Mūsų protėviai traukdavo ir itin dideles žuvis

Mūsų protėviai traukdavo ir itin dideles žuvis

Jau viduramžiais į Lietuvą buvo įvežama ir importinių žuvų.


Žvejyba, šiandien daugybei žmonių tapusi laisvalaikio pramoga ir tik labai nedidelei daliai – verslu ar svarbiu kasdienio stalo paįvairinimo būdu, kadaise buvo itin reikšminga kasdienybės dalis. Žuvys praturtindavo mūsų protėvių mitybos racioną jau akmens amžiuje, o viduramžiais žvejybos kabliukai retkarčiais netgi buvo dedami į kapus kaip įkapės. Kai kurių rūšių žuvų, gaudytų mūsų protėvių, šiandien Lietuvos vandenyse jau nebeaptinkama.


Manvydas VITKŪNAS


Lietuvoje daugmaž prieš 12 tūkst. metų pasirodę pirmieji gyventojai – šiaurinių elnių medžiotojai – veikiausiai nebuvo tikri žvejai. Tuo metu dar nebūta specializuotų žvejybos įrankių, tokių kaip tinklai ar meškerės. Žuvys buvo ne žvejojamos, o medžiojamos tais pačiais įrankiais kaip žvėrys – į žuvis sekliose vietose šaudyta iš lankų, jos smaigstytos ietimis, žeberklais.


Kabliukai ir blizgės iš kaulų


Tikrosios žvejybos atsiradimo laiku laikomas kitas akmens amžiaus periodas – mezolitas (vidurinis akmens amžius), pasižymėjęs klimato šilimu, miškų vešėjimu ir laipsnišku gyventojų sėslėjimu. Šiuo laikotarpiu, trukusiu nuo 8 iki 4 tūkstantmečio prieš Kristų, Baltijos jūros regione žmonės pradėjo naudoti iš karnų pagamintus tinklus, kurių plūdės buvo pušinės, o svareliai – akmeniniai. Taip pat imta įrengti įvairias medienos užtvaras, pinti bučius žuvims gaudyti. Tinklai iki šiol naudojami verslinėje žvejyboje, o štai bučiai – jau visiškai baigiantys išnykti žvejybos įtaisai. Buvo žvejojama ir nuo krantų, ir iš skobtinių luotų (juos žmonės mokėjo gaminti jau akmens amžiuje). Mezolito laikotarpiu jau buvo ir kaulinių žvejybos kabliukų. Gali būti, kad buvo žinoma ir poledinė žūklė – rasta mezolito peikenų.

REKLAMA


Archeologas Algirdas Girininkas ir zooarcheologas Linas Daugnora yra apibendrinę tyrimų duomenis apie medžioklę, žvejybą ir kitą akmens ir ankstyvojo bronzos amžių žmonių veiklą dabartinių Baltijos šalių teritorijoje. Tyrimų duomenys – išties įdomūs. Paaiškėjo, kad mezolito laikotarpiu rytinės Baltijos jūros pakrantės gyventojai žvejojo bent 17 rūšių žuvis. Iš aptiktų kaulų ir žvynų buvo nustatyta, kad bene dažniausiais laimikiais tapdavo lydekos, ešeriai, karšiai, lynai.


Kur kas geriau nei mezolitas archeologams yra žinomas vėlyvasis akmens amžius – neolitas, trukęs nuo 4 iki 2 tūkstantmečio prieš Kristų. Šiuo laikotarpiu į mūsų žemes atkeliavo technologinė pažanga – išmokta geriau gaminti akmeninius ir titnaginius įrankius, taip pat pradėta užsiimti keramika, o tikros gyvensenos revoliucijos pradžia tapo žemdirbystės užuomazgos, mūsų kraštuose pastebimos akmens amžiaus pabaigoje. Neolito epochoje žvejai vis gausiau naudojo velkamuosius tinklus, jų arsenale atsirado plėšriosioms žuvims gaudyti skirtos blizgės, pagamintos iš kaulų.


Mūsų protėviai traukdavo ir itin dideles žuvis

Tarp vieno iš XIV–XV a. Paūdronių kapinyne palaidotų žmonių įkapių buvo ir žalvarinis žvejybos kabliukas. Autoriaus nuotr.

Kokio dydžio buvo žuvys?


Įspūdingiausias neolito gyvenviečių kompleksas Lietuvoje archeologų jau daug metų tiriamas mūsų pajūryje, Šventojoje. Čia, šalia jūros ir į žemyną įsiterpusios buvusios lagūnos, kur buvo itin patogu žvejoti, gyvenę žmonės mėgavosi ir gėlavandenėmis, ir jūrinėmis žuvimis. Archeologinei ekspedicijai Šventojoje ilgai vadovavusi archeologė Rimutė Rimantienė savo tyrimus apibendrinančią knygą taip ir pavadino: „Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos“.


Tyrimų metu randama daug lydekų, sterkų, šamų, laukinių karpių, karšių, ešerių likučių, o iš jūrinių žuvų dažniausiai aptinkama plekšnių, menkių. Pastebėta, kad Šventojoje gaudytos žuvys buvo gana didelės: nustatytas didžiausių lydekų ilgis siekė 142 cm, menkių – 45 cm, karšių – 38 cm, lynų – 34 cm, o šamų – net 205 cm.


Be abejo, ne visų žuvų kaulai vienodai gerai išlieka. Pavyzdžiui, beveik nerandama ne tik akmens amžiaus, bet ir vėlesnių laikų ungurių kaulų, ir ne dėl to, kad šių žuvų nežvejojo ir nevalgė. Labai riebūs ungurių (taip pat daugelio lašišinių žuvų) kaulai tiesiog itin prastai išlieka ar yra puikus ėdalas šių rūšių žuvų kaulus mėgstantiems graužti šunims.

REKLAMA


Mūsų protėviai traukdavo ir itin dideles žuvis

Viduramžių lietuvių stalą praturtindavo šiandien Lietuvos upėse jau nebepagaunami sturiai.


Tinklai iš liepų karnų


R. Rimantienės teigimu, pagrindinė akmens amžiaus šventojiškių žvejybos priemonė buvo tinklas iš liepų karnų. Ši medžiaga labai tinka tinklams gaminti, nes nepūva vandenyje (palyginkite – kanapiniai tinklai vandenį atlaiko tik daugmaž pusantrų metų). Įvairių formų plūdės iš pušų žievės buvo gana didelės, iki 20 cm ilgio. Pasvarai daryti iš akmens. Buvo labai dažnai naudojami bučiai, venteriai, statomos užtvaros, kitos priemonės žuvims gaudyti. Įdomūs radiniai – unguriams ir kitoms žuvims smaigstyti skirtos šakės, savo konstrukcija besiskiriančios nuo žeberklų.


Plaukiojama buvo luotais. Šventojoje rasta jų fragmentų, irklų, taip pat miniatiūrinis luoto modelis.
Šventojiškiai akmens amžiuje ne tik žvejojo, bet ir medžiojo. Archeologinių tyrimų metu aptikta ne tik įvairių sausumos gyvūnų, bet ir kelių rūšių jūrinių žinduolių – ruonių – kaulų.


Rytinėje Lietuvos dalyje didelė akmens amžiaus gyvenviečių koncentracija aptikta Švenčionių rajone, prie nemažo seklaus Kretuono ežero. Čia atlikti tyrimai rodo, kad pagrindiniai gyventojų laimikiai buvo lydekos.


Mūsų protėviai traukdavo ir itin dideles žuvis

Viduramžių žvejybos kabliukas, rastas Senųjų Trakų piliavietėje.


Pagaudavo sturių


Žvejyba buvo itin populiari ir vėlesniais priešistorės laikotarpiais bei viduramžiais. Daug informacijos apie mūsų protėvių žvejybą gauta Vilniaus Žemutinės pilies ir joje esančių Valdovų rūmų tyrimų metu. Pavyzdžiui, 2002-aisiais XIV–XV a. datuojamame archeologiniame sluoksnyje buvo rasta Neryje ir Vilnioje gyvenančių žuvų – ešerių, šapalų, meknių, aukšlių, strepečių, kuojų, lydekų – žvynų. Aptikta ir upėms mažiau būdingų žuvų – raudžių, karšių, plakių – likučių. Šios lėtos tėkmės upėse ir ežeruose gyvenančios žuvys galėjo būti pagautos Neryje ar netoli Vilniaus esančiuose ežeruose.


Neabejotina, kad buvo gaudomos ir kitų rūšių žuvys. Kai kurios iš jų buvo itin populiarios tam tikrose vietovėse. Nemuno vandenys ties viena svarbiausių viduramžių Lietuvos pilių – Gardino pilimi – neabejotinai buvo turtingi šamų. Ten šamų kaulai sudarė daugiau nei pusę visų archeologinių tyrimų metu rastų žuvų kaulų. Žuvų kaulų rasta ir daugelyje kitų išsamiau tirtų viduramžių pilių, piliakalnių ir gyvenviečių.


Kai kurių rūšių žuvys, patekdavusios į mūsų protėvių tinklus ar ant meškerių kabliukų, šiandien jau yra išnykusios. Kadaise Lietuvos upėse neretas laimikis buvo sturys, arba atlantinis eršketas, dabar įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Šių žuvų nepagauta mūsų upėse jau kelis dešimtmečius. Yra žinoma, kad XX a. viduryje stambių, pustrečio metro ilgio ar netgi didesnių, sturių buvo pagaunama Nemuno žemupyje už Kauno ir Kuršių mariose. Sturys palankiomis sąlygomis gali užaugti net iki 5 m ilgio ir 400 kg svorio, tačiau dažniau užauga iki 2 m ilgio. Sturių kaulų rasta Kernavės ir Vilniaus viduramžių archeologiniuose sluoksniuose.


Mūsų protėviai traukdavo ir itin dideles žuvis

Žeberklai buvo naudojami jau akmens amžiuje.


Žvejo kapas


Yra žinoma gana daug viduramžių žvejybos priemonių. Piliakalnių, mūrinių pilių, viduramžių miestų kultūriniuose sluoksniuose archeologinių tyrimų metu aptinkama žalvarinių ir geležinių žvejybos kabliukų. Vienas didžiausių kabliukų, net 6 cm ilgio, skirtas plėšriosioms žuvims gaudyti, buvo rastas Senųjų Trakų piliavietėje. Taip pat aptinkama viduramžių žeberklų, blizgių, plūdžių, tinklų fragmentų, jų plūdurų ir pasvarų.


Be abejonės, viduramžiais buvo naudojamos ir kitos žvejybos priemonės – užtvaros, bučiai. Taip pat žvejybai veikiausiai naudoti vadinamieji perkalai, kai upės vaga būdavo užtveriama medienos konstrukcijomis, o centre įrengiamas bučius. Nuo XVI a. Lietuvoje žinomi ir dirbtiniai tvenkiniai bei kūdros, kur buvo specialiai auginamos žuvys. Be to, iki pat XX a. mūsų šalyje, etnografinių tyrinėjimų duomenimis, kai kurių rūšių žuvys (pavyzdžiui, žiobriai) neršto metu buvo žvejojamos be jokių įrankių, plikomis rankomis.



Nepaisant to, kad žvejyba buvo neabejotinai svarbus maisto šaltinis, žvejybos įrankiai labai retai patekdavo kaip įkapės į kapus. Nors mirusieji į anapilį buvo išlydimi su ginklais, įvairiais darbo įrankiais, senovės lietuvių kapuose itin retai aptinkama su žvejyba susijusių radinių. 2012 m. mano vadovaujamai archeologinei ekspedicijai, tyrinėjančiai Paūdronių (Šalčininkų r.) kapinyną, datuojamą XIV–XV a., pavyko aptikti unikalų radinį.


Tikra sensacija tapo kapas Nr. 27 – jame, be kitų įkapių – geležinio peilio, geležinės sagties su liežuvėliu ir dar vienos labai sunykusios sagtelės, geležinės grandies, apkalo ir kt., – buvo rasta unikali įkapė – puikiai išlikęs žalvarinis žvejybos kabliukas. Taigi aptiktas viduramžių žvejo kapas. Kur šis vyras, kuriam buvo 30–40 metų (tai nustatė antropologai, ištyrę palaikus), žvejojo? Tikriausiai Merkyje, tekančiame pro Paūdronis. Dabar Merkio aukštupys šioje vietoje kanalizuotas, upės dugnas išlygintas ir pati upė gana nevandeninga. Tačiau viduramžiais čia veikiausiai būta duburių, kuriuose buvo galima pagauti gana stambių žuvų. Tai liudija ir rasto kabliuko dydis – jo ilgis siekė 4,2 cm.


Importinės silkės


Žuvys buvo ne tik gaudomos upėse bei ežeruose, bet ir auginamos tvenkiniuose. Štai 1421 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pasirašytame privilegijų Žemaitijos dvasininkams rašte minima, kad jiems suteikiama teisė naudotis ne tik valstiečiais, žeme, pievomis ir ganyklomis, miškais, bet ir „vandenimis, upėmis, ežerais, tvenkiniais, upokšniais, žuvynais“.


Viduramžiais žuvys buvo prieinamos visų socialinių sluoksnių atstovams, skirtingai nei medžioklės produktai. Žuvų kaulų ir žvynų randama ir pilyse, ir paprastų gyventojų sodybų vietose. O štai žvėrių kaulų paprastų bendruomenininkų sodybose aptinkama labai retai – medžioklė buvo valdančiojo elito privilegija.
Taip pat į Lietuvą buvo įvežama žuvų ir jų produktų iš kitų kaštų. Teigiama, kad šviežių ir šaldytų žuvų Lietuvos valdovui Vytautui atsiųsdavo jo pusbrolis, Lenkijos karalius Jogaila.


Žuvų buvo importuojama ir vėlesniais laikais. Štai 1667 m. minimos į Vilnių iš Rygos atgabentos lašišos. Silkės ir vytintos žuvys buvo tarp prekių, įvežamų į Lietuvą Hanzos miestų pirklių. Manoma, kad pirmosios silkės į mūsų kraštą pateko iš Skandinavijos.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris