1918-ieji buvo lūžio metai ne tik Lietuvai

1918-ieji buvo lūžio metai ne tik Lietuvai

1919 m. vasario 24 d. Taline švenčiamos pirmosios Estijos nepriklausomybės metinės.


Ką tik paminėjome Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. 1918 m. buvo itin reikšmingi ne tik mūsų tautai. Tada, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, griūvant imperijoms, nepriklausomų valstybių ir laisvę įgijusių ar atgavusių tautų skaičius labai išaugo. Kas dar, be lietuvių, šiemet mini nepriklausomybės šimtmetį?


Manvydas VITKŪNAS


Iš į Rusijos imperijos sudėtį iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos įėjusių Baltijos regiono šalių pirmoji dar 1917 m. gruodžio 6 d. nepriklausomybę paskelbė Suomija. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Treti buvo estai – jų Nepriklausomybės deklaracija, pasirašyta Estijos gelbėjimo komiteto narių, pirmiausia buvo išspausdinta ir viešai perskaityta vasario 23 d. Pernu, o jau kitą dieną – Taline. Visgi būtent vasario 24-oji yra Estijos nepriklausomybės diena. Latvijos nepriklausomybės deklaracija buvo paskelbta vėliau, tik lapkričio 18 d.


Mūsų šiauriniams kaimynams teko kovoti su Sovietų Rusija, taip pat tautiniais bolševikų daliniais (jie ypač aktyvūs buvo Suomijoje ir Latvijoje). Estijos ir Latvijos nepriklausomybei didžiulį pavojų kėlė vietos vokiečių ir provokiškų jėgų ambicijos kurti buvusiose Livonijos žemėse vokišką valstybę. Tiesa, Kuršo ir Žiemgalos Hercogystė, paskelbta 1918 m. kovą, išsilaikė tik iki rugsėjo, o Jungtinė Baltijos Hercogystė, paskelbta 1919-ųjų spalį ir turėjusi apimti dabartinę Latviją (be Latgalos) ir Estiją, tegyvavo mėnesį. Tačiau estai ir latviai daug kraujo praliejo kovodami su vietos vokiečių ir iš Vokietijos atvykusių karių, įvairių provokiškų formuočių (bermontininkų ir kitų) kovotojais. Į Lietuvos priešų sąrašą, be bolševikų ir bermontininkų, pateko dar ir Lenkija. Apie Baltijos šalių nepriklausomybės įtvirtinimą prieš šimtą metų išsamiau rašysime kituose numeriuose. Šįkart pažvelkime, kaip sekėsi ginti savo laisvės siekį piečiau esančioms šalims.

REKLAMA


Lenkija plėtėsi


Lenkija, kaip ir Lietuva, valstybingumo neteko po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Šalis buvo pasidalyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Lenkų kova už tautiškumo išsaugojimą niekada nenutrūko. Rusijos valdomose lenkų (ir lietuvių) žemėse XVIII a. pabaigoje–XIX a. įvyko trys dideli sukilimai. Prūsijos (nuo 1871 m. – Vokietijos) žemėse gyvenę lenkai taip pat buvo valdomi griežta ranka, tik Austrijoje (nuo 1867 m. – Austrijoje-Vengrijoje) tautinių mažumų teisės buvo varžomos kur kas mažiau.


Atkurta Lenkijos nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 m. lapkričio 11 d., kai ginkluoti lenkų būriai nuginklavo vokiečių karinę įgulą Varšuvoje, o iš vokiečių nelaisvės grįžęs Juzefas Pilsudskis (vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės kovotųjų už Lenkijos laisvę) formaliai perėmė valdžią iš vadinamosios Lenkijos Karalystės Regentų tarybos. Iš tiesų valstybę teko kurti iš naujo, sujungiant trims imperijoms priklausiusias dalis. Naujosios Lenkijos branduoliu tapo anksčiau Rusijos valdytos žemės (su Varšuva). Žlungant Austrijos-Vengrijos imperijai, buvo prijungtos pietinės žemės (su Krokuva), o 1919 m. Versalio taika numatė, kad Lenkijai perduodamos kai kurios Vokietijos valdytos žemės (su Poznane).

REKLAMA



Lenkija gavo ir gyvybiškai svarbią prieigą prie Baltijos jūros. Tačiau vadinamasis Dancigo koridorius atskyrė nuo pagrindinės Vokietijos dalies Rytų Prūsiją (vėliau tai tapo dingstimi Adolfui Hitleriui reikšti įvairias pretenzijas ir reikalavimus Lenkijai). Pats Dancigas (Gdanskas), gyvenamas daugiausia vokiečių, gavo laisvojo miesto statusą. Silezijoje taip pat susidūrė lenkų ir vokiečių interesai. Lenkijai atitekusioje Aukštutinės Silezijos dalyje (Katovicai ir jų apylinkės – anglių pramonės ir metalurgijos centras) vokiečiai turėjo tam tikrą autonomiją.


1920 m. Lenkija sugebėjo apsiginti nuo galingo Sovietų Rusijos puolimo, o kovų su Lietuva metu atsiriekė didelę dalį mūsų šalies teritorijos su sostine Vilniumi.
Lenkijos politiniame elite vyravo valstybės nuo jūros iki jūros idėja, siekta kurti vadinamąją Didžiąją Lenkiją Abiejų Tautų Respublikos erdvėje. Tokioje vizijoje nebuvo vietos nepriklausomai Lietuvai, Baltarusijai ar Ukrainai, o tai sukėlė skausmingų istorinių problemų (ypač santykių su lietuviais ir ukrainiečiais srityje).


Iš Lietuvos Lenkija atėmė, okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą, taip pat pietinę Užnemunės dalį su Seinais. Baltarusių žemes lenkai pasidalijo su sovietais, o ukrainiečių (po sunkių jų kovų) – su sovietais, rumunais, čekoslovakais. Tarpukariu Lenkija (1938 m. turėjusi 34,8 mln. gyventojų) buvo itin margatautė valstybė, kurioje lenkai nesudarė nė 70 proc. visų gyventojų. Buvo vykdoma nuožmi polonizacijos politika.


1918-ieji buvo lūžio metai ne tik Lietuvai

„Mušk bolševiką“. Propagandinis lenkų plakatas, 1920 m.


Baltarusių nesėkmė


Baltarusijos nepriklausomybės idėja (iš pradžių – itin nedrąsi, atrodžiusi veikiau utopinė) gimė su baltarusių tautiniu atgimimu XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Atgimimo šaukliai ragino gimtojo krašto žmones suvokti savo istorines šaknis, skirtingumą nuo rusų tautos, taip pat istorines sąsajas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Taigi reikėjo įtikinti baltarusius, kad jie yra baltarusiai!


Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, eižėjant Rusijos imperijai, baltarusių patriotai pabandė įgyvendinti savo svajonę. 1917 m. gruodį Minske vykusiame pirmajame visuotiniame baltarusių suvažiavime dalis jo dalyvių kėlė nepriklausomos valstybės idėją, tačiau daugeliui ji pasirodė pernelyg radikali, todėl buvo priimta rezoliucija, kurioje deklaruojama Baltarusijos autonomija Rusijoje.



Šį suvažiavimą bolševikai išvaikė. Minske ir kitose vietovėse pradėjo kurtis ginkluoti baltarusių būriai, bet kartu steigėsi ir analogiški lenkų būriai. 1918 m. vasarį Minske jau veikė ir lenkų, ir baltarusių komendantūros, bolševikų įgula buvo beveik nuginkluota, o vasario 21 d. į miestą įžengė Vokietijos pajėgos. Bolševikų vadovybė pabėgo.


1918 m. kovo 25 d. buvo paskelbta Baltarusijos Liaudies Respublika (BLR) su sostine Minsku ir valstybine baltarusių kalba. Prie kuriamos valstybės vairo stojo BLR taryba (Rada). Pradėta steigti valstybės institucijas, tačiau sugebėta nuveikti tik dalį darbų – sukurtos kai kurios administracinės įstaigos, pirmieji tautinės kariuomenės daliniai, paštas, dalinė švietimo sistema. Nespėta sukurti teismų sistemos, imti kontroliuoti sienas, nesulaukta tarptautinio pripažinimo.


BLR pretendavo į teritoriją, didesnę nei dabartinė Baltarusijos Respublika. Jai turėjo priklausyti ir pietrytinis Latvijos pakraštys, dalis dabartinių Rusijos žemių Pskovo ir Smolensko srityse, kai kurios teritorijos dabartinėje Ukrainoje (Pietų Polesėje), Lenkijoje (Balstogė). Dabartinės Lietuvos teritorijoje baltarusių politikai siekė kontroliuoti ne tik Vilnių, bet ir Trakus, Švenčionis, Varėną ir jų apylinkes. Todėl sunku pasakyti, ar taikiai būtų klostęsi Lietuvos ir Baltarusijos santykiai. Tačiau baltarusių valstybingumui tąsyk nebuvo lemta įsitvirtinti.


Smolenske 1919 m. sausio 1 d. buvo paskelbta Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika (1919 m. vasarį–liepą formaliai egzistavo Litbelas – bolševikinė Lietuvos ir Baltarusijos valstybė). 1918-ųjų gruodį Minską užėmė bolševikai, o 1919 m. rugpjūtį juos pakeitė lenkai. 1920 m. liepą vėl grįžo bolševikai. Vakarinė baltarusių žemių dalis iki 1939-ųjų priklausė Lenkijai, centrinė ir rytinė – Sovietų Sąjungai. Kai kurie baltarusiai palaikė Lietuvos nepriklausomybės idėją, stojo į Lietuvos kariuomenę (joje buvo ir tautiniai baltarusių daliniai), dalyvavo mūsų nepriklausomybės kovose.

REKLAMA


Įdomu, kad BLR taryba (Rada) ir toliau egzistuoja emigracijoje. Dabartinę Baltarusijos Respubliką, paskelbtą 1991 m., ji laiko sovietinės Baltarusijos tąsa, kritikuoja dabartinį Baltarusijos režimą.


1918-ieji buvo lūžio metai ne tik Lietuvai

1918 m. išleistas Baltarusijos pašto ženklas su Vyčiu.


Ukrainiečiai aršiai gynėsi


Ukrainiečių bandymai kurti nepriklausomą valstybę buvo itin dramatiški. Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ukrainiečių žemės buvo pasidalytos dviejų imperijų: Rusijos ir Austrijos-Vengrijos. Jų istorinė raida gerokai skyrėsi. Sąlygos austrų kontroliuotoje Galicijoje buvo lengvesnės nei rusų valdomoje dalyje. Rusijos imperijoje ukrainiečiai laikyti mažarusiais („malorosy“). Tačiau ir čia vyko tautinio atgimimo procesai.


Ukrainoje būta ne vieno bandymo kurti nepriklausomą valstybę. Anksčiau Rusijos imperijai priklausiusioje ukrainiečių žemių dalyje įsteigta Ukrainos Liaudies Respublika. Ji paskelbta Kijeve 1918 m. sausio 22 d. Skubiai imta formuoti valstybės institucijas, administracinį aparatą, kurti ginkluotąsias pajėgas.


Buvo akivaizdu, kad grėsmę Ukrainos nepriklausomybės įtvirtinimui kelia ir bolševikai, ir rusų baltagvardiečiai, be to, ir su lenkais, rumunais bei kitais kaimynais nebus lengva sutarti. Sovietai įvykius Ukrainoje paskelbė kontrrevoliucija. Visgi tuo pat metu iš pietryčių į Ukrainą veržėsi naujos bolševikų pajėgos. Jos užėmė Charkovą, Odesą, daug kitų svarbių miestų. Ukrainiečių pajėgos kaip įmanydamos stabdė priešų veržimąsi, vyko kruvinos kovos.


Tuo pat metu bandė vaduotis ir vakarinės Ukrainiečių žemės – Galicija ir Užkarpatė, ilgą laiką priklausiusios Austrijai-Vengrijai. Čia iškart buvo galima prognozuoti konfliktus su lenkais, čekoslovakais, vengrais ir rumunais. Taip ir įvyko. Nors daugelis šių žemių gyventojų buvo ukrainiečiai, didžiausiame regiono mieste Lvove daugumą sudarė lenkai ir žydai. Todėl kai 1918 m. spalio 19 d. buvo paskelbta Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika, iškart kilo susirėmimai su lenkais, o nuo lapkričio 1 d. iki 1919 m. liepos 17 d. vyko lenkų–ukrainiečių karas, pareikalavęs 25 tūkst. aukų.


Vykstant Sovietų Sąjungos ir Lenkijos karui, lenkų pajėgos buvo užėmusios Kijevą. Galiausiai 1920 m. siena buvo nustatyta Zbručo upe ir ėjo ja iki 1939-ųjų. Didžioji dalis Ukrainos žemių liko Sovietų Sąjungai, Lenkija įsitvirtino Galicijoje ir kaimyninėje Volynėje. Užkarpatė 1918 m. buvo užimta Vengrijos pajėgų, o po metų atiteko Čekoslovakijai, Bukovina – Rumunijai. Tik 1991-aisiais Europos žemėlapyje pagaliau atsirado nepriklausoma Ukrainos valstybė.


1918-ieji buvo lūžio metai ne tik Lietuvai

Ukrainiečių kariai už savo šalies laisvę kovojo net su keliais priešais.

Užkaukazės dramos


1918 m. žemėlapyje atsirado ir kitų valstybių. Spalio 28 d. nepriklausomybę paskelbė jungtinė čekų ir slovakų valstybė Čekoslovakija. Jos žemės iki tol priklausė Austrijai-Vengrijai. Šios imperijos branduolys – Austrija ir Vengrija – taip pat tapo atskiromis valstybėmis. Jų pietuose gruodžio 1-ąją atsirado Serbų, Kroatų ir Slovėnų Karalystė (nuo 1929 m. – Jugoslavija).


Užkaukazėje 1918 m. buvo paskelbtos trys nepriklausomos valstybės: gegužės 26 d. – Gruzija, gegužės 28 d. – Azerbaidžanas ir Armėnija. Visų jų likimas buvo labai sudėtingas. Armėnija spėjo pakariauti su visais kaimynais, išskyrus Persiją (Iraną). 1920-aisiais sustiprėjusi Sovietų Rusija pirmiausia užpuolė naftos turtingą Azerbaidžaną.


Balandžio 28 d. buvo užimta sostinė Baku, Azerbaidžanas paskelbtas sovietine respublika. Iš Azerbaidžano sovietų pajėgos įsiveržė į Armėniją. Ji kaip nepriklausoma valstybė liovėsi gyvavusi 1920 m. gruodį. Ilgiausiai atsilaikė nepriklausoma Gruzija. Sovietų pajėgos į šią šalį įsiveržė 1921 m. vasario 12 d., netrukus į nugarą smogė ir Turkija. Gruzija kovose neteko daugiau nei 3 tūkst. savo gynėjų. Didžioji dalis Gruzijos tapo sovietine respublika, o kai kuriuos pietvakarinius rajonus atplėšė Turkija.

REKLAMA


1918-ieji buvo lūžio metai ne tik Lietuvai

Azerbaidžano nepriklausomybės deklaracija 1918 m. buvo parašyta azerbaidžaniečių kalba arabų rašmenimis.


Žvelgiant į tai, kas dėjosi 1917–1921 m. regione nuo Baltijos jūros iki Kaukazo kalnų, kaip į žemėlapį skynėsi kelią jaunos valstybės, galime teigti, kad istoriškai mums labai pasisekė: Lietuva, kaip ir Latvija, Estija, sugebėjo iškovoti nepriklausomybę ir galėjo džiaugtis dviem tautos istorijai gyvybiškai svarbiais laisvės dešimtmečiais. Vėliau mums pasisekė prasčiau nei Vidurio Europos šalims (jos Šaltojo karo metais buvo bent jau nominaliai nepriklausomos sovietinio bloko valstybės) ir daug prasčiau nei Suomijai.


Kita vertus, kur kas gausesnėms tautoms (baltarusiams, ukrainiečiams, gruzinams, azerbaidžaniečiams, armėnams) nepavyko ilgam iškovoti laisvės, džiaugtis bent dviem tarpukario nepriklausomybės dešimtmečiais. Šios tautos nepriklausomos tapo tik žlugus Sovietų Sąjungai.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris