Kultūringo poilsio norėta nuo seniausių laikų

Kultūringo poilsio norėta nuo seniausių laikų

Cirkas – mėgstamas šiuolaikinių vaikų ir senovės Romos gyventojų reginys.


Nuo tų laikų, kai Žemėje atsirado pirmieji žmonės, jų kultūringo poilsio forma ir turinys nuolat darėsi vis įmantresni: tai, kas kažkada buvo ritualiniai šokiai aplink laužą, dabar atrodo kaip šou, kuriame į pagalbą pasitelkti lazeriai ir kita sudėtinga technika...


Ožių giesmės Dionizo garbei


Kostiumuotų žynių eitynės buvo rengiamos dar senovės Egipte, o pirmieji vaidinimai vyko senovės Graikijos teatrų pakylose: graikų drama kilo iš vyno dievo Dioniso apeigų. Šlovindami vyno dievą, choristai, apsirengę ožių kailiais, traukdavo giesmes. Taip gimė ir tragedijos pavadinimas (gr. tragoidia „ožiškas dainavimas“). Teatro žanrų iš pradžių buvo du – tragedija ir komedija.


Graikų aktoriai buvo vyrai – gerbiami ir gimę laisvi. Moterims neleisdavo būti aktorėmis, į komedijas jų taip pat neįleisdavo, o žiūrėti tragedijas sodindavo atskirai nuo stipriosios lyties žiūrovų.
Teatrai tais laikais buvo statomi su užmoju – žiūrovų salė, tiesa, buvo be stogo, užtat publika galėjo į vaidinimus atsinešti pagalves, maisto ir vyno, kad linksmiau būtų žiūrėti į sceną. Scena, beje, buvo vadinamas statinys (kažkuo panašus į grimo kambarį) už orchestros – aktorių aikštelės.


Spektaklyje vaidindavo tik du aktoriai ir choras – nuo 7 iki 15 žmonių. Aktoriai vaikščiodavo su koturnomis, pritvirtintomis prie kojų vietoj avalynės, ir kaukėmis, vaizduojančiomis svarbiausias emocijas. Teatro pastatas buvo toks didelis, kad iš paskutinių eilių aktorių veidų nebuvo matyti, tad kaukės aiškino žiūrovams, kas ką padarė ir kur kas ką nusiuntė. Atlikėjams irgi nebuvo lengva: jiems teko nuolat keisti kaukes, aiškiai ir garsiai deklamuoti eilėraščius, dainuoti arijas ir šokti su siūbuojančiomis koturnomis.


Kultūringo poilsio norėta nuo seniausių laikų

Senovės Graikijoje teatro pastatai buvo tokie dideli, kad iš paskutinių eilių aktorių veidų nebuvo matyti, tad kaukės aiškino žiūrovams, kas ką padarė.


Duonos ir žaidimų!


Romėnai manė, kad maitinti visus karo belaisvius – nuostolinga, o pasmerkti myriop tiesiog šiaip – nuobodu, todėl sugalvojo įspūdingą, nors ir kruviną šou.


Pirmosios gladiatorių kautynės įvyko Romoje 264 m. pr. m. e. Bulių turguje, ir žmonės buvo taip priblokšti įspūdžio, kad įvykis pateko net į metraščius, o šių kovų organizatoriai suprato, jog „temą“ reikia plėtoti. Laikui bėgant gladiatoriai ėmė kautis ne tik vienas su kitu, bet ir su gyvūnais (romėnai išvis mėgdavo išnaudoti gyvūnus netradiciškai), vėliau atsirado gladiatorių nykštukų ir net gladiatorių moterų. Tai buvo uždrausta tik 400 m. e. m., kai pažangūs Romos imperijos gyventojai masiškai priėmė krikščioniškas vertybes.


Gladiatoriais tapdavo belaisviai ir vergai, trokštantys išsigelbėjimo ir laisvės, kartais – laisvieji valstiečiai, svajoję apie šlovę ir pinigus. Aktoriais taip pat tapdavo vergai (tai buvo neprestižinis užsiėmimas), veidmainiai iš pašaukimo. Juo buvo ir net vienas ekstravagantiškas imperatorius Neronas.
Teatras Romoje taip pat egzistavo, tačiau neprigijo. Galbūt todėl, kad aktorių, pagal pjesės užmanymą turintį iškeliauti Anapilin, paskutiniu momentu pakeisdavo mirti nuteistas asmuo ir buvo užmušamas tiesiog scenoje – kad viskas atrodytų labai tikroviškai...



Gladiatorių kautynės vykdavo cirko arenose, o teatro vaidinimams biudžeto nepakako, todėl iki I m. e. a. vidurio tragedijos buvo vaidinamos ant laikinai suręstų pakylų, komedijos – miesto gatvėse. I a. pradžioje visgi teatrai pradėti statyti, beveik visiškai nukopijavus juos nuo graikų – romėnai pridėjo tik stogą. Romėnų aktoriai vaidino be kaukių, tad tragedijos žanras palaipsniui išnyko. Užtat suklestėjo pantomima bei pantomimos ir šokių spektakliai, nes juose dalyvaudavo moterys, kurios atlikdavo scenoje labai gundančius šokius ir taip dažnai pasiekdavo stulbinamos karjeros. Puikus pavyzdys – mimė Teodora. Ji buvo mergina be kompleksų, todėl iš pradžių iš aktorės ir kurtizanės pavirto kilmingąja, o paskui išvis tapo imperatoriaus Justiniano žmona.


Mimus minia irgi dievino: liaudis bėgiojo jiems iš paskos gatvėse, juos priimdavo garbingiausiuose namuose, o paminklus jiems statė šalia cezarių statulų. Paprasčiau kalbant, būtent Romos imperijos epochoje atsirado pirmieji fanatikai ir aktorių fanatikų klubai.


Kultūringo poilsio norėta nuo seniausių laikų

Romėnai manė, kad maitinti karo belaisvius – nuostolinga, o pasmerkti myriop tiesiog šiaip – nuobodu, todėl sugalvojo gladiatorių kovas.


Viduramžiai – metas misterijai


Misterija – tai dramos žanras, kuriame simboliniais, stilizuotais vaizdais sprendžiamos žmonijos ar individo likimo problemos.


Misterijų pradžia (V–X a.) buvo tarnystė Dievo namuose giedant giesmes. Tačiau palaipsniui nuobodokus, nors ir nuoširdžius himnus papildė žonglieriai, mimai ir kiti komediantai, o populiarūs tais laikais šventųjų gyvenimai virto misterijomis... Jose dalyvaudavo klajojantys aktoriai, poetai, dainininkai ir žonglieriai, špylmanai iš Vokietijos, taip pat universitetų studentai.


Iš pradžių pasirodymai vykdavo bažnyčiose, XIII a. – miesto aikštėse. Aktoriai rengdavo daugiaserijinius vaidinimus, lydimus rimuotų eilių (parašytų daugiausia lotynų kalba), ar vaizduodavo Biblijos siužetus su komizmo elementais, įterpdami tų dienų aktualijas. Būtent už komizmą ir aktualumą misterijas XVI a. viduryje ir uždraudė. Visiškai.


Kultūringo poilsio norėta nuo seniausių laikų

Misterijų pradžia buvo tarnystė Dievo namuose giedant giesmes, tačiau palaipsniui nuobodokus himnus papildė žonglieriai, mimai ir kiti komediantai.

Arlekinas ir Ko


Commedia dell’ arte, dar žinoma kaip itališkoji komedija, atsirado XV a. centrinėje Italijos dalyje ir gyvavo apie 400 metų. Būtent iš gatvės kaukių komedijos pradžią gavo profesionalių aktorių trupės, teatro režisūra, scenarijai ir aiškus skirstymas pagal amplua.


Italai sugalvojo pagrindiniams veikėjams uždėti kaukes, kad ir pasikeitus aktoriui mėgstami personažai ir toliau būtų lengvai atpažįstami. Šiuose pasirodymuose vaidindavo aktoriai, visą gyvenimą atliekantys vieno ar dviejų personažų vaidmenis: jų vardai ir charakteriai buvo tokie nepakeičiami ir tradiciniai kaip teatrališkos graikų kaukės. Tik „jauni įsimylėjėliai“ vaidindavo be kaukių ir daugiau ar mažiau atitikdavo savo personažų amžių. Vaidinama būdavo žymių didžiūnų apartamentuose, prie karaliaus rūmų, ant laikinai pastatytų pakylų, karnavaluose.


Komedijos del arte aktoriai nevargino savęs mokydamiesi tekstus – užkulisiuose kabėjo lapelis su scenarijumi, ir daugiau ar mažiau jo paisydami aktoriai įkvėptai bėrė savo pačių sugalvotus žodžius. Niekas nesiginčija, kad tokiai improvizacijai reikia geros dikcijos, atminties, išradingumo, fantazijos, o kartu būti gerai įvaldžius pantomimos, akrobatikos ir deklamavimo menus.


Kultūringo poilsio norėta nuo seniausių laikų

Komedijos del arte aktoriai nevargino savęs mokydamiesi tekstus, be to, visą gyvenimą vaidindavo vos porą personažų.

Cirkas, cirkas, cirkas!


Cirkas – mėgstamas šiuolaikinių vaikų ir senovės Romos gyventojų reginys. Jo artistai – klounai, akrobatai, jėgos gimnastai, fokusininkai, dresuotojai, raiteliai, ekvilibristai.


Anais laikais cirko palapinė kartu su visa trupe ir rekvizitu išdygdavo tai viename, tai kitame mieste – dideliam tų miestų gyventojų džiaugsmui: cirkas atvažiavo! Privalomas cirko atributas – smėliu barstyta arena, be to, artėjant XIX a. jos dydis buvo unifikuotas: skersmuo turėjo būti 13 metrų. Tokiu apskritimu arkliui lengva lėkti šuoliais nenumetant raitelio sau po kojomis.


Cirko dienomis visi antikos piliečiai galėjo nemokamai mėgautis gladiatorių kovomis, dresuotojų menu ir net vandens batalijomis, dėl kurių visa arena būdavo apliejama vandeniu pasitelkus sudėtingą hidraulinę sistemą. Vėliau cirkas tapo mokamas, tačiau pramogos mažai pasikeitė – tik gladiatorius pakeitė kovotojai.


Parengta pagal žurnalą "Savaitė"



Kitos naujienos:


  • Horoskopų istorija: tikėta jais visais laikais

    Horoskopų istorija: tikėta jais visais laikais

  • Klastoti pinigus – senovinė meno rūšis

    Klastoti pinigus – senovinė meno rūšis

  • Rožei – garbinga vieta žmonijos istorijoje

    Rožei – garbinga vieta žmonijos istorijoje

  • Pojūčių spektaklio „Pirmapradis

    Pojūčių spektaklio „Pirmapradis" premjera

  • Vilniuje tęsiasi Kaziuko mugė

    Vilniuje tęsiasi Kaziuko mugė

  • Rimo Tumino didžioji meilė – Mažasis teatras ir gyvenimas

    Rimo Tumino didžioji meilė – Mažasis teatras ir gyvenimas

Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą