JAV į kosmosą kėlė beždžiones, SSRS – šunis

JAV į kosmosą kėlė beždžiones, SSRS – šunis

Šunų ir kačių nuotykiai kosmose tapo įvairių animacinių filmų, komiksų, knygelių vaikams siužetu.


Į kosmoso platybes pirmieji pakilo ne žmonės, o gyvūnai. Siekiant įsitikinti, kad žmonės galės išgyventi kosminiuose laivuose, į suborbitinius ir orbitinius skrydžius buvo siunčiami patys įvairiausi gyviai – nuo muselių, varlių ir tritonų iki žiurkių, šunų ir beždžionių. Įvairios valstybės skirtingai rinkosi gyvūnus kosminiams bandymams. Amerikiečiai itin daug eksperimentavo su beždžionėmis, o Sovietų Sąjunga daugiausia bandomųjų skrydžių atliko su šunimis.


Manvydas VITKŪNAS


Pradėjus plėtoti kosmines programas, bandomaisiais tikslais gyvūnai iš pradžių buvo siunčiami į vadinamuosius suborbitinius skrydžius. Suborbitinis skrydis – tai toks skrydis, kai erdvėlaivis ar lėktuvas pasiekia kosmosą, tačiau jo trajektorija kertasi su Žemės atmosfera, todėl objektas neatlieka viso orbitinio apsisukimo. Vėliau raketos su gyvūnais pasiekė ir atvirą kosmosą.


Eksperimentų metu buvo bandoma išsiaiškinti, kokį poveikį organizmui daro įvairios apkrovos, triukšmas, vibracija, ankšta uždara erdvė, nesvarumo būklė. Buvo ieškoma būdų ne tik sėkmingai atlikti skrydį, bet ir be problemų nusileisti į Žemę. Kaip parodė patirtis, būtent leidimasis dažnai tapdavo pavojingiausiu kelionės momentu.


JAV į kosmosą kėlė beždžiones, SSRS – šunis

Strelka (kairėje) ir Belka – bene labiausiai išgarsėję šunys astronautai.


Beveisliai astronautai


1948 ir 1949 m. įvyko pirmieji beždžionių skrydžiai raketomis. Šiuos bandymus atliko Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) specialistai. Šunys astronautais tapo kiek vėliau. Juos į kosmosą išsiuntė Sovietų Sąjungos kosminės programos atstovai. Jie nusprendė, kad į rizikingus skrydžius dera siųsti benamius beveislius šunis. Veislinių šunų kosminiams eksperimentams buvo pasitelkta labai nedaug.


Mokslininkų motyvai buvo tokie: benamiai šunys jau gatvėje yra įveikę natūraliąją atranką, jie – ganėtinai stiprūs, neįnoringi, pripratę prie stresinių situacijų. Eksperimentams buvo naudojami nedideli, dažniausiai iki 6–7 kilogramų svorio, šunys. Į aukštybes jie kildavo specialiose kapsulėse, pritvirtinti saugos diržais, kartais paveikti narkozės. Prie gyvūnų būdavo pritvirtinama įvairių daviklių. Kapsulės leisdavosi su specialiomis parašiutų sistemomis. Tiesa, dalis šių sistemų nesuveikė tinkamai, todėl dalis gyvūnų leidimosi metu žuvo ar buvo sužaloti.

REKLAMA


Sovietų Sąjungoje šunys buvo naudojami visų pirma suborbitiniams skrydžiams atlikti. Itin daug jų rengta 1951–1960 m. Tuo laikotarpiu daugelis raketų buvo paleidžiama iš pietinėje Rusijos dalyje, Astrachanės srityje, esančio Kapustin Jaro poligono.


JAV į kosmosą kėlė beždžiones, SSRS – šunis

Katė Feliset 1963 m. pakilo į erdves raketa „Veronique AG1“ iš kosmodromo Sacharos dykumoje.


Dezikas ir Cyganas


1951 m. liepos 22 d. į skrydį viršutinių atmosferos sluoksnių link leidosi pirmoji pora – šunys Dezikas ir Cyganas. Tai buvo du beveisliai patinėliai, gerai sutarę mokslinių tyrimų centro šunidėje. Panašaus būdo šunys buvo patalpinti į bendrą kapsulę. Mokslininkai norėjo išsiaiškinti, kaip tomis pačiomis sąlygomis du organizmai reaguos į stresą ir įvairius skrydžio metu kylančius sunkumus.


Iš pradžių šunys buvo rengiami skrydžiui – buvo uždaromi į barokameras, tam tikru greičiu sukami centrifugose, rišami prie vibracinių stendų. Gyvūnai buvo gerai šeriami, Karinių oro pajėgų Aviacinės medicinos instituto darbuotojai ar šunides prižiūrėję Apsaugos kuopos kariai vedžiodavo šunis pasivaikščioti. Programai vadovavęs sovietų kosmonautikos kūrėjas Sergejus Koroliovas labai rūpinosi gyvūnais. Pasakojama, kad kartą, užsukęs į šunides, jis pamatė, jog ne visi augintiniai dubenėliuose turėjo vandens. Tądien už šunų priežiūrą buvęs atsakingas kareivis atsidūrė areštinėje.


Liepos 22-ąją raketa, kuria skrido Dezikas ir Cyganas, pakilo į 101 km aukštį. Jų organizmo veiklos pokyčius skrydžio metu fiksavo įvairi aparatūra. Kai raketos galvutė atsiskyrė nuo nešančiosios raketos, speciali kapsulė ėmė leistis žemyn. Daugmaž 7 kilometrų aukštyje išsiskleidė parašiutas, o jį pagaliau išvydusi antžeminė komanda automobiliais per stepę nuskubėjo nusileidimo vietos link.


„Gyvi! Gyvi!“ – šaukė pirmasis prie kapsulės pribėgęs ir į vidų pažvelgęs tyrėjų komandos narys. Šunys buvo guvūs, atrodė visiškai sveiki, tik Cyganas leidimosi metu kiek apsidraskė pilvą. Jokių rimtesnių organizmo funkcijų pokyčių nebuvo pastebėta ir atliekant nuodugnius gyvūnų tyrimus.

REKLAMA


JAV į kosmosą kėlė beždžiones, SSRS – šunis

Dezikas ir Cyganas – pirmieji šunys, pakilę į tolimas erdves.


Sučiupo prie valgyklos


Po pirmojo skrydžio Cyganas tapo vieno iš kosminės programos darbuotojų augintiniu. Tai atsitiko įdomiomis aplinkybėmis – tyrimų centrą inspektuojant vienam sovietų generolui, Cyganas nei iš šio, nei iš to įkando jam į koją. Generolas reikalavo „gerai paauklėti šunėką“, tačiau centro darbuotojai paprašė palikti keturkojį kosmonautikos pradininką ramybėje.


O štai Dezikui teko garbė (ir nelaimė) skristi dar kartą. Praėjus vos savaitei nuo pirmojo skrydžio, 1951 m. liepos 29 d. Dezikas ir jo naujoji porininkė Lisa pakilo į panašų aukštį, bet kapsulei leidžiantis žemyn neišsiskleidė parašiutas. Žemėje kapsulės laukę komandos nariai, taip ir neišvydę parašiuto, nežinojo, kur nukrito kapsulė. Ją pavyko rasti tik žvalgant poligono teritoriją iš oro. Deja, paaiškėjo, kad iš 110 kilometrų aukščio nestabdomai kritusi kapsulė sudužo, šunys neišgyveno.


Rugpjūčio 15-ąją dar viena raketa į aukštybes pakilę šunys Miška ir Čižikas sėkmingai grįžo į Žemę. Dar po keturių dienų sėkmingai paskraidė Smelas ir Ryžikas. Su Smelu buvo kilusių problemų – dieną prieš skrydį jis pabėgo iš voljero į stepę. Susinervinę tyrimų centro darbuotojai ir poligoną saugantys kariai jo nesėkmingai ieškojo, o neradę jau buvo pasirinkę kitą šunį, bet ryte pasilakstęs Smelas grįžo į centrą ir buvo išskraidintas.


Rugpjūčio 28 d. raketa antrą kartą pakilo Miška ir Čižikas. Deja, šį kartą keturkojai kosmonautai žuvo, kai dideliame aukštyje kabina tapo nehermetiška. Galiausiai rugsėjo 3-iąją pirmąjį bandymų etapą baigė šuo Neputiovas ir bevardis šuo, kosminėje programoje dalyvavęs visiškai netikėtai. Reikalas tas, kad kartu su Neputiovu turėjo skristi šuo, vardu Rožokas.


Tačiau Rožokas netikėtai pabėgo į stepę, o pakaitinio šuns centre nebuvo. Bet raketos startas jau suplanuotas! Tad ką daryti? Tada tyrėjų komanda paprašė poligoną saugojusių karių pagauti bet kokį tinkamo dydžio šunį. Taip šiukšlyne už dalinio valgyklos buvo sučiuptas benamis keturkojis. Jį nukirpo, nuprausė, pašėrė, skubiai atliko reikiamus tyrimus ir išsiuntė į erdves. Skrydis baigėsi sėkmingai.


JAV į kosmosą kėlė beždžiones, SSRS – šunis

Vienas iš kosmonautės Strelkos atsivestų šuniukų vėliau gyveno JAV prezidentų rezidencijoje – Baltuosiuose rūmuose.


Pavogė parašiutą


1954 m. prasidėjo naujas kosminių eksperimentų etapas. Dalis skrydžių buvo sėkmingi, kiti baigėsi tragiškai. Pavyzdžiui, 1955-aisiais 40 kilometrų aukštyje kilimo metu subyrėjus raketai kapsulė rėžėsi į žemę. Abu šunys žuvo. Po metų vienos raketos kapsulė žiemą, siaučiant pūgai, nukrito stepėje. Tik po trijų dienų paieškų šiaip ne taip pavyko ją rasti. Paaiškėjo, kad parašiutą nupjovė ir pasiėmė avis ganęs piemuo. Kapsulės viduje buvę du šunys buvo leisgyviai, tačiau išgyveno.


Sunkūs išbandymai laukė dar aukščiau, į atvirą kosmosą, išsiųstų gyvūnų. 1957 m. kalaitė Laika išskrido „su bilietu į vieną pusę“ – kosminiame laive „Sputnik“ dar nebuvo įdiegta sistema, leidžianti kapsulę iš atviro kosmoso grąžinti į Žemę. Buvo tikimasi, kad Laika, pirmasis šuo, kosminio laivo išgabentas į atvirą kosmosą, išgyvens apie savaitę, tačiau ji žuvo baisiose kančiose nuo perkaitimo vos po 5 valandų. Tai rodė į Žemę automatiškai siųsti signalai. 1960-aisiais du šunys žuvo raketai užsidegus dar starto aikštelėje.



Šunys astronautai Belka ir Strelka labiausiai išgarsėjo. Jie 1960 m. rugpjūčio 19 d. pakilo į kosmosą, 17 kartų apskriejo aplink Žemę ir sėkmingai nusileido. Po kurio laiko Strelka atsivedė šešių šuniukų vadą. Vieną šunelį, vardu Pušokas, Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas padovanojo JAV prezidento Džono Kenedžio žmonai Žaklinai. Belka ir Strelka sulaukė gilios senatvės. Dabar jų iškamšas galima pamatyti Kosmonautikos muziejuje Maskvoje.


1966 m. vasario 22 d. į kosmosą pakilę Veterokas ir Ugoliokas tapo ilgiausiai, net 23 paras, kosmose praleidusiais šunimis. Į Žemę gyvūnai grįžo vos gyvi.
Šunis į kosmosą skraidino ir kai kurių kitų pasaulio šalių (pavyzdžiui, Kinijos) kosminių programų specialistai.


JAV į kosmosą kėlė beždžiones, SSRS – šunis

Laika pakilo į kosmoso platybes, bet ten ir žuvo.

Astrokatė


Greta šunų į garbingą astronautų sąrašą pateko ir katės. Tiesa, jų kosminiams bandymams pasitelkta kur kas mažiau. Labiausiai išgarsėjo juodos ir baltos spalvų katė Feliset, 1963 m. atsidūrusi Prancūzijos aviacinės medicinos mokslinių tyrimų centre. Tų metų spalio 18 d. iš Alžyro Chamagyro kosmodromo Sacharos dykumoje pakilusi raketa „Veronique AG1“ pavertė katę suborbitinio skrydžio didvyre. Pabuvojęs 160 kilometrų aukštyje, gyvūnas specialioje kapsulėje buvo nuleistas į Žemę.


Pavojingą kelionę Feliset atlaikė sėkmingai, sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, buvo praminta Astrokate.
Nusileidus Feliset operacijos metu buvo pašalinti specialūs elektrodai, prieš skrydį implantuoti į smegenis. Katės organizmo tyrimai po skrydžio truko tris savaites. Feliset garbei net keliose šalyse buvo išleisti pašto ženklai, ji tapo komiksų heroje.


Beje, kartais pirmuoju katinu astronautu laikomas Feliksas. Tačiau tai nėra tiesa – katinas Feliksas iš tiesų buvo rengiamas skrydžiui, tačiau likus vos kelioms dienoms iki starto jis pabėgo iš laboratorijos, ir jo vietą užėmė katė Feliset.


JAV į kosmosą kėlė beždžiones, SSRS – šunis

Tanzanijos pašto ženklai, skirti Laikai.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris