skausmingas, nei galvoti, jog už tako, ant kurio riaumoja tigras, augančios uogos – labai saldžios. Gamta pasirūpino, kad mes nuolat daugiau dėmesio skirtume blogybėms ir darytume tokias klaidas: pervertintume pavojus, nuvertintume rizikos teikiamą naudą ir savo pačių galimybes. Tai yra puikus išlikti padedantis apsauginis mechanizmas, tačiau jis neretai pakiša koją siekiant laimės.


Žmonių polinkį į negatyvumą vaizdžiai pademonstravo Monrealio Makgilio universiteto mokslininkai. Tiriamuosius jie pakvietė į eksperimentą abstrakčiai teigdami, jog nori tirti akių judesius. Paaiškinus, kad norima suderinti akių judesius fiksuojantį aparatą, dalyvių paprašyta interneto naujienų puslapyje išsirinkti straipsnį ir jį perskaityti. Nors tai ir buvo pagrindinis eksperimento akcentas, tiriamieji to nežinojo. Jie manė, jog tyrimui svarbiausias buvo vėliau parodytas trumpas vaizdo įrašas, kuris iš tiesų buvo skirtas dėmesiui nukreipti nuo tikrojo tyrimo.


Analizuojant rezultatus paaiškėjo, kad tiriamieji interneto tinklalapyje noriai rinkosi skaityti negatyvias naujienas – apie korupciją, problemas, skandalus ir pan., – o į pozityvias ar neutralias žinutes kreipė kur kas mažiau dėmesio. Dar įdomiau, jog apklausos metu jie tvirtino, kad pirmenybę teikia pozityvioms žinioms, ir žiniasklaidą kritikavo dėl pernelyg didelio dėmesio blogybėms.
Nepaisant naudos, kurią teikia į blogybes sutelkiamas dėmesys, kartais šis polinkis gali pernelyg įsigalėti ir pradėti rimtai trukdyti.


Pavyzdžiui, Vašingtono universiteto psichologas Džonas M. Gotmanas teigė, kad net ir tarpasmeniniuose santykiuose, pavyzdžiui, santuokoje, turi egzistuoti neigiamų ir teigiamų patirčių pusiausvyra. Įsivyravus neigiamoms patirtims, santykiams iškyla grėsmė. Kad blogybės drastiškai nenustelbtų malonių akimirkų, pasak psichologo, kiekvieną neigiamą patirtį turėtų pakeisti penkios pozityvios.


Kadangi smegenys pasižymi savybe kisti pagal patirtis, svarbu suprasti, jog neigiamiems išgyvenimams jos linkusios skirti daugiau dėmesio. Kuo daugiau neigiamų emocijų patiriame ir kuo daugiau dėmesio joms skiriame, tuo stipresni smegenyse susidaro nerviniai ryšiai, skirti reaguoti būtent į tokias patirtis. Tai lemia smegenų skubėjimą daryti tai, ką jos išmokusios geriausiai, – liūdėti. Ir atvirkščiai – pozityvus mąstymas treniruoja smegenis stipriau reaguoti į teigiamus stimulus ir moko mus būti laimingesnius.



Kitos naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą