Dujinė viryklė irgi turi savo sukaktis. Prieš 191 metą, 1826-aisiais, vieno iš Didžiosios Britanijos dujų fabrikų direktoriaus pavaduotojas Džeimsas Šarpas sukonstravo masiniam naudojimui tinkamą dujinę viryklę, o po dešimties metų, 1836-aisiais, buvo atidaryta pirmoji dujinių viryklių gamykla.

Manvydas VITKŪNAS

Krosnys maisto gamybai naudojamos jau ne vieną tūkstantį metų. Dažniausiai jos buvo kūrenamos malkomis, o ten, kur medienos stigo, – ir kitomis degiomis medžiagomis (pavyzdžiui, džiovintomis žolėmis ar nendrėmis).

Krosneles tobulino

1630 m. anglas Džonas Sibtorpas užpatentavo metalinę krosnelę, kūrenamą anglimis. Šis kuras degė ilgiau nei malkos, o gaunama kaitra taip pat buvo didesnė. Išskirtine Dž. Sibtorpo sukonstruotos krosnelės ypatybe tapo tai, kad indai buvo ne įleidžiami į specialias angas krosnelės paviršiuje, kur jų dugnus tiesiogiai laižydavo liepsnos, o statomi ant lygaus kaip stalas įkaitinto storo metalinio lakšto, po kuriuo spragsėjo ugnis.

Ilgainiui buitinių krosnelių konstrukcija buvo vis labiau tobulinama, tačiau joms kaitinti vis dar buvo naudojamas kietasis kuras. Tik XIX a. pradžioje Europoje ir Šiaurės Amerikoje buityje, iš pradžių – apšvietimui, vėliau – ir maisto gamybai bei patalpoms šildyti, pradėta naudoti dujas. Tačiau prireikė beveik pusantro šimto metų, kad dujinės viryklės kartu su elektrinėmis konkurentėmis pradėtų karaliauti daugelio pasaulio šalių virtuvėse.

Dujos buvo brangios

Išmokus iš anglių išgauti dujas, jas laikyti ir transportuoti specialiose talpyklose, įvyko gatvių apšvietimo revoliucija. 1807 m. Londone dujų fabriką atidaręs vokiečių kilmės verslininkas Frederikas Albertas Vinsoras iš pradžių tiekė dujas vien miesto gatvėms apšviesti, bet vėliau ėmė konstruoti ir buitinės dujinės viryklės prototipus. Jo gaminiai turėjo keletą rimtų trūkumų: krosnelės nebuvo pakankamai saugios (grėsė dujų nuotėkio, gaisro, sprogimo pavojus), o specifinis kvapas ne tik erzino virėjus, bet ir persismelkdavo į ilgiau gaminamą maistą. Tačiau neabejotinai pats didžiausias trūkumas buvo ne pati krosnelės konstrukcija, o jos eksploatavimo brangumas: tuomet dujos dar buvo ne išgaunamos iš žemės gelmių, o gaminamos specialiose gamyklose.

Galiausiai F. A. Vinsoras liovėsi eksperimentavęs, tačiau jo pavaduotojas Džeimsas Šarpas nenuleido rankų. 1826 m. jis pagaliau sukonstravo išties patogią masinei gamybai tinkamą dujinę viryklę. Po dvejų metų Dž. Šarpas pardavė pirmosios savo konstrukcijos dujinės viryklės patentą kompanijai „Smith & Philips“, o pats tobulino įrenginį. 1836-aisiais buvo atidaryta Dž. Šarpo dujinių krosnelių gamykla. Jos produkcija pelnė net kelis medalius 1851 m. Londone vykusioje tarptautinėje parodoje.

Konkurentė – elektrinė viryklė

Pirmieji dujinių viryklių pirkėjai buvo brangūs, prestižiniai restoranai. Naudoti akmens anglis jų virtuvėse buvo nepatogu ir nehigieniška, tad jau ganėtinai tobulos tapusios dujinės viryklės buvo patogi alternatyva. Visgi tikros dujinių viryklių revoliucijos dar teko gerokai palaukti – dujos atpigo, buityje pradėjus naudoti ne gamyklines, o gamtines dujas.

Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) praėjusio šimtmečio 4-ajame dešimtmetyje buvo naudojama apie 14 milijonų dujinių viryklų, nors daugelyje vietovių (ypač kaimuose) dar labai plačiai naudotos anglimis kūrenamos viryklės ar malkomis kūrenamos krosninės viryklės. Be to, dar XIX a. pabaigoje dujinės viryklės sulaukė rimto konkurento – elektrinės viryklės. Tačiau net kelis dešimtmečius elektrinės viryklės savo patikimumu nusileido dujinėms dėl netobulos temperatūros reguliavimo sistemos.

Tik 1920–1930 m. pagaliau buvo pradėta gaminti patikimas elektrines virykles, ir šeimininkės galėjo liautis nerimauti dėl ruošiamų patiekalų kokybės. Tačiau dujinės viryklės ilgą laiką vis tiek buvo populiaresnės. Be minėtų 14 milijonų dujinių viryklių, tuo pat metu JAV tebuvo naudojama milijonas elektrinių viryklių.

Įpirko tik turtuoliai

XX a. pradžioje dujines virykles galėjo įsigyti tik labai turtingi žmonės. Gamintojai kiek įmanydami stengėsi įtikti potencialiems klientams – ieškojo kuo patogesnių techninių ir kuo įdomesnių, dailesnių dizaino sprendimų. 1910 m. dujinių viryklių paviršių imta dengti lengvai valomu ir patvariu emalio sluoksniu.
Įdomų technologinį sprendimą sugalvojo švedų inžinierius, Nobelio fizikos premijos laureatas, pramonės koncerno AGA įkūrėjas Nilsas Gustavas Dalenas. 1912-aisiais jis neteko regėjimo, vieno eksperimento metu įvykus sprogimui. Aklas išradėjas nuo to laiko dažniausiai būdavo namuose, tačiau nesiliovė konstravęs.

Vienas iš jo kūrinių buvo 1922 m. sukonstruota AGA šildymo krosnelė su virykle. Šis įrenginys, kurį kaitino lėtai degančios dujos, ne tik tiko maistui ruošti, bet ir gerai įšildydavo kambarį.

Viryklių bumas

Lietuvoje dujinės viryklės XX a. pirmojoje pusėje ir viduryje buvo labai retas dalykas. Tikras jų bumas mūsų šalyje, kaip ir visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje, prasidėjo praėjusio amžiaus 6–8 dešimtmečiais. 1961 m. iš Ukrainos į Lietuvą dujotiekiais atkeliavo pirmosios gamtinės dujos. Prasidėjo sparti miestų dujofikacija, o ten, kur nebuvo atvestos dujotiekio linijos, plito suskystintųjų dujų balionai. Dujinės viryklės gana greitai tapo įprastais prietaisais ir miestuose, ir kaimuose.

Sovietų Sąjungoje dujinės viryklės gamintos keliolikoje gamyklų. Lietuvoje buvo labai paplitusios Baltarusijos Bresto gamykloje „Gazoaparat“ pagamintos viryklės su orkaitėmis. Ilgainiui paplito ir kombinuoti įrenginiai – viryklės su dujomis kūrenamomis kaitvietėmis ir elektra kaitinamomis orkaitėmis. Dabar dujinių viryklių įvairovė – labai didelė.

Tokių viryklių galima pamatyti ne tik virtuvėse. Gana populiarios ir nešiojamosios dujinės viryklės – jas galima naudoti iškylų metu, atostogaujant. Dujinės viryklės montuojamos netgi automobiliniuose nameliuose – kemperiuose. Apie tokį dujinių viryklių populiarumą XIX a. pirmuosius jų modelius konstravę inžinieriai galėjo tik pasvajoti.

Parengta pagal žurnalą "Savaitė"