Atsirasti spausdintam žodžiui padėjo ir vyndariai

Atsirasti spausdintam žodžiui padėjo ir vyndariai

Bibliją J. Gutenbergas išleido itin gražiai.


Prieš 550 metų, 1468 m. vasario 3 d., Maince (Vokietijoje) mirė knygų spausdinimo pradininkas Johanas Gutenbergas. Vieno svarbiausių žmonijos istorijoje išradimų autorius vargo dėl skolų kreditoriams, pykosi su verslo partneriais ir buvo apkaltintas netesėjęs pažado vesti.


Manvydas VITKŪNAS


Būsimasis spaustuvininkas gimė tarp 1397 ir 1400 m. vakarinėje dabartinės Vokietijos dalyje, Maince (tuometės Šventosios Romos imperijos Mainco kunigaikštystės sostinėje), turtingo ir gerbiamo miestiečio šeimoje. Tiksli jo gimimo data nėra žinoma, tačiau dabar visuotiniu sutarimu laikoma 1400 m. birželio 24 d. Ji pasirinkta švenčiant didžiojo spaustuvininko jubiliejines sukaktis.


Prie Reino įsikūrusiame Maince nuo seno kirtosi labai svarbūs prekybos keliai, čia buvo geros sąlygos užsiimti įvairiais verslais. Be to, tai buvo kunigaikštystės ir arkivyskupijos centras. J. Gutenbergo šeimos pėdsakų mieste aptinkama nuo XIV a. pirmosios pusės. Tėvas priklausė patricijams – įtakingiausiai miesto aukštuomenės grupei. Mama buvo kilusi iš turtingo audinių pirklio šeimos. Johanas buvo jauniausias iš keturių vaikų (turėjo vyresnį brolį ir dvi seseris).


Atsirasti spausdintam žodžiui padėjo ir vyndariai

Johanas Gutenbergas. XVI a. vario raižinys.


Veidrodėlių gamintojas


Apie J. Gutenbergo vaikystę ir jaunystę žinoma labai mažai. Spėjama, kad jis galėjo mokytis prie vienuolyno veikusioje mokykloje. Taip pat, atrodo, jis studijavo Erfurto universitete. Vėliau atsidūrė Strasbūre (dabar šis miestas priklauso Prancūzijai) – į jį teko pasitraukti gimtajame mieste kilus neramumų. Mainco amatininkai, susibūrę į cechus, surengė maištą ir privertė išvykti dalį miesto aukštuomenės, tarp jų – ir J. Gutenbergo tėvą.


Strasbūre Johanas įkūrė verslą – šlifavo pusbrangius akmenis (agatus, oniksus) ir gamino veidrodžius. Daugumą jų sudarė maži, šlifuoti, daugiausia metaliniai veidrodėliai, segami prie galvos apdangalų ir ypač mėgstami piligrimų. Buvo tikima, kad jie sugeria ir išsaugo šventųjų vietų, relikvijų energiją. Veidrodėlių gamybos srityje buvo derinamos įvairios medžiagos (metalas, stiklas ir netgi pusbrangiai akmenys).


Tačiau ne viskas ėjosi gerai: J. Gutenbergas buvo pasiskolinęs nemažai pinigų verslo plėtrai, turėjo partnerį, bet su juo ne visada sutarė, vėliau teisėsi dėl turto. Tuo metu jis veikiausiai jau užsiėmė ir savo didžiuoju išradimu – knygų spausdinimu. Dokumentuose miglotai minima „meniška veikla“, kuriai J. Gutenbergas skyrė daug laiko. Taip pat minimas kažkoks presas (tikėtina – spausdinimo preso prototipas). Manoma, kad pačią knygų spausdinimo preso idėją J. Gutenbergas galėjo pasiskolinti iš vyndarių, presus naudojusių vynuogėms spausti.

REKLAMA


Gyvendamas Strasbūre, J. Gutenbergas į teismą pakliuvo ir dėl kitos nelabai malonios istorijos. Jis netesėjo pažado vesti garbingą miestietę, vardu Enelin.


Atsirasti spausdintam žodžiui padėjo ir vyndariai

Knygų spausdinimas lėmė revoliucinį proveržį.


„Be vargo ir be akinių“


Kada tiksliai J. Gutenbergas išrado knygų spausdinimo technologiją, nėra žinoma, tačiau daugelis tyrinėtojų šio istorinio įvyko data laiko 1440 m., kai, sprendžiant iš įvairių dalykų, spausdinimo presas jau turėjo būti baigtas kurti ir galėjo sėkmingai funkcionuoti. Tiesa, tais metais spausdintų knygų neišliko, bet pats knygų spausdinimo faktas minimas keliuose raštuose.


Knygų spausdinimo išradimas tapo vienu svarbiausių technologinių proveržių žmonijos istorijoje. Iki to laiko knygos buvo perrašomos ranka, daugiausia – vienuolynuose. Vienos knygos perrašymas neretai trukdavo ilgiau nei metus, knygos buvo neįsivaizduojamai brangios ir prieinamos itin mažoms skaitytojų gretoms.


J. Gutenbergas sukonstravo spausdinimo presą ir plokštę, prie kurios veidrodiniu (atvirkščiuoju) principu buvo tvirtinamos keičiamosios raidės. Taip pat jis labai daug nuveikė kurdamas įvairias knygoms spausdinti reikalingas priemones (pagamino specialų spausdinimo rašalą, klišėms lieti tinkamą metalų lydinį ir kt.). Iš visų knygoms spausdinti reikalingų dalykų tik popierius nebuvo J. Gutenbergo išradimas – jo gamybos technologiją dar I a. sukūrė kinai.


Knygoms spausdinti (raidžių gamybai, dažams ir kitoms reikmėms) J. Gutenbergui trūko pinigų. Grįžęs į gimtąjį Maincą, jis rado kompanioną, įkūrė bendrą spaustuvę. Iki 1456 m. sukūrė ne mažiau kaip penkis šriftus, išliejo raides ir išspausdino keletą leidinių. Pirmiausia pasirodė smulkūs leidiniai – brošiūros, indulgencijos, nedidelės apimties lotynų kalbos gramatikos vadovėlis.


1455 m. Maince buvo išleista garsiausia J. Gutenbergo išspausdinta knyga – Biblija (dabar ji dažniausiai vadinama Gutenbergo Biblija). Dar prieš pasirodant visam leidiniui, atskiras spausdintas jo dalis matė kardinolas Enėja Silvijus Bartolomėjus Pikolominis, vos po kelerių metų, 1458-aisiais, tapęs popiežiumi Pijumi II (įdomus faktas – šis žmogus lotynų kalba rašytame geografiniame istoriniame darbe „Apie Europą“ nemažai dėmesio skyrė ir Lietuvai).

REKLAMA


Apie J. Gutenbergo spausdintus pirmuosius Biblijos lapus E. S. B. Pikolominis laiške kitam kardinolui rašė: „Viskas, ką man pasakojo apie šį nuostabų žmogų [J. Gutenbergą], – gryna tiesa. Aš dar nemačiau visiškai parengtos Biblijos, tik atskirus sąsiuvinius. Raštas labai taisyklingas ir aiškus, visiškai nesudėtingai skaitomas – Jūsų Šviesybė galės perskaityti be vargo ir be akinių.“


Atsirasti spausdintam žodžiui padėjo ir vyndariai

Iki spaudos atsiradimo knygos buvo perrašinėjamos.

Karo grobis


Būsimojo popiežiaus susižavėjimas buvo pagrįstas. Knyga buvo tikras meno kūrinys. Pagrindinė teksto dalis buvo atspausdinta mechaniškai, tačiau skyrių pavadinimai, skyrių pirmųjų pastraipų didžiosios raidės – parašyti ranka, apipavidalinti lyg spalvotos meninės miniatiūros. Knyga buvo išleista in folio formatu, viename jos lape (atvarte) tilpo keturi puslapiai teksto. Tiesa, pačioje knygoje puslapiai nebuvo sunumeruoti. Knygą paprastai sudarė du, rečiau – trys ar net keturi tomai tvirtais viršeliais.


Gutenbergo Biblija buvo išleista, daugelio tyrėjų nuomone, 180 egzempliorių tiražu. Didžioji dalis buvo atspausdinta ant aukščiausios rūšies itališko popieriaus, 45 egzemplioriai – ant gerokai brangesnio pergamento. Leidinys kainavo 30 florinų, taigi – daug pigiau nei ranka perrašyta Biblija, bet vis vien gana brangiai.


Ją įsigyti galėjo tik patys turtingiausi žmonės, bažnyčios ir universitetai. Šiuo metu yra žinomas tik vienas šios Biblijos egzempliorius, XV a. priklausęs privačiam asmeniui.


Iki mūsų dienų išliko iš viso 47 pirmojo leidimo Gutenbergo Biblijos egzemplioriai (daugiausia – Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje), vos 21 iš jų – visas. Aukcionuose vienas šios Biblijos lapas kainuoja apie 80 tūkst. dolerių, visa knyga parduodama itin retai. 1987 m. Tokijo universiteto biblioteka sumokėjo už ne visą pirmąjį tomą 4,9 mln. dolerių. O štai Rusijoje šiuo metu saugomi du Gutenbergo Biblijos egzemplioriai iškart po Antrojo pasaulinio karo buvo pagrobti iš Vokietijos bibliotekų kaip karo trofėjai.


Atsirasti spausdintam žodžiui padėjo ir vyndariai

V. K. Jonyno sukurtas pašto ženklas, skirtas J. Gutenbergui atminti (1947 m.)


Ginčai teisme


Vėliau J. Gutenbergas spėjo atspausdinti ir antrojo leidimo Bibliją. Deja, jo draugystė su verslo partneriu Johanu Fustu truko neilgai, ir vos po kelerių metų teko itin nemaloniai ginčytis teisme. Iš išlikusių teismo dokumentų matyti, kad 1450 m. J. Fustas paskolino J. Gutenbergui 800 guldenų, o 1452-aisiais – antra tiek. 1455 m. J. Fustas kreipėsi į teismą, reikalaudamas iš J. Gutenbergo išieškoti skolą ir palūkanas (iš viso – 2 026 guldenus).


Spaustuvininkas įrodinėjo, kad J. Fustas jam nebuvo išmokėjęs 300 guldenų, taip pat žadėjo, jog paskola bus beprocentė. Galiausiai teismas priėmė J. Gutenbergui nepalankų sprendimą: spaustuvė buvo nusavinta ir atiteko J. Fustui. Taip J. Gutenbergas prarado kompanioną ir gavo konkurentą: J. Fustas ne tik pradėjo knygų spausdinimo verslą, bet ir perviliojo į savo spaustuvę J. Gutenbergo mokinį Pėterį Šėferį, maža to, išleido už jo savo dukterį.
1457 m. J. Fustas ir P. Šėferis išspausdino pirmąją knygą – 143 lapų Mainco psalmyną.


Ši knyga sulaukė didžiulio populiarumo dėl aukštos poligrafijos kokybės. Naudojant tas pačias klišes Mainco psalmynas buvo išleistas ir 1490, 1502, 1516 m. Knygų spausdinimas tapo tvariu, ilgalaikiu verslu, ėmė kurtis naujų spaustuvių. Knygų leista vis daugiau, jos darėsi vis labiau prieinamos mokslo ir žinių ištroškusiems žmonėms. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių pasaulio kultūros istorijoje.



Lietuvoje, Vilniuje, 1522 m. buvo įrengta Pranciškaus Skorinos spaustuvė ir išleista „Mažoji kelionių knygelė“. 1525-aisiais pasirodė ir antroji knyga – „Apaštalas“.


Atsirasti spausdintam žodžiui padėjo ir vyndariai

Paminklas Johanui Gutenbergui jo gimtajame Maince.


Įamžintas net kosmose


Po teismo proceso J. Gutenbergas įkūrė naują spaustuvę, tęsė darbą, išleido religinio turinio knygų, o 1460 m. – „Katolikoną“ – lotynų kalbos gramatiką, parengtą italų dominikonų vienuolio Johano Balbo. Didysis Europos kultūrinio progreso kūrėjas J. Gutenbergas mirė 1468 m. vasario 3 d. Maince. Jo kapas nežinomas. Manoma, kad spaustuvininkas palaidotas pranciškonų vienuolyno kapinėse, kurios vėliau buvo sunaikintos.


J. Gutenbergo darbai ir asmenybė didelio tyrinėtojų dėmesio sulaukė jau XVIII a. Ilgai buvo populiarios įvairios „sąmokslo teorijos“, esą J. Gutenbergas nebuvo knygų spausdinimo pradininkas, ši šlovė turi atitekti kitiems asmenims (pavyzdžiui, J. Fustui ir P. Šėferiui). Tačiau dabar dauguma tyrinėtojų laiko tokius išvedžiojimus nepagrįstais.


Knygų spausdinimo išradėjo atminimas įamžintas pačiais įvairiausiais būdais. Paminklai jam yra iškilę Maince, Strasbūre, Frankfurte prie Maino, Vienoje ir kai kuriuose kituose miestuose. Memorialiniai muziejai veikia Maince ir Fribūre (Šveicarijoje). Įkurta nemokama tarptautinė interneto biblioteka „Project Gutenberg“ („Gutenbergo projektas“). Astronomai Gutenbergo vardu yra pavadinę asteroidą ir vieną iš Mėnulio kraterių.


Gaila, kad nėra išlikusių jokių didžiojo spaustuvininko portretų, sukurtų jam esant gyvam. Ankstyviausios (ir, manoma, patikimiausios) yra dvi XVI a. graviūros, sukurtos, spėjama, pagal originalius spaustuvininko portretus. Su J. Gutenbergo atminimo įamžinimu įdomiai susijęs garsus lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997). 1944 m. nuo sovietų okupantų pasitraukęs į Vakarus, jis kurį laiką gyveno Vokietijoje. 1947-aisiais Reino krašto-Pfalco žemės, tuo metu kontroliuotos okupacinių Prancūzijos pajėgų, pašto tarnyba išleido V. K. Jonyno sukurtą pašto ženklą, skirtą J. Gutenbergui atminti.


Didžiulio tarptautinio populiarumo sulaukusiame amerikiečių autoriaus Maiklo H. Harto darbe „100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje“ J. Gutenbergas atsidūrė garbingoje aštuntoje vietoje. Sąraše jis įsitaisęs tarp septintos pagal reitingą įžymybės, I ir II a. sandūroje gyvenusio popieriaus išradėjo kino Cai Luno, ir devintoje vietoje atsidūrusio garsiojo keliautojo Kristupo Kolumbo.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ