Vienuolis, nelikęs vienišas

Vienuolis, nelikęs vienišas

Rašytojas 1922 m. Tuo metu jis jau buvo išsiskyręs su pirmąja žmona, bet dar nesutikęs antrosios. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. epaveldas.lt


Prieš 60 metų, 1957 m. rugpjūčio 17 d., Anykščiuose, sulaukęs 75-erių, mirė rašytojas Antanas Vienuolis (tikroji pavardė – Žukauskas), papildęs lietuvių literatūrą gausiu kūrybiniu palikimu – romanais, apysakomis, apsakymais, dramomis, atsiminimais ir legendomis. Nugyveno ne itin ilgą gyvenimą, tačiau spėjo pasidarbuoti ne tik literatūros, bet ir farmacijos, muziejininkystės baruose, buvo aktyvus visuomenininkas.


Manvydas VITKŪNAS


A. Vienuolis gimė 1882 m. balandžio 7 d. Ažuožeriuose, netoli Anykščių. Autobiografijoje jis rašė: „Ištekėjo Rozalija Baranauskaitė, mano būsianti motina, už Julijono Žukausko į Užuožerių ulyčią, į patį prasčiausią, neturtingiausią ir visoj parapijoj tamsiausią kaimą, iš kurio nuo amžių nebuvo išėjęs nė vienas kunigas ar šiaip šviesesnis ar raštingas žmogus. Visoje ulyčioje nebuvo nei vienos gryčios su kaminu, o kalėdodamas kunigas ir sykelio grūdų nesurinkdavęs. Ir mano motutė atitekėjo į dūminę gryčią. Toks pat „juodmarškinis“ buvo ir mano tėvas, nors turėjęs prieš kitus Užuožerių bernus ir šiokių tokių pirmenybių: buvęs „pravarnas“, negėręs, nerūkęs, vienatūris ant valako žemės ir turėjęs pasenusius tėvus – abu viena koja jau kaip ir grabe. Tik ateik ir šeimininkauk! Be to, mano motutei nebuvo kada ir rinktis: buvusi vyriausioji, 18 metų, o jau ją vijosi dar trys seserys. Be to gi, ir be jokio kraičio.“


Mamos įtaka

Nors, rašytojo teigimu, Ažuožerių kaimas nebuvo turtingas, jo tėvai, darbštūs žmonės, neskurdo, stropiai ūkininkavo, samdė berną ir pusmergę, o iki tol, kol savi vaikai paaugo, – ir piemenį. Dažnai važiuodavo į turgų parduoti savo ūkio produktų ir įsigyti, ko reikia. Su laiku kukli sodyba buvo išpuoselėta, tapo gražiausia kaime. Šeimoje vienas po kito gimė keli vaikai. A. Vienuolis rašė: „Pirmutinis mano broliukas miręs ir metų neišgyvenęs. Antroji mano sesuo Amilija (Emilija), trečioji Marijona, kuri, sulaukusi aštuonerių metų, irgi mirė. Aš buvau trečias, o po manęs dar trys seserys – Teofilija, Konstancija ir Rozalija. Visi penki ir užaugome.“
Rašytojo senelis iš mamos pusės Jonas Baranauskas, 1863 m. sukilimo dalyvis, Sibiro tremtinys, savo vaikus stengėsi auginti kuo šviesesniais žmonėmis, rusų valdžios metais buvo atsikvietęs į namus daraktorių (slaptą mokytoją). Jo brolis Antanas buvo poetas ir vyskupas, garsiojo „Anykščių šilelio“ ir kitų kūrinių autorius. Iš mamos giminės berniukas paveldėjo meilę knygoms, tiesa, knygos jo vaikystės laikais, kai Rusijos valdžia draudė lietuvišką spaudą, persekiojo švietėjus, dar buvo retos viešnios kaimo pirkiose.

REKLAMA


Išsamiausiai A. Vienuolio-Žukausko biografiją tyrinėjęs, ne vieną knygą ir straipsnį apie rašytoją parengęs jo sūnėnas, sesers Emilijos sūnus, Rapolas Šaltenis knygoje „A. Vienuolio gyvenimo pėdsakais“ teigė, kad itin svarbus A. Vienuolio kaip rašytojo tapsmui buvo motinos vaidmuo: „Nors Rozalija Baranauskaitė į Užuožerius atsinešė labai menką pasogą (kraitį), bet ji atsigabeno labai didelį dvasinį turtą. Ji buvo „tikras šviesos spindulys“ tamsiame kaime, gerai mokėjo lenkiškai ir lietuviškai skaityti ir rašyti, su savimi atsivežė ne tik kelias maldaknyges, bet ir Valančiaus „Šventųjų gyvenimus“, naujausias jo „kantičkas“, Ivinskio kalendorius ir dar kitos tų laikų literatūros. O atmintinai mokėjo išdainuoti visą Baranauską! Daug A. Vienuolio talentui davė motina. Ji buvusi pirmoji ir galbūt didžiausia jo, kaip rašytojo, mokytoja, perteikusi jam kūrybingąją Baranauskų dvasią krauju, pienu, garsu ir žodžiu.“


Netikėta pažintis


Su savo garsiuoju dėde, tuomet dar ką tik įšventintu vyskupu A. Baranausku būsimasis rašytojas susipažino būdamas vos pusantrų metų. Tai įvyko kone anekdotinėmis aplinkybėmis. 1883 m. lankydamasis Anykščiuose, A. Baranauskas nusprendė aplankyti gimines ir atvažiavo į Ažuožerius. Garbų dvasininką pasitiko visas kaimas, o būsimojo rašytojo mama savo dėdę sutiko ant rankų laikydama mažąjį Antaniuką. Kaip rašė R. Šaltenis, Rozalijai Žukauskienei „bučiuojant vyskupo ranką, Untaniukas, gal išsigandęs vyskupo spalvotų drabužių, blizgančio kryžiaus ant jo krūtinės, ėmęs verkti. Vyskupas, norėdamas įsiteikti motinai, pradėjęs Untaniuką kalbinti, cacinti, net paėmęs jį ant rankų ir atsisėdęs ant kėdės, galvodamas gal ant kelių jį ir pašokdinti. Untaniukas lyg aprimo, bet jo išgąstis, matyt, išsiliejo kita forma, ir violetinės vyskupo sutanos sterblė ėmė juodėti... Koks visų sumišimas, kokia motinai gėda, koks nepatogumas vyskupui!“.

REKLAMA


Vaikystėje Ažuožeriuose Antaniukas džiaugėsi kaimo vaiko gyvenimu – sūpynėmis po aukšta liepa, medyje įrengtu „gandralizdžiu“, kur mėgdavo nakvoti. Daugybė vaikystės motyvų vėliau atsispindėjo jo kūriniuose. Nuo 1894 m. berniukas augo pas senelius Ažupiečių kaime. Su knyga susipažinęs dar vaikystėje gimtuosiuose namuose, rimtus mokslus Anykščiuose būsimasis rašytojas krimto valdiškoje rusiškoje mokykloje. Berniukas buvo uolus parapijietis, dažnai patarnaudavo kunigui bažnyčioje.


Vaistininkas ir rašytojas


Gimnaziją A. Žukauskas baigė toli nuo gimtinės – Liepojoje, bendravo su kitu anykštėnu literatu Jonu Biliūnu. Gimnazijoje geriausiai sekėsi geografija ir istorija, prasčiausiai – rusų kalba. Gyventi Liepojoje gimnazistas galėjo gana laisvai, nes gaudavo stabilią artimųjų ir vyskupo A. Baranausko finansinę paramą. Vasaroti grįždavo į tėviškę.


Tėvai skatino Antaną rinktis kunigo kelią, bet jaunuolis nusprendė tapti vaistininku ir 1900 m. išvyko į Maskvą studijuoti farmacijos. Gyveno ir dirbo įvairiuose Rusijos imperijos miestuose – Železnovodske, Tbilisyje, Vladikaukaze, kartkartėmis neilgam parvažiuodavo į Lietuvą. Vis daugiau rašė – ant jo stalo gimė grožiniai kūriniai, publicistika. 1909-aisiais, viešėdamas Lietuvoje, parašė vieną garsiausių savo kūrinių – dramatišką apsakymą „Paskenduolė“.


A. Žukauskas daug keliavo po Kaukazą. Žavėjosi Gruzijos ir kitų šio regiono kraštų gamta ir žmonėmis, parašė apie Kaukazą publicistinių kūrinių. Vėliau parvyko dirbti į Maskvą. Išgyveno ne vieną nelaimingą meilę, kas atsispindėjo ir jo kūryboje. Nuo 1907 m. ėmė pasirašyti Vienuolio slapyvardžiu – esą pasirinktu todėl, kad ilgą laiką jautėsi labai vienišas...


Dvi santuokos


Maskvoje rašytojas vedė, 1914 m. susilaukė sūnaus Stasio (Stanislovo). Santykiai su žmona Sofija Jackūnaite-Žukauskiene (iš Panevėžio kilusio, bet namuose lenkiškai kalbėjusio farmacininko Juozo Jackūno ir jo žmonos lenkės dukra) buvo komplikuoti. Jauna mergina, atrodo, dar nebuvo subrendusi vedyboms, o despotiška uošvė nuolat kišosi į jaunavedžių gyvenimą.



Pirmojo pasaulinio karo metais A. Vienuolis rūpinosi lietuvių, pasitraukusių į Rusijos imperijos gilumą, šelpimu. 1918-aisiais grįžo į Lietuvą, Anykščiuose įkūrė vaistinę. Rūpinosi bolševikų valdomoje Rusijoje likusia šeima, galiausiai sugebėjo ją parsivežti į Lietuvą. Sūnus Stasiukas, ilgai nematęs tėvo, beveik nemokėjo lietuviškai. Nepaisant visų pastangų, sutvirtinti pirmosios šeimos pamatų rašytojui taip ir nepavyko, pora faktiškai išsiskyrė 1921 m.


Vienuolis, nelikęs vienišas

Buvusi rašytojo sodyba Anykščiuose, dabar – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. wikimedia.org


Sūnus Stasys, kurį laiką buvęs išsiųstas gyventi ir mokytis pensione Vokietijoje, grįžęs gyveno su tėvu. 1923 m. Antanas Kaune susipažino su raštinės darbuotoja Leokadija Ermušaite. Ji tapo antrąja rašytojo žmona. A. Vienuolis ją vadino Liusia. Pora susilaukė dukters Laimos.


Duktė – Vakaruose, sūnus – Sibire


1927-aisiais Anykščiuose A. Vienuolis įkūrė A. Baranausko muziejų – bene pirmąjį Lietuvoje memorialinį muziejų. Taip pat rūpinosi J. Biliūno atminimo įamžinimu. Buvo išvykęs į kelionę po Vakarų Europą. Tarpukaris A. Vienuoliui buvo labai vaisingas – gimė romanai „Viešnia iš šiaurės“, „Ministeris“, istorinė drama „1831 metai“, įvairūs apsakymai, apysakos, apybraižos.


Sovietų okupacija smogė A. Vienuoliui kelis labai skaudžius smūgius. Griuvo ne tik okupuotos tėvynės, bet ir šeimos gyvenimas. Tai, kad sovietų buvo nacionalizuota rašytojui priklausiusi vaistinė Anykščiuose, buvo niekis, palyginti su kita nelaime.


Vienuolis, nelikęs vienišas

Rašytojas su sūnumi Stasiu, Lietuvos kariuomenės kariu. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. epaveldas.lt


1941 m. sovietai suėmė ir ištrėmė į Sibirą sūnų Stasį – Lietuvos šaulių sąjungos narį, skautą, Vytauto Didžiojo universiteto studentų korporacijos „Jūra“ pirmininką. 1945-aisiais sūnų pavyko ištraukti iš kalėjimo Vilniuje, kur jis buvo kalinamas parvežtas iš Sibiro. Vėliau S. Žukauskas, kaip ir tėvas, pasirinkęs farmacininko profesiją, daug metų gyveno Plateliuose, vadovavo vaistinei, įkūrė jachtų klubą, buvo gerbiamas vietos žmonių.


Duktė L. Žukauskaitė-Ruigienė 1944 m. pasitraukė į Vakarus, iš pradžių gyveno Vokietijoje, vėliau – Jungtinėse Amerikos Valstijose.
A. Vienuolis-Žukauskas su dukra Laima 1933 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. epaveldas.lt


Vienuolis, nelikęs vienišas


Nuo 1944-ųjų A. Vienuolis dirbo rusų kalbos mokytoju Anykščiuose. 1945 m. buvo paskirtas anksčiau savo paties įkurto A. Baranausko muziejaus direktoriumi, taip pat toliau rūpinosi J. Biliūno atminimo įamžinimu, organizavo jo palaikų pargabenimą iš Zakopanės (Lenkijoje) į Anykščius.


Sovietmečiu rašytojas buvo Aukščiausiosios Tarybos nariu, siekė išsaugoti lietuvybę Vilniaus krašte. Parašė novelių, atsiminimų, romaną „Puodžiūnkiemis“. Mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose. Vykdant velionio valią, rašytojo palaikai palaidoti jo sodyboje. Dabar name veikia A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.


Vienuolis, nelikęs vienišas

Vykdant velionio valią, rašytojas buvo palaidotas savo sodyboje Anykščiuose. wikimedia.org



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris
Apsaugos kodas:
Įjunkite apsaugos kodo paveiksliuką
Atnaujinti kodą