Termometras – be jo gyvenimas būtų sunkesnis

Termometras – be jo gyvenimas būtų sunkesnis

Termometrai gali turėti dvi skirtingas matavimo skales.


Ryte prieš išeidami į darbą neretai žvilgtelėjame ne tik į laikrodį, bet ir į termometrą. Atitinkami termometrai praverčia ir tada, kai karščiuojame, maudome kūdikius vonioje ar tikriname, ar kepsnys jau paruoštas.


Galilėjaus išradimas


Termometrą išrado Galileo Galilėjus 1592 m., nors skirtinguose šaltiniuose nurodoma, kad išradimo data – ir 1593, ir 1596 m. Tiesa, šis išradimas sunkiai priminė šiandienius termometrus, nes neturėjo skalės, tad buvo vadinamas termoskopu. Šiam prietaisui sukurti buvo pasitelktas dar Archimedo atrastas principas, kad kūnai, panardinti į vandenį, išstumia tam tikrą jo kiekį.


Termoskopą sudarė nedidelis tuščiaviduris stiklinis rutulys (apie 8 mm skersmens), kurio atviras galas buvo prilydytas prie stiklinio vamzdelio (apie 1 mm skersmens). Įkaitinus rutulį vamzdelio galas būdavo įmerkiamas į vandenį. Rutuliui vėstant mažėdavo jo viduje esančio oro slėgis, todėl vanduo, veikiamas išorinio atmosferos slėgio, imdavo kilti į viršų. Taigi mažėjant temperatūrai vanduo vamzdeliu kildavo į viršų, o didėjant – leisdavosi žemyn.


Termoskopas buvo įdomus mokslininkams, tačiau praktiškai sunkiai pritaikomas. Be to, toks termometras galėjo veikti tik esant teigiamai temperatūrai.


Pirmojo termometro su skale išradėju laikomas gydytojas Santorijus Santorijus. 1612 m. jis sukūrė žmogaus kūno temperatūrai matuoti pritaikytą termometrą. Tai buvo stiklinis rutulys, prie kurio buvo pritaisytas graduotas vamzdelis. Žmogus turėjo kvėpuoti į stiklo rutulį. Rezultatai buvo itin netikslūs, nes jiems įtaką darė oro slėgis, apie kurį dar nebuvo žinoma.

REKLAMA


Termometras – be jo gyvenimas būtų sunkesnis

G. Galilėjaus išrastas termometras nė iš tolo neprimena tokio, kokį įsivaizduojame dabar.


Termometro metamorfozės


Pirmieji termometrai su skysčiu buvo aprašyti 1667 m., bet jie sprogdavo, jei vanduo užšaldavo. Vietoj vandens imtas naudoti vyno spiritas. XVII a. orinį termoskopą spiritiniu pakeitė G. Galilėjaus mokinys, fizikas Evandželista Toričelis. Įrenginys buvo apverstas rutuliu žemyn, pašalintas indas su vandeniu, o stiklinis vamzdelis pripiltas spirito.


Veikimo principas buvo pagrįstas spirito plėtimusi jį kaitinant. Taip temperatūros rodmenys nebepriklausė nuo atmosferos slėgio.


1701 m. savo termometrą pristatė Izaokas Niutonas. Tai buvo termometras, į kurio vamzdelį pripilta aliejaus. Kylant temperatūrai aliejus plečiasi. Pagal tai vandens užšalimo tašką jis prilygino 0, žmogaus kūno temperatūrą – 12.


1709-aisiais vokiečių fizikas Danielis Gabrielis Farenheitas pagamino alkoholio termometrą, o 1714 m. alkoholį pakeitė gyvsidabriu. Po 10 metų jis sudarė skalę, kuri buvo naudojama kone visoje Europoje, kol buvo įvesta Celsijaus skalė, o šiuo metu naudojama tik kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Farenheito skalėje 0 °F yra vandens ir druskų mišinio užšalimo temperatūra, 32 °F – ledo tirpimo temperatūra, o 98 °F – sveiko žmogaus kūno temperatūra.


Tvarka pagal Celsijų


Švedų astronomas Andersas Celsijus 1742 m. pasiūlė skalę, kurioje vandens virimo taškas – 0 °C, o užšalimo – 100 °C. 1744-aisiais švedų botanikas Karlas fon Linėjus pasiūlė „apversti“ šią skalę (tiesa, yra manančiųjų, kad taip pasielgė pats A. Celsijus). Taip atsirado įprastinė, dabar naudojama temperatūros skalė (vandens užšalimo taškas – 0 °C, virimo – 100 °C).


Panašią idėją dar 1730 m. siūlė Renė Antuanas de Reomiūras, tik jo siūlymu skalė buvo skirstoma į 80, o ne į 100 laipsnių.


1848-aisiais fizikas lordas Viljamas Tomsonas Kelvinas sudarė absoliutinę temperatūros skalę. Mokslininkas nesiūlė naujos skalės – jis pasinaudojo Celsijaus skale. Remiantis Kelvino skale, vandens užšalimo temperatūra yra ~273 K, virimo – ~373 K.

REKLAMA



Pirmasis medicininis termometras buvo sukurtas 1866 m. Jį sukūrė anglų gydytojas Tomas Klifordas Olbatas. Tai buvo apie 15 cm ilgio vamzdelis, žmogaus kūno temperatūrą išmatuodavęs per maždaug 5 minutes.


Termometras – be jo gyvenimas būtų sunkesnis

Švedų astronomas A. Celsijus iš pradžių pasiūlė skalę, kurioje vandens virimo taškas būtų 0 °C, o užšalimo – 100 °C.


Gyvsidabrio pavojus


Pagal Europos Sąjungos direktyvas, gyvsidabrio termometrai Lietuvoje neparduodami nuo 2009 m., tačiau kai kurie žmonės juos tebenaudoja.


Gyvsidabris – sidabriškai baltas, blizgus, skystas, nuodingas metalas. Kai aplinkos temperatūra – 0 ºC ir didesnė, gyvsidabris garuoja. Gyvsidabrio garai kelia pavojų sveikatai. Pirmieji apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai – silpnumas, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, seilėtekis, metalo skonis burnoje, kartais vargina pilvo skausmai ir kraujingas viduriavimas. Kai įkvepiama daug gyvsidabrio garų, galima plaučių edema.


Asmenys, įtariantys, kad galėjo apsinuodyti gyvsidabriu, turėtų nedelsdami kreiptis į gydytoją.


Įdomu


2012 m. aukcione Londone buvo parduotas brangiausias pasaulyje termometras – plona stiklinė kolbelė su gyvsidabriu. Ant termometro buvo įrašas, nurodęs savininką – D. G. Farenheitą. Pradinė termometro kaina siekė 157 tūkst. JAV dolerių.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris