Rentgeno spinduliai buvo atrasti daugiau nei prieš 120 metų – 1895 m. lapkričio 8 d., vokiečių fizikas Vilhelmas Konradas Rentgenas atrado elektromagnetinius spindulius, leidžiančius peršviesti daugelį objektų. Rentgeno spinduliai padarė tikrą perversmą medicinoje. Tačiau pats V. Rentgenas už savo tyrimus ir išradimus, vėliau pagelbėjusius gausybei žmonių, sumokėjo didelę kainą.

Manvydas VITKŪNAS

Šiandien pažvelgę į reikšminga mokslo istorijos dalimi tapusias pirmąsias, dar XIX a. pabaigoje darytas rentgeno nuotraukas pamatysime žmonių rankas, kurių pirštus dabina žiedai. Pirmojoje rentgenogramoje V. Rentgenas įamžino savo žmonos Anos Bertos Liudvig ranką, o dar vienoje plačiai žinomoje ir dažnai perspausdinamoje paties V. Rentgeno darytoje rentgeno nuotraukoje matome jo kolegos, žymaus vokiečių anatomo ir zoologo Alberto Kelikerio plaštaką.

Pašalintas iš mokyklos

V. Rentgenas gimė 1845 m. kovo 27 d. Lenepe (šalia Remšeido, Vokietijoje). Jis buvo vienintelis vaikas turtingo prekiautojo audiniais Frydricho Konrado Rentgeno ir jo žmonos Šarlotės Konstancos šeimoje. Kai berniukui buvo treji, šeima persikėlė į Olandiją, mamos gimtinę – Apeldorno miestą. Pradinį ir vidurinį išsilavinimą Vilhelmas įgijo prestižinėje privačioje mokykloje – Martino Hermano van Dorno institute.

Nuo mažumės buvęs smalsus, mėgęs konstruoti ir į tiksliuosius mokslus linkęs V. Rentgenas 1862 m. įstojo į Utrechto technikos mokyklą, tačiau buvo iš jos pašalintas po kilusio skandalo: berniukas atsisakė mokyklos direktoriui pasakyti, kuris iš jo klasės draugų nupiešė mokytoją vaizdavusią karikatūrą, o galiausiai šiuo mokyklos tvarką laužančiu nusižengimu buvo apkaltintas pats.

Iš mokyklos pašalintam jaunuoliui buvo užvertos ir Utrechto universiteto, kuriame jis norėjo studijuoti, durys. V. Rentgenas paskaitas galėjo lankyti tik kaip laisvasis klausytojas. Jis susidomėjęs gilino fizikos, chemijos, botanikos, zoologijos ir kitų dalykų žinias.

Galiausiai 1865 m. V. Rentgenui pavyko įstoti į aukštąją mokyklą – jis tapo Ciuricho politechnikos instituto (Šveicarijoje) studentu. Šis institutas garsėjo liberalia studentų priėmimo tvarka, todėl pašalinimas iš Utrechto technikos mokyklos V. Rentgenui nesutrukdė siekti aukštojo mokslo. Pasirinkęs mašinų gamybos inžinerijos studijas, jis įgijo puikias fizikos, mechanikos, matematikos, termodinamikos ir kitų disciplinų žinias. Po trejų metų jau laikė rankose inžinieriaus diplomą.

Ciuriche į V. Rentgeną atkreipė dėmesį jo dėstytojas, garsus fizikas Augustas Kuntas. Mokslininkas pastebėjo V. Rentgeno gabumus ir buvo tikras, kad šio studento laukia puiki mokslinė karjera. A. Kuntas paskatino V. Rentgeną iš mechanikos pereiti į fizikos tyrimų sritį ir padrąsino rašyti daktaro disertaciją. Ją V. Rentgenas sėkmingai apgynė 1869 m. Jaunasis kolega tapo A. Kunto asistentu, ir jiedu kurį laiką dirbo Vokietijos Viurcburgo universitete, kur A. Kuntas buvo Fizikos katedros vedėjas. 1872-aisiais abu mokslininkai išvyko dirbti į Strasbūro universitetą.

Geidžiamas universitetuose

Dar prieš palikdamas Ciurichą, V. Rentgenas spėjo susituokti su mylimąja. Tai buvo vokiečių rašytojo Oto Liudvigo dukterėčia ir studentų pensiono, kuriame gyveno Vilhelmas, savininko dukra Ana Berta. Jiedu nugyveno kartu beveik 50 metų. Savo vaikų šiai porai nebuvo lemta susilaukti, tačiau 1881 m. jie įsivaikino Anos Bertos dukterėčią, kuriai tuo metu buvo šešeri.

V. Rentgenas per savo mokslinę karjerą pakeitė itin daug darboviečių. Jis dėstė fiziką įvairiuose universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose – Strasbūro universitete, Hohenheimo žemės ūkio akademijoje, vėl grįžo į Strasbūrą, o 1879-aisiais tapo Gyseno universiteto profesoriumi ir čia užsibuvo gana ilgai – devynerius metus. V. Rentgenas jau buvo užsitarnavęs kruopštaus, produktyvaus mokslininko ir puikaus dėstytojo reputaciją. Iš įvairių universitetų sulaukdavo pasiūlymų užimti prestižines profesoriaus, katedros vedėjo pareigas. Taip jis atmetė Jėnos, taip pat Utrechto universiteto (to paties, kuris kažkada atsisakė jį priimti studijuoti) kvietimus.

Kai 1888 m. V. Rentgeną pavyko prisivilioti Viurcburgo universitetui, čia mokslininkas greitai pakilo karjeros laiptais, tapo Fizikos instituto direktoriumi, po kelerių metų buvo išrinktas rektoriumi.

Nuotraukoje – žmonos ranka

Viurcburge V. Rentgenas galutinai pasinėrė į elektromagnetinių bangų tyrimus ir 1895 m. padarė didžiausią savo gyvenimo atradimą. Atlikdamas eksperimentus, lapkričio 8 d. jis nusprendė užtamsinti laboratorijos patalpą, o aparatą, kuriuo dirbo (vadinamąjį Krukso vamzdelį), apvyniojo nepermatomu juodu popieriumi. Netikėtai šalia stovėjusiame ekrane pastebėjo fluorescenciją. Šis reiškinys mokslininką labai sudomino, ir artimiausias 7 savaites V. Rentgenas didesnę dalį laiko praleido laboratorijoje, intensyviai tyrinėdamas kiek netikėtai aptiktas labai trumpas elektromagnetines bangas – X spindulius, vėliau pavadintus rentgeno spinduliais.

Nauji atradimai „sekė“ vienas po kito – mokslininkas nustatė, kad šiems spinduliams laidžios yra daugelis medžiagų, tačiau švinas – nelaidus. Taip pat visiškai atsitiktinai jis pamatė, kad spinduliai, perėję per jo ranką, paliko ekrane atspindį. Minkštųjų audinių vietose buvo tamsu, o kaulų – šviesu. Paaiškėjo, jog kaulai labiau sulaiko X spindulius nei minkštieji audiniai. Tada V. Rentgenas pradėjo eksperimentuoti ir su fotoplokštelėmis. Rezultatas buvo stulbinamas. Išryškintose fotoplokštelėse, kaip negatyvuose, buvo matomi balti kaulai.

Pirmasis žmogus, su kuriuo V. Rentgenas išbandė spindulius ir padarė pirmąją žinomą rentgenogramą, buvo jo žmona Ana Berta. Jos plaštakos rentgenogramoje aiškiai matyti net smulkiausi kauliukai. Šios nuotraukos kopijas ir atradimo aprašymą V. Rentgenas išsiuntė žymiausiems pasaulio fizikams, taip pat savo atradimą aprašė Viurcburgo universiteto mokslo žurnale. „Mes įsitikinome, kad šie spinduliai skrodžia beveik visus kūnus, tačiau nevienodai stipriai“, – rašė V. Rentgenas. Jo atradimą netrukus eksperimentiškai išbandė bei patvirtino ir kolegos.

Vokiečių fiziko atradimas netrukus išties padarė perversmą moksle, ypač medicinoje. Rentgeno spinduliai turėjo labai didelę įtaką tolesnei fizikos mokslo raidai, prisidėjo prie radioaktyvumo reiškinio atradimo.

1899 m. V. Rentgenas tapo Miuncheno universiteto fizikos profesoriumi ir prie universiteto veikusio Fizikos instituto direktoriumi. Po dvejų metų V. Rentgeną pasiekė žinia, kad jis pirmasis iš fizikų pelnė Nobelio premiją. Motyvuodamas dideliu užimtumu, mokslininkas atsisakė vykti į premijos teikimo ceremoniją. Diplomas jam buvo atsiųstas paštu. Tuo metu jau buvo aišku, kad jo atradimas labai svarbus ne tik fizikai, bet ir medicinai. Iš V. Rentgeno atradimo išsivystė ne tik medicininė rentgenoskopija, bet ir rentgenoterapija, rentgenografija, rentgenologija, rentgeno mikroskopija, rentgenostruktūrinė analizė.

Nepaisant atradimo reikšmingumo ir daug siūlymų užpatentuoti šį atradimą, V. Rentgenas atsisakė siekti iš to asmeninės naudos, kuri galėjo būti milžiniška. Atradėjas pasitenkino jį aplankiusia šlove, tarptautiniu pripažinimu, daugeliu prestižinių mokslo premijų, apdovanojimų, naryste svarbiausiose fizikus vienijančiose pasaulio mokslo draugijose.

Mirė nuo vėžio

1919-aisiais V. Rentgenas neteko mylimiausio žmogaus – žmonos Anos Bertos. Tuo metu jau brandaus amžiaus, 74-erių, mokslininkas liko vienišas, vis silpstančios sveikatos. 1920 m. jis atsisakė visų pareigų Miuncheno universitete. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, V. Rentgenas atsiliepė į Vokietijos vadovybės prašymą pagelbėti į ekonominę suirutę panirusiai šaliai ir paaukojo valstybei beveik visas santaupas. Jos buvo panaudotos vargstantiesiems šelpti.

Ilgai ir sunkiai sirgęs, V. Rentgenas mirė 1923 m. vasario 10 d. Miunchene, eidamas 78-uosius metus. Didžiojo atradėjo sveikatą pakirto vėžys. Beveik neabejojama, kad tokią kainą jis sumokėjo už savo išradimą, mat rentgeno spinduliai daro žmogaus organizmui ir neigiamą poveikį, kurio sumažinti iš pradžių nemokėta.