Beždžionės į kosmosą pakilo anksčiau už žmogų

Beždžionės į kosmosą pakilo anksčiau už žmogų

JAV kosminės programos „Merkurijus“ specialistai su skrydžiui rengiama beždžione.


Pirmieji astronautai, erdvėlaiviais pakilę į kosmoso platybes, buvo ne žmonės, o gyvūnai. Išradėjai nuo seno stengėsi pirmiausia išmėginti technologines naujoves ne rizikuodami savo ar kitų žmonių gyvybėmis, o patikėję šią misiją augintiniams. Į kosmoso erdves pakilo daug gyvų padarų – nuo musių, varlių ir tritonų iki šunų, kačių ir beždžionių.


Manvydas VITKŪNAS


Daugybė pavojingų išradimų neapsiėjo be rizikavimo gyvūnų gyvybėmis. Pavyzdžiui, vienu iš parašiutizmo pionierių laikomas prancūzas Lui Sebastianas Lenormanas XVIII a. karkasinius parašiutus, su kuriais šokinėjo nuo aukštų medžių ir bažnyčių bokštų, pirmiausia išbandydavo su avimis. Šio parašiutininko tautiečiai oreivystės pradininkai broliai Žozefas Mišelis ir Žakas Etjenas Mongolfjė 1783 m. spalį paleido į orą balioną, kurio gondoloje buvo avis, gaidys ir žąsis. Kai balionas sėkmingai nusileido, buvo nuspręsta, kad saugiai gali skristi ir žmonės. Todėl nestebina, kad XX a. viduryje, kosminių skrydžių aušroje, vėl buvo nuspręsta pavojingiems eksperimentams pasitelkti gyvūnus.


Pirmosios išskrido drozofilos


Kai kalbama apie į kosmosą raketomis išskridusius gyvius, daugelis pirmiausia prisimename mielus šunis ar beždžionėles. Tačiau pradininkų šlovė atiteko ne jiems, o vaisinėms muselėms, arba drozofilomis. 1947 m. vasario 20 d. jas į suborbitinį skrydį raketa V-2 išskraidino amerikiečių specialistai. Suborbitiniu kosminiu skrydžiu vadinamas toks skrydis, kai erdvėlaivis ar lėktuvas pasiekia kosmosą, tačiau jo trajektorija kertasi su Žemės atmosfera, todėl objektas neapskrieja visa orbita. Amerikiečiai eksperimentiniams skrydžiams į stratosferą kurį laiką naudojo garsiąsias vokiškas trofėjines raketas V-2, sukonstruotas Vernerio fon Brauno. Žymusis vokiečių inžinierius nuo 1945 m. gyveno ir dirbo Amerikoje.

REKLAMA


Drozofilos paskraidė specialioje kapsulėje ir laimingai grįžo į Žemę. Mokslininkai atliko labai išsamius tyrimus, tačiau nepastebėjo kokių nors neigiamų muselių sveikatos pokyčių.


Beždžionės į kosmosą pakilo anksčiau už žmogų

Prieš skrydį tikrinama šimpanzės Enoso sveikatos būklė. 1961 m.


Albertams nesisekė


Po sėkmingo drozofilų starto buvo nuspręsta išskraidinti į erdves kur kas stambesnį padarą – beždžionę. Buvo siekiama įsitikinti, kad žmogui biologiškai artimas gyvis sugebės atlaikyti didžiulio pagreičio, perkrovos ir nesvarumo poveikį. Eksperimentui buvo pasirinkti iš Pietų Azijos kilusios makakos rezusai. Pirmoji eksperimentui atrinkta beždžionė buvo pavadinta Albertu.


Prieš skrydį 3,5 kg sveriančiam Albertui buvo suleista vaistų nuo skausmo, taip pat buvo prijungti davikliai, skrydžio metu turėję fiksuoti beždžionėlės pulsą, kraujospūdį ir kitus organizmo veiklos duomenis. Gyvūnas buvo įkeltas į specialią kapsulę, įmontuotą raketos galvutėje. 1948 m. birželio 11 d. raketa pakilo iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Naujosios Meksikos valstijos Vait Sandso poligono. Skrydis vyko pagal planą. Pasiekus mezosferą, 62 kilometrų aukštyje galvutė atsiskyrė nuo nešančiosios raketos. Deja, leidžiantis pavėluotai suveikė parašiutų sistema, ir kapsulė, kurioje buvo beždžionėlė, didžiuliu greičiu rėžėsi į žemę. Manoma, kad primatas buvo negyvas dar iki avarijos – gyvūnas tiesiog užduso.


Taip pat tragiškai baigėsi beždžionėlės Alberto II skrydis 1949 m. birželį. Nors šį kartą beždžionė buvo aprūpinta individualiu kvėpavimo aparatu, vėl nesuveikė parašiutų sistema. Nepasisekė ir makakai, vardu Albertas III. Jau šešioliktą skrydžio sekundę sprogus varikliui raketa buvo ištaškyta į gabalus. O Albertas IV tų pačių metų gruodį žuvo vėl nesuveikus parašiutų sistemai. Lygiai toks pats likimas ištiko ir beždžionėlę Albertą V. 1951-ųjų balandį iš Naujosios Meksikos valstijoje esančios Holomano aviacijos bazės startavo raketa „Aerobee“. Deja, kapsulė vėl rėžėsi į žemę, tinkamai nesuveikus parašiutų sistemai. Albertas V žuvo kartu su keliomis laboratorinėmis pelėmis. Nuo to laiko beždžionės į pavojingus skrydžius dažniausiai kildavo pelių kompanijoje.

REKLAMA


Pagaliau – sėkmė!


Mokslininkai buvo nusiminę dėl nesėkmių. 1951 m. rugsėjį, atrodė, pagaliau nusišypsojo laimė. Po raketos „Aerobee“ skrydžio kapsulė sėkmingai nusileido į žemę, patobulinta parašiutų sistema šį kartą suveikė tinkamai. Deja, gelbėjimo komanda kiek užtruko, kol atokiame dykumos regione rado nusileidusią kapsulę. Paaiškėjo, kad kaitrioje dykumos saulėje ji išgulėjo pernelyg ilgai: beždžionėlė netrukus mirė nuo patirto šilumos smūgio. Guodė tik tai, kad daugelis beždžionėlių nesėkmingų kelionių metu nesikankino: prieš skrydį joms buvo suleidžiama migdomųjų.


1952-ųjų gegužę iš Holomano aviacijos bazės vėl pakilo raketa „Aerobee“. Šį kartą ja skrido dvi beždžionėlės – Patricija ir Maiklas. Kompaniją joms palaikė būrelis laboratorinių pelių. Išmokus skaudžias ankstesnių skrydžių pamokas, šį kartą beždžionėlės buvo įkeltos į itin kruopščiai paruoštą kapsulę, pagamintą iš elastingos gumos. Kapsulė buvo padaryta taip, kad net ir nelabai sėkmingai suveikus parašiutų sistemai gyvūnai turėtų kuo daugiau šansų išgyventi po kapsulės smūgio į žemę. Beždžionėlės buvo apvilktos specialiais kostiumais ir prieš pat skrydį užmigdytos. Šį kartą viskas pavyko labai sėkmingai: raketos galvutė atsiskyrė 61 kilometro aukštyje, o kapsulė grįžo į Žemę.


Beždžionės į kosmosą pakilo anksčiau už žmogų

Beždžionėlės Mis Beiker kapas Hansvilyje (Alabamos valstijoje, JAV). Ant paminklo padėta bananų.

Ant kapo – bananai


1958 m. JAV karinės oro pajėgos (KOP) ėmėsi ambicingos programos. Jai įgyvendinti buvo naudojamos kur kas galingesnės raketos „PGM-19 Jupiter“, pakildavusios į daugmaž 500 kilometrų aukštį. Gyvūnus skrydžiams rengė ir visus su jais susijusius eksperimentus vykdė KOP Medicinos tarnybos ir Aviacinės medicinos mokyklos specialistai. Raketos startuodavo ne iš Naujosios Meksikos valstijos dykumų, o iš Floridos valstijoje, Atlanto vandenyno pakrantėje, Kanaveralo kyšulyje, įrengto modernaus kosmodromo. 1958-ųjų gruodį startavusioje raketoje, pakilusioje į 500 kilometrų aukštį, buvo beždžionėlė, vardu Gordo. Deja, ji žuvo, nes kapsulė nukrito į vandenyną ir nuskendo.


1959 m. gegužę iš Kanaveralo pakilo kita identiška raketa. Šį kartą ja skrido dvi beždžionės – rezusas Eibl ir iš Peru džiunglių atgabenta saimirių atstovė Mis Beiker. Skrydis buvo sėkmingas, raketa pakilo į 483 kilometrų aukštį. Beždžionėlės atlaikė skrydį, kapsulė sėkmingai nusileido į Žemę. Eibl mirė netrukus po skrydžio – jos organizmas neatlaikė anestezijos, kai buvo nuimami prie kūno pritvirtinti davikliai. Iš jos kūno buvo pagaminta iškamša ir demonstruojama Nacionaliniame oreivystės ir kosmonautikos muziejuje. Mis Beiker nugyveno jos rūšies atstovams išties ilgą gyvenimą – 27 metus. Paskutinė jos buveinė buvo Alabamos valstijoje, Hantsvilyje, esantis JAV kosmonautikos ir raketų centras. Čia Mis Beiker mirė 1984 m. Ji palaidota centro teritorijoje. Ant kapo pastatytas paminklas. Jį lankantys žmonės čia padeda ne gėlių, o bananų.



Beždžionės į kosmosą pakilo anksčiau už žmogų

Sveikas sugrįžęs! Astronautas Hemas ir kapsulę iš vandenyno iškėlusio laivo kapitonas. 1961 m.


Tapo žvaigžde


1959-aisiais Nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdyba ėmėsi įgyvendinti programą „Merkurijus“. Per dešimtį metų įvairiomis raketomis į skirtingą aukštį pakilo penkios beždžionės. Keturios iš jų išgyveno ir sėkmingai grįžo į Žemę, viena mirė skrydžio metu. Įdomu, kad, be makakų rezusų, į kosmosą pradėjo skraidyti ir kitos rūšies atstovės – šimpanzės.


Pirmąja šimpanze astronaute 1961 m. sausio 31 d. tapo Hemas. Prieš skrydį beždžionė buvo mokoma kai kurių paprastų veiksmų, reaguodavo į garso ir šviesos signalus, pagal juos junginėjo mokomąją valdymo svirtį. Skrydžio metu Hemas, kaip tikras astronautas, dėvėjo skafandrą. Kosminio aparato „Mercury-Redstone 2“ kapsulė sėkmingai nusileido į Atlanto vandenyną, iš ten ją išgriebė gelbėtojų laivo įgula. Vėliau Hemas gyveno zoologijos soduose, buvo tikra žvaigždė, apie jį sukurtas dokumentinis filmas. Beždžionė astronautė mirė 1998 m., sulaukusi 41-erių. Ji palaidota šalia Tarptautinio kosminės šlovės memorialo Alamogorde, Naujosios Meksikos valstijoje.


1961 m. lapkritį pirmąjį visavertį orbitinį skrydį atliko kosminis laivas, kuriuo skrido šimpanzė Enosas. Jo skrydis tapo tiesioginio pasirengimo pirmojo amerikiečių astronauto Džono Gleno orbitiniam skrydžiui, įvykusiam 1962-aisiais, dalimi.


Beždžionės į kosmosą pakilo anksčiau už žmogų

Sovietų Sąjungoje beždžionės taip pat skrido į kosmosą. Drioma ir Jeroša pasirengimo metu. 1987 m.


Pasiekė rekordą


Kitos šalys taip pat naudojo beždžiones savo kosminėse programose. Prancūzai 1967 m. išskraidino į erdves kiauliauodeges makakas Martiną ir Pjeretą. Argentina 1969–1970 m. į suborbitinius skrydžius siuntė beždžionėles kapucinus.


Sovietų Sąjunga kosminiams eksperimentams ilgą laiką daugiausia naudojo šunis. Nuo 1983 iki 1997 m. Sovietų Sąjungos (jai žlugus – Rusijos) specialistai kosmonautėmis pavertė 12 makakų. Visos jos buvo išskraidintos poromis. 1989-aisiais beždžionėlės Žakonia ir Zabijaka, išskraidintos kosminiu aparatu „Kosmos 2044“, pasiekė beždžionių buvimo kosmose rekordą (13 parų ir 17 valandų).


2012–2013 m. beždžiones savo kosminėje programoje naudojo Iranas.



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris